Povilas Girdenis. Bliuzas, kurio nebuvo (III)

Viltingai skaudūs 1998-ieji

1998 m. sėkmingai prasidėjo ne vienai nekomercinę muziką kūrusiai ir atlikusiai grupei. Kadangi daugelis tuomečių popsininkų akiplėšiškai žiopčiodavo pagal fonogramas, geriausiu atveju gražiai, sinchroniškai pastraksėdami ar pablizgėdami kokių nors garsesnių siuvėjų pasiūtų drapanų skiautėmis, gyvas dainavimas ir grojimas mums tapo reikšmingu koziriu.

Susimetusios į vieną koncertinę komandą, skirtingų stilių tik gyvai muzikavusios grupės tą vasarą surengė sėkmingą turą po didžiuosius Lietuvos miestus. Iškilmingi koncertai miestų aikštėse, publikos dėmesys, padorūs honorarai tęsėsi iki rudens, kai Rusijoje prasidėjusi krizė palietė ir Lietuvą. Daugiausiai iš rėmėjų malonės gyvavusios idėjos, gausiai regzti pretenzingi planai subliūško staiga, didesnių koncertų malonumą pajutę gyvo muzikavimo propaguotojai išsiskirstė darbuotis nedidelėse erdvėse. Per skambu ir šiek tiek banaloka būtų rašyti „liko prie suskilusių geldų“, tačiau, atrodo, senelė iš pasakos turėjo jaustis labai panašiai.

1998-aisiais įvyko dvi skaudžios nelaimės. Vienas po kito eismo įvykiuose žuvo du puikūs roko būgnininkai – trisdešimtmetis „Poliarizuotų stiklų“ motoras Neglendas ir jaunas, labai talentingas „Pelenų“ virtuozas Jonukas.

 

Senu kuinu niekad netapsiantis Vilijus

Aš paroviau tave Sodų gatvėj trečiadienį po pietų

Mes gėrėm „Šaltupį“ kažkokio bomžo namuose,

Po penkto butelio tu pasakei: „Сбегай, парень, еще,

Иначе1 ir neprašyk, ir neduosiu...“

 

Šimtąjį kartą jutube klausausi išlikusį koncertinį „Sodų gatvės bliuzo“ įrašą iš akustinio Vilijaus pasirodymo ir kaskart vis labiau įsitikinu, kad jis geriausiai adaptavo bliuzą lietuvių kalbai. Neįmantrūs, bet aštrūs dainų tekstai, kurių jokiu būdu nepavadinsi vulgariais, aiški, tvirta dikcija, neprastas gitaros valdymas turėjo ir galėjo Vilijui padėti tapti geriausiu šio žanro atlikėju ir sektinu pavyzdžiu visiems, žengusiems nelengvu bliuzo keliu. Deja, taip neįvyko, be to, ne vieno muzikos mėgėjo nuomone, Vilijui iškeliavus Anapus, lietuviško bliuzo scena liko tuščia.

Pirmą kartą „Seną kuiną“ išgirdau vos grįžęs iš tarnybos sovietų armijoje. Trumpam įjungęs televizorių, ausimis sučiupau malonų, silpnai iškraipytą elektrinės gitaros skambesį ir aiškiu, į diktoriaus Juozo Šalkausko panašiu balsu dainuojamą-deklamuojamą bliuzišką dainą apie grimztančius į konformizmą „Kertukų“, „Antanėlių“, „Gintarėlių“ bei „Gėlių vaikų“ amžininkus, kurie, pamynę jaunystės idealus, gerai gyvena arba patogiai egzistuoja vairuodami žigulius bei augindami nutrijas. Man – sunkesnės muzikos pasiilgusiam tipui – daina skambėjo per lengvai, o vaizdo klipas su lyginamais džinsais ir senamiesčio vaizdais pasirodė banaliai primityvus.

Lietuviško bliuzo trijulę kurį laiką ironiškai vadinome „gerai gyvenančiais“ ir buvome vieni tų, kurie pliekė juos už chaotišką muzikavimą, o lyderį Vilijų už tai, kad ne dainuoja, o nevykusiai deklamuoja. Kritikos strėlės „Seną kuiną“ raižė skaudžiai ir, nepaisant to, kad trijulės pasirodymuose mielai šėlo jaunimas, kad „Kuinai“ nuolat sėkmingai siautėjo studentų šventėse ir buvo vieni festivalio Varniuose, Lūksto ežero pakrantėje, pionierių, gero vardo komanda neturėjo.

Mums įrašinėjant Vilniaus plokštelinėje, su kažin kokiais reikalais užbėgęs dideliu bliuzo gerbėju anuomet prisistatydavęs V. Kernagis per trumpą pasirūkymą akcentavo, kad Lietuvoje yra trys bliuzo grupės: „The Road Band“, „Blues Makers“ (žodį „blues“ maestro visuomet tardavo su pabrėžtinai kieta, dirbtinai pailginta „ū“ ir be jokios „i“ užuominos prieš ją – „blū-ū-ūz“). Trečia grupe vienintelis ir nepakartojamas dainuojamosios poezijos pradininkas įvardijo „Veto Bank“ su jau spėjusia nuskinti pirmuosius laurus Arina. Kažin kuriam mūsų priminus klaipėdiškę „Kontrabandą“, maestro ironiškai šyptelėjo: „Tai, kad tas jų bliuzas toks labai jau pajūrietiškas.“

„Seno kuino“ V. Kernagis nepaminėjo. Galbūt nelaikė rimta grupe ar net jos nežinojo. Nors trijulė ne kartą šmėkštelėjo TV ekrane, o įrašinėjant televizijos studijoje vieną populiariausių jų dainų „Dirbau valtį“, dalyvavo visas pulkas puikių bliuzo ir džiazo muzikantų.

 

Vilijus. Nuotrauka iš šeimos archyvo
Vilijus. Nuotrauka iš šeimos archyvo

 

Vilijų dažnai sutikdavau miesto centre. Mielai leisdavomės į ilgus, įdomius pokalbius, ne vienu klausimu mūsų nuomonės visiškai sutapdavo. Pavyzdžiui, kad nėra nieko apgailėtiniau už Lietuvos roko grupes, kuriančias ir atliekančias dainas anglų kalba. Tarkuodavo per festivalius tokius jaunuolius be gailesčio, tiesiai šviesiai pliekdavo juos socialiniuose tinkluose: pradžioje latviškame fraipe, vėliau feisbuke.

Subyrėjus ilgametei „Seno kuino“ sudėčiai, Vilijus svajojo suburti laisvai, ekspresyviai, kaip Jimi’o Hend­rixo kompanija galinčių improvizuoti bendraminčių komandą, tačiau svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Naujosios trijulės sudėtis nuolat kito ir dažniausiai ją sudarydavo neblogi, bet per daug gilintis nesiruošiantys muzikantai, grodavę, nes už grojimą jiems būdavo mokami šiokie tokie honorarai. Nesėkmingai bandėme muzikuoti kartu. Po pirmo bandymo supratome: drauge groti mums neišeis, nes mūsų muzikiniai požiūriai labai skirtingi. Aš buvau konservatyvus vienais klausimais, Vilijus – kitais, man atrodė, jog kai kurių jo dainų aranžuotes ne tik galima, bet ir būtina keisti, kad jos aiškiau bei ritmiškiau skambėtų, jam tokie pasiūlymai atrodė banalūs ir popsiški.

Džiaugiuosi, kad pavyko Vilijų įkalbėti imtis akustinės gitaros ir surengti keletą ramių, kamerinių bardiško bliuzo pasirodymų. Gal ir klystu, bet, atrodo, būtent taip jo kūryba skambėjo geriausiai, nes išryškėdavo labai svarbų vaidmenį atliekantys dainų žodžiai.

Kartą juokaudamas pranašavau bičiuliui šlovingą ateitį, kuri ateis jam sulaukus mažiausiai 70-ies ir visiškai susitapatinus su grupės pavadinimu. Deja, tapti tik­ru senu kuinu jam nebuvo lemta. Išsiyrė savo daug kartų apdainuota valtimi, nelaukdamas senat­vės.

 

Subjektyviai apie „Bliuzo naktis“

Už daugelį šiltų, nekomercinių renginių, už keletą gražių, tradiciniais virtusių festivalių, už ilgametį, kryptingą geros muzikos propagavimą, turėtume dėkoti bitlomaninės eros muzikantui, dainų autoriui ir atlikėjui, kukliam renginių organizatoriui Algirdui Lipskui. Jo kvietimu dažniausiai belsdavomės į Kauną elektriniu traukiniu ir iki paryčių šėldavome kokioje nors pusiau uždaroje, tik savam ratui skirtoje vietoje, kur susirinkdavo gausus būrys gerai praleisti laiką nusiteikusių, linksmų, nepretenzingų kauniškių.

„Bliuzo naktys“ Varniuose buvo Algirdo sugalvotos ir pradėtos nuo nulio. Absoliučiai nekomercinis festivalis pretendavo tapti oaze kitokio pobūdžio muzikinių renginių pageidavusiai publikai, jaukiu muzikantų ir muzikos mylėtojų sambūriu, kurio kokybės niekas niekada nevertintų pagal susirinkusių žiūrovų gausą ar scenoje pasirodžiusių atlikėjų populiarumą.

Teko dalyvauti „Bliuzo naktyse“ 1997 m., kai Algirdas festivalį vairavo paskutinį kartą. Neslėpė jis nusivylimo tuo, kad nedidelis, jaukus renginys virsta į eilinę masinę vakarušką, kur suplaukia minios žmonių, pageidaujančių tiesiog linksmai pagerti, pašokti ir maloniai pasitūsinti. Daugeliui buvo nusispjauti į vyksmą didžiulėje scenoje, kas ten groja, kas laido gerklę. Visiems buvo svarbu tik tai, kad kala šokiams palankus ritmas, o kažkas pakenčiamai dainuoja, kaip sakoma, bile tik mūzuons šniuokšč. Oras buvo geras, koncertinė programa įdomi ir spalvinga, seišenas užtruko iki ryto, tačiau Algirdas nors ir neverkšleno svaigdamas sentimentais apie tai, kaip puiku buvo seniau, bet atrodė paniuręs dėl masinėmis išgertuvėmis virtusių „Bliuzo naktų“. Neprisimenu, kad būtų įvykęs koks nesusipratimas ar susistumdymas, tačiau atmosfera buvo nei šiokia, nei tokia.

Po metų renginys buvo dar masiškesnis, vėliau jame viešėti pradėjo tam tikrą vardą turintys užsienio ar net užjūrio atlikėjai. Į plotį, o ne į gylį išsivysčiusio festivalio pionieriai – „Seno kuino“ muzikantai – 2006 m. tėkštelėjo į spaudą sarkastišką, karikatūrišką, bet gan taiklų XXI a. pradžios tipiško šio renginio atlikėjų sąrašo apibūdinimą: „Tikriausiai Varniuose ir vėl gros tos pačios lietuviškos grupės, vienas lenkų kolektyvas, kolegos iš Latvijos ir koks nors amerikietis, užklydęs per Rygą, nes gyvena Suomijoje ir yra vedęs švedę, o jam pritars tie patys latviai.“2

Simboliška, kad didžiausia „Bliuzo naktų“ žvaigžde laikytinas ne koks nors profesionalus muzikantas ar dainininkas, o 2014 m. vasarą čia koncertavęs Holivudo aktorius-snukiadaužys Stevenas Seagalas, laisvalaikiu mėgstantis pavirkdyti gitarą ir suskelti vieną kitą bliuzo standartą.

Tegul Varnių „Bliuzo naktys“ toliau sėkmingai pulsuoja, tegul mano bičiulio Aleksandro Belkino balsas su švelniu, maloniai skambančiu rusišku akcentu kasmet kviečia atvykti į svetingą dūnininkų kraštą, tegul nepamiršdami palapinių ir piniginių ten plaukia tūkstančiai žmonių. Linkiu organizatoriams, atlikėjams, žiūrovams kasmet sulaukti gero oro, linkiu puikios nuotaikos, tačiau subjektyviai manau, kad bliuzas, ypač lietuviškas, tiesiog prašosi mažesnės, kamerinės aplinkos, nes turi būti ne tik apšoktas, aplaistytas gėrimais, apspygautas iš neblaivaus susižavėjimo, bet ir išgirstas. Tikiu, kad kada nors atsiras tylesnė „Bliuzo naktų“ alternatyva.

 

Angliškai ar lietuviškai?

Švenčiant ketvirtąjį muzikos klubo „Langas“ gimtadienį, pagrojus, kaip mums atrodė, labai neblogai su „Bliuzdirbiais“, netyčia nugirdau grupės lyderio pokalbį su vienu puikiu muzikantu. Virgis niekada nesilaikydavo banalių artistinės savigarbos taisyklių, kategoriškai draudžiančių mačiusių jo pasirodymą klausinėti: „Kaip patiko?“ To paties jis paklausė ir tą kartą. „Ar įsivaizduoji B. B. Kingą dainuojantį žemaitiškai?“ – klausimu į klausimą atsakė ne vienoje lietuviškoje roko grupėje muzikavęs klavišinių instrumentų virtuozas, nuvildamas Virgį ir priversdamas kaip reikiant susimąstyti mane. Kandi autoritetingo muzikanto replika turėjo atgarsį.

Ne kartą kalbėjomės, kad reikia baigti prasta anglų kalba atliekamus (nesinori nepagarbiai rašyti žodžio „mekenamais“) klasikinius bliuzų ir rokenrolų perdainavimus. Nusivylimą tuo, kad padoriausi Lietuvos bliuzo atlikėjai niekaip neįsidrąsina uždainuoti lietuviškai, traukdamas dūmą prie Vilniaus plokštelinės, tą kartą reiškė ir „vienintelis ir nepakartojamas“ maestro. Po tiesioginės radijo laidos, per kurią ne tik plepėjome, bet ir gyvai grojom, studijos koridoriuje atsitiktinai sutiktas vyresnės kartos muzikantas driokstelėjo dar konkrečiau: „Puikiai grojat vyrai, bet ta jūsų anglų kalba mane varo iš proto! Atsiminkite, kad aš kaip giltinė su dalgiu paskui jus slankiosiu ir įkyriai bambėsiu, kol pagaliau neateisit į protą ir neuždainuosit lietuviškai!“

 

Pirmosios „Bliuzo naktys“. Nuotrauka iš festivalio organizatorių archyvo
Pirmosios „Bliuzo naktys“. Nuotrauka iš festivalio organizatorių archyvo

 

Tą patį rudenį pradėjome kurti lietuviškas dainas. Sunku suskaičiuoti, kiek posmų parašėme, išbraukėme, vėl parašėme, bet pavasarį sulaukėme rezultatų. Tai, kad rezultatai buvo geri, patvirtino ne padažnėjęs mūsų šmėžavimas televizorių ekranuose, ne dalyvavimas stambiuose renginiuose ir festivaliuose, ne vienos dainos pabuvojimas populiarios radijo stoties dainų dešimtuke, o prasidėjusios piktos kolegų bliuz­menų ir kitų veikėjų apkalbos: „Vadinatės „Blues Makers“, o grojate sumautą lietuvišką popsą“, „sumauta estradūcha pas jus, o ne bliuzas...“ Gal ir teisūs buvo kai kurie kritikai, gal ir galėjome mažiau nutolti nuo bliuzo, tačiau, manau, mūsų lietuviškos kūrybos rezultatas – albumas „Mes liekame čia“ – buvo labai neblogas.3

 

Buvo ar galėjo (turėjo) būti?

„Taigi buvo tas bliuzas! Kaip jo galėjo nebūti?! Juk mes su „Hilda“ dar 1986-aisiais pradėjome jį groti!..“ – emocingai reagavo senas bičiulis A. Belkinas, sužinojęs, kad planuoju rašinį pavadinti „Bliuzas, kurio nebuvo“. Jis teisus! Jis netgi labai teisus!!! Ne tik buvo, bet ir iki šiol yra, turi gerbėjų, o šiandieniai muzikantai groja daug geriau negu audringaisiais devyniasdešimtiniais.

Bet atsigręžus atgal, prisiminus nepakartojamą praėjusio amžiaus 10 dešimtmečio atmosferą, neapleidžia mintis, kad lietuviškas bliuzas ne tik galėjo, bet ir turėjo būti kitoks: drąsesnis, atviresnis, nesitaikantis prie tada lietuvišką muziką transliavusių radijo stočių pradėto vartoti žodžio „formatas“, nesistengiantis įtikti klausytojams, nevengiantis be vyniojimo į vatą kalbėti apie aktualijas, nesibaiminantis emocingai pasibarti net ir pasitelkiant nenorminę leksiką. Įvaldžiusių instrumentus, išmaniusių muzikavimo taisykles atlikėjų buvo nemažai, o muzikos sukurta nedaug. Daugelis apsiribojo klasikinių kūrinių arba standartų atkartojimu, kai kurie buvo įsitikinę, jog sava šio žanro kūryba yra ne tik nepageidautina, bet ir beveik draudžiama. Bandžiusiems kurti pritrūko arba kūrybinės drąsos, arba profesionalumo.

O juk permainų laikas buvo toks palankus. Kartais atrodo, jog visi senamiesčio užkaboriai, visos nebrangios užeigos-girdyklos, net visas to meto oras tiesiog alsavo bliuzu. Deja, jeigu tai ir jautėme – nepajėgėme įamžinti triolėmis pulsuojančiu ritmu, neįmantria, aiškiai perteikiančia mintis muzikine-poetine kalba. Pradžioje nesukdami galvų kopijavome ir grojome standartus, vėliau karštligiškai metėmės į lietuviškos muzikos rinką. Taikydamiesi prie formato, atvirai pataikaudami plačiajai auditorijai, kūrėme popmuzikai artimas dainas. Atsižvelgdami į tai, kad daug kas paties žodžio „bliuzas“ nemėgsta ar prisibijo, pastebėdami, kad kai kam nepatinka iš pirmo žvilgsnio vienoda ir nuobodoka šio žanro muzika, patys savanoriškai nuo jo tolome.

Dėl to ir laikau lietuvišką bliuzą neįvykusiu žanru. Išskyrus kryptingą „Seno kuino“ bei „Kontrabandos“ trijulių veiklą, kai kuriuos įsimintinus grupių „Hilda Blues Band“, „Premjeros“, „Blues Makers“ ir „The Road Band“ kūrybos epizodus, platesnio, masiškesnio reiškinio, kurį be išlygų ir be pritempimų būtų galima vadinti lietuvišku bliuzu, – nėra.

Gera žinia, jog nemaža dalis „devyniasdešimtųjų gvardijos“ iki šiol muzikuoja ir visuomet yra vilties, kad kada nors savo žodį šie kūrėjai bei atlikėjai dar pasakys. Dar geresnė žinia, kad ne tik tam tikri atskiri elementai, bet ir ne vienas bliuzu laikytinas kūrinys gražiai įsitvirtino jaunesnių kitų stilių muzikos autorių ir atlikėjų kūryboje.

 

1 Rus. „Nubėk, vaikine, parnešti dar, priešingu atveju.“

2 Laurynas Dabšys. „Senas kuinas“: Baltojo bliuzo šešėlis“ (bernardinai.lt, 2006-12-07), www.bernardinai.lt/straipsnis/2006-12-07-senas-kuinas-baltojo-bliuzo-seselis/11695.

3 „Blues Makers“. „Mes liekame čia“, www.pakartot.lt/album/mes-liekame-cia.

 

Draugai