Eksperimentinis džiazas Jacko Kerouaco „Kelyje“

 

Filmo „Kelyje“ (rež. Walteris Sallesas, 2012) kadras

 

Kiekvienas kultūrinis judėjimas savo genetinį kodą įkūnija skirtingose medijose. Vienos srovės muzikos ir literatūros kūriniai yra apriboti netapačiomis išraiškos priemonėmis. Nepaisant to, jie imituoja vieni kitų turinį tiek tematiniais, tiek naratyvo aspektais. Pasitelkdami tapačias kompozicines technikas kuria formalias ar stilistines vienas kito analogijas. Tokios kultūrinės metaforos koduoja laikotarpio socialinių, ekonominių bei politinių vertybių išraišką.

1940–1950 m. JAV kilęs bytnikų judėjimas statė savo ideologiją ant eksperimentinio džiazo bibopo etoso. Judėjimo ikona vadinamas Jackas Kerouacas „Kelyje“ (1957) pristatė savotišką šios kultūros ideologinį mitą. Čia aprašomi klajotojai, jų keliai ir ekstaziški džiazo ritualai, bandant surasti tai. Nenuostabu, jog tuo metu gimęs bibopas, išlaisvinęs džiazo kalbą nesugaunamais tempais, nuolatine harmonine kaita, virtuoziškumu ir improvizacija, tapo muzikiniu bytnikų gyvenimo akompanimentu.

Ypač – J. Kerouaco garso takeliu. „Noriu būti laikomas džiazo poetu, pučiančiu tingų bliuzą sekmadienio popietę“, – teigė jis. Rašytojas artimai draugavo su džiazo muzikantais, kūrė interdisciplininius projektus – skaitė savo tekstus skambant džiazui, leido kūrinių įrašus muzikiniame džiazo albume „Jazz of the Beat Generation“. Bibopas kaip kūrybos tema atsiskleidė tokiuose jo tekstuose, kaip „The Beat Generation“, „Fantasy: The Early History of Bop“ ir t. t.

Visų pirma, romane „Kelyje“ džiazas yra plačiai aprašomas tematiškai. Klausomasi Charlio Parkerio ir Billie Holiday, diskutuojama apie Milesą Davisą ir Lionelį Hamptoną, vaikštoma į George’o Shearingo, Slimo Gaillardo koncertus. Kaip teigia pats J. Keroua­cas, „1947-aisiais, bibopas varė iš proto visą Ameriką“ (p. 140). Šitokia „beprotystė“ knygoje skamba kone kaip eksperimentinio džiazo sinonimas: „užgrojo pašėlusį dalyką“ (p. 216), „beprotiško bibopo plokštelės“ (p. 177), „niekad nebuvau matęs tokių kvanktelėjusių muzikantų“ (p. 355). Tokia charakteristika pabrėžia intensyvumą, emocinę iškrovą – spontanišką, laisvą, gyvą skambesį. Herojus vaikosi tai – siekia autentiškai išgyventi dabarties akimirką. Taip dar labiau išryškinama vertybinė to meto „visos Amerikos“ slinktis nuo racionalumo link intuityvumo.

Transformuojama ir pati kalba. Sekdamas bibopo kūrėjais J. Kerouacas sutrauko taisykles ir išsilaisvinęs priartina tekstą prie išgyvenamos dabarties akimirkos. Dešimtmetį trukusias „bop prozos“ paieškas vainikuoja unikali eskizavimo (sketching) rašymo technika, leidusi „Kelyje“ sukurti per 3 savaites. Remdamasis moto „pirmoji mintis – geriausia mintis“ J. Kerouacas parašo spontanišką kompoziciją, kurioje mintys, nelyg suimprovizuotos džiazisto, reiškiamos tiesiogiai, laisvai, remiantis pasąmoninėmis impresijomis ir asociacijomis tarytum akordų progresijomis. Tik taip autorius įveikia savicenzūrą. Išsilaisvinęs iš gramatikos ir skyrybos taisyklių baimių, J. Kerouacas vengia struktūruoti sakinius taškais, dvitaškiais ir kableliais. Jo naujasis skyrybos ženklas „---“ tarsi pažymi atsikvėpimą, jis yra „džiazo muzikantas, kurio pučiama frazė užsibaigia tik tuomet, kai jam pritrūksta kvapo“.

Romantiškas J. Kerouaco tapatinimasis su džiazo solistu nulemia gausiai idealizuotus džiazistų aprašymus „Kelyje“: „Rojus Eldridžas, spinduliuojantis (kursyvas, – O. J.) tai, kas sukrėtė džiazo pasaulį“; „Čarlis Parkeris – liūdnas šventasis prietranka, kai iškeldavo saksą aukštai, pasiekdavo pačias aukščiausias aukštumas“. Šie bytnikų įsikūnijimai tapatinami su kitais veikėjais: „Neilo judesiai buvo tiesiog beprotiški: atrodė, jis viską daro tuo pat metu. (...) Nepaliaujamai niuksi man į šoną ir šneka, šneka“ (p. 180). Atskaitos tašku tampa konkretus žmogus, kuriam siekiama suteikti savitą kontūrą. Tai darant dažnai žymimas kūnas – jo esatis, judrumas ir energija.

Šventieji bepročiai „Kelyje“ kelia koncertus, kuriuos būtų galima tiksliau apibūdinti kaip ekstaziškus apsireiškimus: „Jis artėjo prie naujo šventojo siautulio, prakaitas pilte jį pylė“; „Ekstazės pagautas jo veidas nušvito“ (p. 360). Džiazo muzikantai G. Shearingas ir Slimas Geiljardas tiesiai šviesiai yra vadinami Dievais iš didžiosios raidės: „Štai koks jis! Štai jis! Senasis Dievas! Senasis Dievas Širingas! Aha! Aha! Aha!“ (p. 359) Ši šventumo tematika ir mistinė leksika nurodo į muzikos vertę antropologine prasme. Muzika čia tampa kontaktu su kažin kokia galia. Su tai.

„Aha“, „oho“, juokas ir riksmai tampa šios čia ir dabar patirties tekstine išraiška. Išsijudina pasakojimo ritmas ir intensyvumas. Juntamas J. Kerouaco siekis tekstu pagauti kitokią – sunkiai įvardinamą – būseną. Džiazo galia išreikšti dabarties akimirką buvo viena įspūdingiausių džiazo savybių. Herbie Hancockas teigia: „Improvizuodami mes nuolat esame dabar, jį kuriame. Tai tarsi pokalbis tarp atlikėjo ir pub­likos, kurio metu yra dalijamasi energija, jausmais, išgyvenimais. Visais žmogaus patirties elementais.“ „Mes pažįstam laiką. Visa yra ČIA!“ (p. 192) – teigia Neilas. „Slimas žino, kas yra laikas, jis pažino laiką“ (p. 267). „Muzika siautėjo, ir tenorininkas tai pagavo, ir visi žinojo, kad jis pagavo. (...) visi susibūrė aplink jį ir klykė: „Taip! Taip! Jis pagavo, pagavo!“ (p. 195) Nenuostabu, jog muzika knygos veikėjams tampa keliu į tai. Jog J. Kerouacas bando praskinti naują kelią naudodamasis literatūra.

Tiesa, pats kelio tikslas yra ir sunkiai pasiekiamas, ir sunkiai įvardinamas. „Norėjau paklausti, ką reiškė tai. Neilas nusijuokė. „Tu dabar klausi manęs ne-pa-gau-na-mo dalyko“ (p. 308). Primena Louiso Armstrongo repliką, kai paklaustas, kas yra džiazas, atsakė: „Jei tau kyla klausimas, niekada nesužinosi.“ Pasak paties J. Kerouaco, „Kelyje“ yra apie du bičiulius katalikus, klajojančius po šalį ieškant Dievo. „Ir mes jį suradome“, – teigia autorius.

Kad ir kaip supaprastintai džiazo idėjos J. Keroua­co būtų perkeliamos į bytnikų literatūrą, kad ir kaip paradoksaliai atrodytų neįmanomas bandymas muziką sutapatinti su literatūra, dėl gausių tematinių, reikšminių, stiliaus ir formos džiazo elementų „Kelyje“, romanas daugelio yra laikomas „džiazine improvizacija“. Ant bytnikų mitų išaugo nauji laisvę ir klajokliškumą dievinantys muzikiniai-kultūriniai judėjimai. O „Kelyje“ turėjo lemiamą įtaką ne vienai XX a. antros pusės muzikantų kartai. Yra teigiama, kad net „The Beatles“ įrašė „a“ savo pavadinime kaip nuorodą į bytnikų „Beat“ kartą. J. Kerouacą kaip tiesioginį įkvėpimo šaltinį nurodė Jimas Morrisonas iš „The Doors“, Tomas Waitsas ir grupė „King Crimson“. Bobas Dylanas naujo leidimo viršelyje užrašė: „Kelyje“ pakeitė mano, kaip ir visų kitų, gyvenimą...