Mūsų reakcija į žaibiškai kintančią situaciją labai žmogiška, kupina desperatiško elgesio ir panikos – sustabdytas visas judėjimas. Kol potencialūs meno vartotojai, šliaužiodami tarp keturių sienų, kontemp­liuoja vienatvę ir tęsia egzistenciją interneto prerijose, kultūros pasaulis verčiasi aukštyn kojomis taikydamasis prie naujų išgyvenimo sąlygų. Kadaise koncertų lankymas buvo slaptingas ir snobiškas ritua­las, prisisunkęs neperprantamų terminų ir elgsenos niuansų. Šiandien, kai net „Kino pavasaris“ tampa fonu gaminantis vakarienę, klasikiniai muzikos koncertai matuojasi naują kostiumą ir ieško vietos po skaitmenine saule, griebdamiesi tiesioginių transliacijų, koncertų įrašų ir archyvų.

Seras S. Rattle’as nervingai apsižvalgo, akies krašteliu pasiekdamas tuščias kėdžių eiles Berlyno filharmonijos salėje... Prieš užsimodamas batuta ilgesingai įsižiūri į kamerą. „Nors ir nesate kartu su mumis, tikiuosi, kad esate su mumis“, – rašo jis. Orkestrantai, nesilaikydami nė metro atstumo vienas nuo kito, padūksta ir paploja patys sau. Niekas nebežino, kaip iš tiesų reikėtų elgtis. Koncerto transliacijos pabaiga.

Daugelis kultūros industrijose dirbančiųjų šitaip lieka ant ledo, neišmanydami, kaip imti ir pačiuožti. Muzikantai priversti mesti į šoną mėnesius ruoštą programą ir sustoti mieste toli nuo namų, įstrigus savo pačių koncertinio turo viduryje, dvejojant, ar nereikėtų grįžti ir karantinuoti vaikų. Didžioji dalis muzikantų lieka be darbo ir be pinigų, sunkiai matydami ateitį. Paradoksalu, sunkioje situacijoje muzika tampa vienu instinktyviausių vaistų, raminančių nežinios graužiamas žmonių širdis. Tai suvokę operos dainininkai Maurizio Marchelini ir Laura Baldassari entuziastingai traukia serenadas iš balkonų kaimynams. #laculturanonsiferma (kultūra nebus sustabdyta) jau sutraukė viso pasaulio publiką ir aplinkkeliu priartino žmogų prie muzikos. Taip netikėtai atlikėjo ir klausytojo ryšys transformavosi į ryšį tarp ausinių ir smegenų.

Koncertų salės užkalamos, renginiai atšaukiami, tačiau kita ranka atidaro interneto vartus. Klausytojui leidžiama pirštų pagalvėlėmis jausti visų didžiųjų pasaulio miestų muzikinį pulsą ir neišleidus nė cento tą pačią dieną apsilankyti Metropolitan operoje Niujorke, tada Vienos valstybiniame operos teatre ir galiausiai Berlyno filharmonijoje. Bendros transliavimo platformos dabar išgyvena lankytojų bumą. Pavyzdžiui, sekmadienio Joyce’o DiDonato atliekamą G. F. Handelio „Ariodante“ Carnegie Hall salėje stebėjo 22 000 melomanų, o rusų pianistas Igoris Levitas kasdien rečituoja savo 60 000 tviterio sekėjų. Taip, didžioji dalis muzikos jau seniai sukuriama, įrašoma, atliekama ir platinama šiuolaikinių technologijų kanalais. Tačiau, panašu, visuotinis žmonijos karantinas perneš muzikos industriją per upę, už kurios nebus kelio atgal.

Klasikinės muzikos transliavimo pioniere galima būtų vadinti Metropolitan operą Niujorke, 2006 m. pristačiusią W. A. Mozarto „Užburtąją fleitą“ pasaulio kino teatrams ir tęsiančią „The Met: Live in HD“ tradiciją iki šių dienų. Transliacijų garso kokybė čia prilygsta CD įrašui, o vaizdo – HD televizijai. Tokie skaitmeniniai įrašai gerokai padidina koncertų salių žinomumą pasaulyje. Žinome, kad dėl pandemijos atšauktas visas likęs Metropolitan operos 2019–2020 m. sezonas, tačiau archyviniai pasirodymai internete rodomi nemokamai. Labdarą / madą / tradiciją netruko perimti kiti operos ir baleto teatrai (Glaindborno opera, Karališkasis operos teatras „Covent Garden“, Vienos valstybinis operos teatras, Bavarijos valstybinis operos teatras).

Opera vis dėlto yra daug patrauklesnis formatas internetinėse lankose nei simfoninių ar kamerinių orkestrų koncertai. Žmonės mieliau stebi pasakojimą su istoriją ir spalvomis. Instrumentinė muzika sunkiau prigyja bandant ją transliuoti kino teatruose. Los Andželo filharmonijos orkestras praeityje yra bandęs organizuoti panašaus pobūdžio koncertus, bet juos teko atšaukti dėl vangaus susidomėjimo.

 

Žilvinas Jagėla. „Kas ko kam ką kodėl ir su kuo“

 

Berlyno filharmonija įrengė skaitmeninę koncertų salę jau 2008-aisiais. Tai buvo pirmoji internetinė platforma, transliuojanti nepriekaištingus muzikavimo bei įrašo prasmėmis koncertus, o kartu slepianti įrašų archyvą, sklidiną dokumentinių filmų, edukacinės medžiagos ir interviu su legendiniais muzikantais, žyminčiais ištisus Vakarų muzikos istorijos šimtmečius. Šalia muzikos įrašų čia visuomet galima rasti kūrinių partitūrų ir operų subtitrų aštuoniomis kalbomis. Skaitmeninė salė, pasak pačios Filharmonijos, yra jų identitetą formuojanti ir lemianti veržlė. Šiandien stebime, kaip dauguma muzikantų, susikrovę lagaminėlius, kraustosi iš koncertinių turų į kompiuterius, identitetą patikėdami mikrofono ir kameros užfiksuotiems įrašams.

Prieš trejus metus pirmoji Baltijos šalyse koncertų transliacijas pradėjo leisti mūsų Nacionalinė filharmonija, dabar kultūros ištroškusiems klausytojams internete siūlanti 56 koncertų repertuarą. Moderniais sprendimais papildyta nemokama internetinė platforma nationalphilharmonic.tv kiekvienam suteikia galimybę mėgautis aukštos kokybės klasikinės muzikos įrašais. Nors Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras archyvinių transliacijų nesiūlo, jo spektaklių įrašų galima rasti lrt.lt mediatekoje.

Kitos užsienio koncertų transliacijas siūlančios organizacijos – Maskvos filharmonija, Paryžiaus filharmonija, Bergeno filharmonijos orkestras, Geteborgo simfoninis orkestras, karališkasis Stokholmo filharmonijos orkestras, Norvegijos radijo orkestras, Gürzenicho orkestras, Detroito simfoninis orkestras ir Lincolno centro kamerinės muzikos bendruomenė. Bendro pobūdžio koncertų įrašų platformos – tokios kaip Operavision.eu, Arte.tv, Medici.tv, World Concert Hall, BachTrack, Qello Concerts, PBS – taip pat siūlo nemokamai klausytis klasikinės muzikos internete. Tačiau monopolį išlaiko britų BBC radijo ir televizijos kuriamos koncertų transliacijos, kasmet sutraukiančios po 2 mln. klausytojų.

Vis dėlto tiesioginėmis transliacijomis šiandienos muzikantų išmonė nesibaigia. Kasdien siūloma vis daugiau pramoginių kultūrinių veiklų, nereikalaujančių kelti kojos iš namų. Įvairios iniciatyvos svyruoja nuo „Svetainės rečitalių“ iki „Koncertų be prisilietimų“ ir „Teisingo karantinavimosi“. Pavyzdžiui, prancūzų smuikininkas Renaudas Capuçonas šiomis dienomis atlieka A. Dvořaką – su „NomandPlay“ programėle jam akompanuoja virtualus orkestras. O štai kompanijos „OculusVenues“ ir „Wave“ karantine užsidariusiems žmonėms siūlo virtualios realybės koncertų patirtis, kurios neprimena nieko, ką žmogus galėjo ar įsivaizdavo galįs patirti anksčiau. Tokio pobūdžio koncertuose suteikiama galimybė virtualiai bendrauti su kitu žmogumi pasitelkus avatarą. Patirtis, kiek tik įmanoma, priartina prie gyvos muzikos klausymosi pojūčio, klausytojui leidžiama pakeisti sėdimas vietas, įsitaisyti šalia patinkančių žmonių, skaityti tarp salės klausytojų vykstančius pokalbius. Muzikantai, kurdami virtualų koncertą, gali sieti melodijas su vizualiais akcentais ir spalvomis, transformuoti koncerto aplinką į kitas koncertų salių imitacijas. Tyrėjų, institucijų, muzikantų ir technologijų kompanijos kuria originalų „Phenicx“ projektą, siekiantį sukurti virtualų klasikinį koncertą.

Suvešėjusi technologijų kultūra dėmesį telkia į bendrą klausytojui transliuojamos muzikos patirtį – į tai, kokia prieiga ir informacija jam yra suteikiama, kaip jis jaučiasi, kokia šios patirties kokybė ir patogumas. Muzikanto pasirodymo meistriškumas lieka tik viena iš sudedamųjų patirties dalių. Siekiama sukurti vis gilesnę, tvaresnę ir tikresnę muzikos ir jos klausytojo sąveiką. Tobulinamas ne tik muzikos repertuaras, bet ir bilietų pardavimai, reklama, edukacija, rėmėjai, koncerto produkcija. Taip jungiama vis daugiau sričių į bendrą pynę, kuri formuoja modernią skaitmeninę muzikos klausymosi kultūrą.

Visi klasikinės muzikos skaitmeninimo projektai turėjo ir turi pristatyti klausytojams inovatyvią aukštos kokybės transliuojamą muziką. Socialinės medijos ir kiti bendravimo kanalai turėjo sukurti desperatišką klausytojo poreikį išgirsti muziką gyvai, rizikuoti renkantis nežinomas koncertų programas, negirdėtus atlikėjus ir dar neišgyventus muzikos potyrius. Muzika yra socialinė terpė, ir jai žūtbūt reikia žmogiško kontakto. Akustinė koncerto erdvė buria publikas ir atlikėjus tam, kad atskleistų muzikos žmogiškumą ir emocinę jos prigimtį, veikia kaip komunikacinė priemonė, palaikanti klausytojų vidinę pusiausvyrą. Seulo filharmonijos orkestras apie koncerto transliaciją jau netgi taip atsiliepia: „Tai buvo unikali patirtis mūsų klausytojams, mes galėjome su jais tiesiogiai bendrauti, bet transliacijos niekada neprilygs gyvai skambančiai muzikai.“

Šiuolaikinį žmogų formuojanti kultūrinė patirtis dažnai nustatoma algoritmais. Muzikos įrašų archyvai formuoja repertuarą pagal tai, kas paklausu. Gyvų renginių ribojimas dar labiau pripratins klausytoją prie skaitmeninės muzikos monopolių ir platformų, nedraugiškų mažiau žinomiems kūrėjams, atlikėjams ir jų nemokamai vartojamai muzikai. Lėtas mėgavimasis menu sunkiai pritampa greitoje dėmesio, vartojimo ir pardavimų stratosferoje.

Akivaizdu, akademinės muzikos pasaulis neaprėpiamas tiek dėl sudėtingumo, interpretacijų gausos, tiek dėl gilių ir tvarių šaknų, istorijos. Taigi suvirškinti visos šiomis dienomis atsivėrusios informacijos transliacijų platformose neįmanoma, ypač kai viskas sukasi dar nesuvokta linkme.

Šiandien meno rinka yra globali, atvira ir pažeidžiama. Saldi nemokamos klasikinės muzikos paukštė švyti kaip desperacijos ir ekonominės krizės pranašė. Lietuvos kultūros sektorius nėra pasirengęs ekstremalioms situacijoms. Grąžintinų bilietų į atšauktus renginius suma dabar sudaro beveik 8,1 mln. eurų, renginių organizatoriai ir kultūrinės organizacijos prarado pajamų šaltinius.

Ar muzikos institucijos transformuosis į muzikos įrašų bibliotekas ir archyvus? Ar muzikantai galės užsiimti kūrybine veikla? Ar žmogus pasipriešins mokslinėms viruso aukų skaičių prognozėms? Ar šiuolaikinės technologijos sunaikins žmogų? Nors kultūros pasaulis ne savo noru pateko į kol kas greitais kadrais besisukantį holivudinio katastrofų filmo veiksmą, belieka viltis holivudinės laimingos pabaigos, kai pergalę išplėšia visus pagydanti ir suartinanti muzika.