Kompozitorės Giedrės Pauliukevičiūtės oratorijos „Gradus Ad Cor“ premjera „Vilnius Spring Festival“.

 

Ievos Jūraitės nuotrauka

 

Prieš keletą metų viename interviu kompozitorė Giedrė Pauliukevičiūtė minėjo, kad kurti chorinę muziką – nemenkas kūrybinis iššūkis, mat tokio žanro kūriniai puikiai atskleidžia kūrėjo (ne)profesionalumą. Paskutinįjį gegužės ketvirtadienį per naujo festivalio „Vilnius Spring Festival“ finalinį koncertą suskambo premjera – kompozitorės oratorija „Gradus Ad Cor“. Ar naujasis kūrinys pasiekė klausytojų širdis?

Oratorija pasakojo autorės vaikystės prisiminimus, 9 kūrinio dalyse aidėjusius skirtingais tembrais, dinamika, ritmu  – kaskart klausytojas paniro į atskirą muzikinę kelionę. Simboliška, kad kūrinys kėlė asociaciją su išsivadavusia iš sovietinio šešėlio vaikų gynimo švente – kompozitorės istorijos susipynė su praeitimi ir dabartimi, su šviesa ir džiaugsmingo rytojaus laukimu. „Laiptais į širdį“ vadintiną oratoriją atliko Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“ merginų choras, Šv. Kristoforo kamerinis orkestras kartu su kanklininke Lina Žilinskaite, fleitistu Vyteniu Gikniumi bei perkusininku Džiugu Daugirda.

 

Ievos Jūraitės nuotrauka

 

Turėjau pasukti galvą, kada pastarąjį kartą buvau panašios sudėties koncerte – vis dažniau lankytinų koncertų sąrašą užpildydavo kamerinė muzika. Kaip teigė kompozitorė, rašydama oratoriją jau turėjo viziją apie „Liepaites“ – būtent tai jautėsi ir itin nugludintoje choro partijoje, harmoningai palydinčioje solistą ar kartais juo tampančioje. „Liepaitės“ pasakojime tapo pagrindinėmis veikėjomis, kurias sudėtingame kelyje lydėjo skirtingos patirtys. Justino Marcinkevičiaus, Beno Lyrio tekstais ir liaudies dainų motyvais grįstas vokalas kaskart prabildavo vis kitaip – kūrinyje ryškėjo trapumo ir netikėtumo idėja.

Oratorija priminė besisukantį ratą – atsargiai, švelniais registrais prisistačiusi pradžioje; įsiaudrinusi, tutti ir forte suskambusi vidurinėse dalyse, o galiausiai – vėl nurimus, ji ganėtinai raiškiai susiejo kūrėjos idėją vaizduoti vaiko gyvenimo kelią – su iššūkiais, audromis, tačiau lydimą šviesių sąskambių, vedančių link brandžiojo savęs. Pirmoje dalyje kanklėmis ir fleita suskambęs L. Žilinskaitės ir V. Gikniaus duetas – ganėtinai nuspėjamas, sistemingu ritmu grįstas atlikėjų pokalbis, vėliau įtraukęs perkusiją ir oratorijos ašimi laikomą chorą. Antroje dalyje prisijungęs Šv. Kristoforo kamerinis orkestras suskambo sodriai, panašūs sąskambiai lydėjo ir toliau. Per kūrinio vidurį – ryški mušamųjų solo partija, tapusi viena labiausiai atmintin įsirėžusių kūrinio detalių. Kompozitorės sprendimas perkusijai suteikti bene svarbiausią – kvėpavimo – funkciją pasiteisino, o solistas D. Daugirda meistriškai įgyvendino improvizacinius sprendimus. Tuo metu mąsčiau: kiek lemia atlikėjo emocija; kaip sutelkia dėmesį dažnai svarbią, bet ne visuomet pastebimą funkciją atliekančio solisto pasirodymas.

 

Ievos Jūraitės nuotrauka

 

Ievos Jūraitės nuotrauka

 

Orkestro partijoje minėtini styginiai – jie kartu su „Liepaitėmis“ pildė preciziškos dinamikos idėją. Ji atsiskleidė net ir nedidelėse oratorijos atkarpose – žingsniuodama per atoslūgius ir pakilimus dinamika nuolatos palaikė kūrinio įtampą. Tai leido pajusti, kad oratorija gyva, jaučia, kvėpuoja.

Koncertas vyko Nacionalinėje dailės galerijoje, kurios languose įrėminti vaizdai leido keliauti tarp oratorijos autorės prisiminimų ir miesčioniškos gamtos paveikslų. Tiesa, kiek blaškė techniniai niuansai – scena pasirodė ankštoka gausiam „Liepaičių“ kolektyvui.

„Gradus Ad Cor“ oratorija nutiesė laiptus į autorės prisiminimus – šviesius, retkarčiais neišgrynintus, prabėgančius aptakiomis melodijomis, o personažus įkūniję atlikėjai tapo svarbiausiomis kūrinio išraiškos detalėmis.