Povilas Girdenis. Eime į koncertą. Pabūjosim! (II)

Kuo groti?

Laisvoji rinka yra būtina sąlyga rokenrolui. Socializme buvo įmanomas tik netikras, surogatinis rokenrolas. Arba profesionalus, parodomasis, arba laukinis, gaivališkas, bet mėgėjiškas. Laisvo, laukinio, gaivališko, bet profesionalaus rokenrolo komunistinio režimo sąlygomis būti negalėjo. Ne vien dėl siautėjusios cenzūros, ne vien dėl suvaržytos kūrybos laisvės ir begalės kitų apribojimų. Viena svarbiausių priežasčių daug paprastesnė ir buitiškesnė. Anuomet turėti padorius muzikos instrumentus ir pakenčiamą garso stiprinimo aparatūrą galėjo tik išrinktieji.

Normalių gitarų parduotuvėse nepardavinėjo. Žmoniškesnę galėjai ne nusipirkti, o kaip tūkstančius kitų deficitinių prekių – gauti. Per pažįstamus iš bazės, sumokėjęs keliagubą kainą, iš kito muzikanto, gavusio ką nors dar geresnio, iš apsukraus spekulianto už sumą, kurią sovietinis darbo žmogus uždirbdavo per pusmetį, o kartais ir per metus.

„Gitarų „Diamant“, „Jolana Superstar“, „Musima Led Star“ nėra, – prisimenu muzikos instrumentų parduotuvės vedėjo balsą, – iš elektrinių turime tik „Formanta“, „Roden“ ir vieną dvylikastygį „Orfėjų“.“ Prastos buvo senosios „Jolanos“, dar baisesni „Orfėjai“, truputį geresnės, bet irgi velnio vertos „Musimos Eternos“ ar „Musimos Deliuksės“. Tiesa, visomis išvardytomis soclagerinių čekų, bulgarų ar rytinių vokiečių pagamintomis gitaromis dar buvo įmanoma groti, o pačių sovietų gamintos „Ural“, „Tonika“, „Formanta“ tiko nebent savigynai. Kaip puodai barškėjo mušamieji, klavišiniai instrumentai skleidė foną ir nuolat gedo. Garso stiprinimo kolonėlės gal ir nebuvo siaubingos, bet blogi instrumentai būtų ne kaip skambėję ir su pačios aukščiausios klasės aparatūra.

Gal ir gerai, kad alternatyvios muzikos grupė „Sa-Sa“ įrašė albumą „Paskutinės dainos“, naudodama beveik vien aprašytus instrumentus. Rekomenduoju internete susirasti ir įjungti kuo garsiau – suprasite, kokiame triukšme reikėdavo kankintis per repeticijas ir kokius į muzikos instrumentus panašius, garsus leidžiančius daiktus pirkdavo įmonių ir įstaigų kultūros klubai, kad paskatintų darbuotojus laisvu nuo darbo laiku burtis į meno saviveiklos kolektyvus.

Sklido gandai, kad truputį padoresni instrumentai iš parduotuvės keliaudavo į juodąją rinką arba į palaimintąsias įstaigas, kurių direktoriai palaikydavo su vedėju abipusiai naudingus ryšius. Parduotuvės vitrinose ištisus dešimtmečius liūdėdavo gal ir pakenčiamai atrodę, bet grojimui visiškai netinkami „genialių“ sovietinių inžinierių eksperimentavimo rezultatai.

„Garantuoju, galėtų tie rusai pagaminti padoriai, – samprotavo vyrukas, kurį laikėme pilnateisiu mūsų grupės nariu, nors jis negrojo, nedainavo, o tik sugedus kokiam prietaisui, lituokliu mojavo. – Juk ir į kosmosą kyla, ir karinę techniką gamina. Įtariu, tyčia šūdą daro, kad niekas negrotų nei roko, metalo, nei naujosios bangos. Rusišką estradūchą ir su tais laužais galima groti.“ Mūsų skurdžios aparatūros prižiūrėtojas sakė teisybę, juk kai kuriuos muzikavimo reik­menis, pavyzdžiui, gitarų priedėlius, skirtus garsui kraipyti, be kurių neapsieina roko, sunkiojo roko ar metalo muzikantai, vidutinio patyrimo radijo mėgėjai sukonstruodavo be didesnio vargo. Veikė tie savadarbiai fuzai, distoršenai ir overdraivai daug geriau už parduotuvinius-gamyklinius, skleidusius šnypštimą, o kartais net gaudydavusius radijo bangas.


Gūdžiausi metai

Taip jau išėjo, kad svajoti suburti grupę pradėjau pačiais gūdžiausiais laikais, kai sovietinė santvarka paskutinį kartą bandė demonstruoti atsparumą nelabųjų kapitalistų ideologinėms diversijoms. 1984-aisiais vyko tikra mėsmalė. Lietuvos radijo pirmoji programa nustojo transliuoti sekmadieninę laidą „Diskoteka“, galima sakyti, vienintelį langą į pasaulį neturėjusiems galimybių bent pasiskolinti vakarietiškos muzikos plokštelių. Beveik visas laidas įsirašinėdavau į magnetofono juostą, iš klausos užrašydamas grupių pavadinimus bei atlikėjų vardus. Pavyzdžiui, „Aero Made In“ vietoj „Iron Maiden“, „Humanlick“ vietoj „The Human League“, „Sūzi Kvadro“ ir t. t.

Ankstyvą 1984-ųjų rudenį spaudoje pasirodė triuškinantys straipsniai apie žemą kai kurių LSSR valstybinės filharmonijos ansamblių meninį lygį. Komisijos apkaltinta nihilizmo, pesimizmo ir subjektyvizmo propaganda nustojo egzistuoti progresyvaus roko grupė „Saulės laikrodis“. Vėliau sužinojau, kad kol grojo vien instrumentinę muziką, tol sovietiniams kultūrininkams neužkliuvo. Kai atsirado vokalas ir savos kūrybos tekstai, komandą suėdė iš paties Leningrado atlėkę sovietinės kultūros sergėtojai. Po presu pakliuvo ir „Vilniaus aidai“. Niekada jais nesižavėjau, bet šiurpiai skambėjo pats faktas, kad administraciniu-komandiniu būdu sudorojamas ilgametis profesionalų kolektyvas. Daugelio mėgta „Hiperbolė“ nusprendė išsiskirstyti pati, tačiau tikriausiai dėl to, kad suvokė, jog koncertuoti bus labai sunku. Buvome įsitikinę, juos uždraudė valdžia.

Prasidėjo karštligiška diskotekų kontrolė, atsirado idiotiški nepageidautinų užsienio grupių sąrašai. Smurto propaganda, neofašizmu, sadizmu, vandalizmu, religiniu misticizmu, erotizmu ir visokiomis kitokiomis nuodėmėmis, įskaitant neteisingą SSRS užsienio politikos supratimą, buvo kaltinami patys nekalčiausi atlikėjai. Laimei, daugelis kontrolierių-komjaunuolių muzikoje menkai nusimanė ir garsiai pranešus, kad skambės koks nors sovietinis vokalinis-instrumentinis ansamblis, be didesnės baimės buvo galima paleisti uždraustus „Nazareth“, „Blondie“, „AC/DC“ ar „The Stranglers“.

Svarbiausiomis naujoviškų-jaunatviškų muzikinių komandų koncertinėmis aikštelėmis tapo studentiškos šventės. Fizikų, prekybininkų dienos Saulėtekyje, filologų, istorikų senuosiuose Vilniaus universiteto kiemuose, medikų šventė M. K. Čiurlionio gatvėje ir kitos akademinio jaunimo fiestos neapsiėjo be geriau ar blogiau grojusių jaunimo grupių.

Prisiekę melomanai toliau rinkosi baracholkėje Antakalnio gale ar pačiame Vilniaus centre, prie Konservatorijos (ir prie pat KGB rūmų!), mainydavosi vakarietiškos muzikos diskais, juos nuomodavo, kartais dėl šventos ramybės, apvilkę sovietinių plokštelių viršeliais.


Paskutinė apžiūra

Be peržiūros, nepatvirtinus programos, oficialiai nebuvo galima koncertuoti net gorbačiovinės pertvarkos metais. 1987-ųjų pavasarį vieno sovietinio restorano salėje kelių jaunų ir perspektyvių kolektyvų muzikavimą vertino komisija, kuri pasibaigus peržiūrai vardijo grupių gerąsias puses ir trūkumus, o svarbiausia – skyrė grupėms kategorijas.

Nebereikėjo privalomo „tarybinių kompozitorių“ kūrinių procento, nebereikėjo susišukuoti, susilaižyti ir stengtis neatlikti įtartinų, nevienaprasmiškų judesių. Nebuvo neramu groti ką nors trankesnio ir energingesnio ar priešingai – per daug lyriško ir liūdno. Vienas mūsų grupės narys ne kartą pasakojo, kad per vieną apžiūrą patyrė komisijos nemalonę atlikdamas graudžią dainą apie nelaimingą meilę. Skambant žodžiams „kam man gyventi, jei tavęs nėra šalia“, komisijos pirmininkas trenkė kumščiu per stalą, garsiai suriko „stop!“ ir tiesiai kakton sviedė piktą, sprogstamąjį klausimą: „Tai gal norite pasakyti, kad jums Tarybų Sąjungoje blogai gyventi?!!“

Ne kažin kaip toje peržiūroje sugrojome, bet gavome antrą kategoriją. Tai reiškė, jog įgijome teisę laisvai koncertuoti „savo miesto ribose“. Vadinasi, Vilniuje galėjome drąsiai siautėti bet kurioje koncertų salėje, o Kaune, Skuode, Vainute, Veisiejuose ar Pušalote – jokiu būdu. Taip išėjo, kad provincijai mūsų lygis buvo per žemas.

Įdomus akibrokštas įvyko vienai neoromantinės elektroninės muzikos grupei. Brežnevinio sąstingio metais daugelis grupių oficialiai vadinosi „Vilniaus ryšių darbuotojų klubo“, „Kauno politechnikos instituto studentų“ ar net „Darbo raudonosios vėliavos ordino mėsos kombinato“ vokaliniais-instrumentiniais ansambliais, o meno tarybų patvirtintus pavadinimus „Versmė“, „Vaivorykštė“, „Jaunystė“ ar „Žėrutis“ galėjo turėti tik labiausiai nusipelnę, iškovoję ne vieną apdovanojimą konkursuose, įgiję liaudies kolektyvo vardą. Maždaug 1986-aisiais tokių suvaržymų nebeliko, bet prasidėjo „perlenkimai į kitą pusę“. Primityviais sintezatoriais neblogą elekt­roninę muziką sugebėjusi pagroti grupė vadinosi tokiam žanrui visai tinkamu pavadinimu „BUV-8“. Santrumpa šifruota paprastai – „Aštuntoji butų ūkio valdyba“, o tai užkliuvo komisijai, kuri apkaltino vyrukus kūrybinės fantazijos stoka, nepageidautinu šmaikštavimu, lėkštumu, primityvumu, ir ji suteikė jiems tik trečią kategoriją, leidusią koncertuoti vien tos butų ūkio valdybos, kurios patalpose grupė repetavo, ribose. O grojo „BUV-8“ tikrai gerai.


Užtvankų griūtis

Dar 1986-ųjų pavasario pabaigoje sklido kalbos, kad Vidaus reikalų ministerijos kultūros rūmuose vyko festivalis „Lituanika“, kuriame pasirodė daug naujoviškų grupių. Rudenį visi pajutome, kad kvėpuoti darosi gerokai lengviau. Kalnų parke triukšmingai ošiant keliatūkstantinei miniai, filmuotas netikėtas muzikinis filmas „Kažkas atsitiko“. Iš lūpų į lūpas sklido gandai, kad kažkur vis koncertuoja naujos, iki šiol negirdėtos komandos, puikiai pliekiančios roką, hardą (būtent taip vyresni melomanai vadino sunkųjį roką), ir net sunkųjį metalą! Dusdamas iš susižavėjimo klasiokas pasakojo apie koncertą Skaičiavimo mašinų gamykloje, kur grojo negirdėtos grupės „Seifas“, „Tig­ro metai“ ir „Kated­ra“. Kaune pasisvečiavęs bičiulis išūžė ausis apie labai kietas grupes – „Piligrimą“ ir „Horoskopą“.

Nematomi varžtai atsileido staigiai ir netikėtai, ilgus metus tvirtai stovėjusios užtvankos subyrėjo per trumpą laiką. Vieną žiemos vakarą mūsų repeticijoje apsilankė steigiamo Vilniaus roko klubo atstovai ir pakvietė dalyvauti klubo atidarymo proga surengtame koncerte-festivalyje.

 

Tarp neformalaus jaunimo populiari sunkiojo metalo grupė „Katedra“ saugumo operatyvininkų akiratyje. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-18, ap. 2, b. 202, l. 3-6.
Tarp neformalaus jaunimo populiari sunkiojo metalo grupė „Katedra“ saugumo operatyvininkų akiratyje. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-18, ap. 2, b. 202, l. 3-6.

 

1987 m. kovo 7-oji ir kovo 8-oji – dienos, kurių neįmanoma užmiršti. Į Vilniaus lengvosios atletikos maniežą, kur turėjo vykti koncertas, atvykome išvakarėse, padėjome iškrauti, kaip mums tada atrodė, neregėto galingumo aparatūrą, kurią renginiui paskolino latvių roko grupė „Līvi“. Neslėpdami pavydo gabenome didžiules kolonėles, dėžes su stiprintuvais, laidais, stebėjome, kaip ruošiama scena. Inteligentiškas lyvių garso režisierius uoliai prižiūrėjo aparatūros pernešimą, tikriausiai taip pat atidžiai stebėdamas, kad kas nors ko nors nenukosėtų. Paprasčiausias jungiamasis laidas anuomet kainavo didžiulius pinigus ir, atsidūręs mažiau sąžiningo žmogaus rankose, galėjo netikėtai pranykti. Tai, kas negerai padėta, sovietiniai žmonės savindavosi aktyviai ir nuoširdžiai.

Kitą dieną ryte rijau grupių garso patikrinimo apeigas. Kai kurios aktyviai repetavo, o kai kurios tarsi kvailiojo. Pavyzdžiui, tuomet gana garsi „Avia“ iš Piterio krapštėsi ilgai, muzikantai chaotiškai birbino instrumentus, vokalistas į mikrofoną deklamavo eilėraščius ir tik po gero pusvalandžio, kaip mums atrodė, beprasmiško makalavimosi sugrojo nedidelį dainos epizodą ir išsiskirstė. Ne vienas gitaristas, įsijungęs savo „Gibsoną“ ar „Fenderį“, tembro reguliavimą pradėdavo skeldamas tuomet tarp muzikantų ir rimtų melomanų populiarios „Iron Maiden“ kompozicijos „2 Minutes to Midnight“ rifą.

Dvi Vilniaus roko klubo atidarymo koncertų dienos praplaukė lyg svaigus rūkas. Atrodė, kad visi grojo nerealiai gerai. Su gausia žiūrovų palyda atvykę ir kiek anksčiau įkurto Kauno roko klubo linkėjimus atvežę „Tigro metai“, iš karto susidūrė su aparatūros gedimo problemomis. Vyrukai nesutriko, o jų gitaristas užpildė susidariusią techninę pauzę, pademonstruodamas tokį meistriškumą, kokį teko girdėti tik kai kurių žinomiausių roko gigantų koncertiniuose įrašuose. Iki „Tigrų“ man niekada neteko gyvai matyti taip stilingai apsirengusių, taip laisvai scenoje judančių muzikantų. Plastiškai judėjęs, įspūdingai šuoliavęs ir puikiai balsą valdęs solistas Borisas atrodė panašus į ateivį iš kitos civilizacijos. Prie dainų tekstų, atsirasdavusių iš Lietuvių poezijos rinkinių ar jaunų poe­tų pirmųjų knygų, pratusioms ausims, skandalingai skambėjo ir atviri, tiesūs, rokenroliniai „Tigrų“ dainų žodžiai: „Prakaituotoj lovoj tu paklausk savęs: Kam tau nauja moteris?!“

Estų „Hetero“ ne tik puikiai sugrojo, bet ir išrėžė aštrią, politinę kalbą. Daugelis apšalo vokalistui rusiškai su ryškiu estišku akcentu drąsiai išpyškinus: „Kuo mes aktyviau melšime savo karves, tuo aktyviau Rusija melš mus. Ir tai vadinasi socializmo dialektika!“ Estai visuomet ne tik labai gerai grojo, bet ir buvo daug drąsesni. Kiek vėliau girdėjau, kad kažkokios grupės solistas vienam koncerte kreipėsi į publiką: „Sveiki, stagnatai ir stalinistai!“ Estų roko legendos ir ikonos Gunaro Grapso kompanija drąsiai perfrazuodavo proletariato vado sentenciją apie kiną ir skelbė lozungą: „Iš visų menų mums svarbiausias rokas!“ O 1982 m. per Vilniuje vykusį studentų ir jaunimo festivalį „Opus“ estų pankroko šutvė „Pära Trust“ išsitaškė taip, kad pašiurpo ne tik organizatoriai, bet ir žiūrovai. Sklido gandai, kad dėl jų siautėjimo ir visas festivalis buvo užrauktas.

Į sceną teko žengti po labai profesionalios, bet nuobodokos progresyvaus roko grupės, kurią pub­lika priėmė nelabai šiltai. Prisimenu stresą, virpulį, džiaugsmą, neįprastai kokybišką geros aparatūros skambesį ir tai, kad žiūrovai, kurių daugelį sudarė metalo gerbėjai, šėlo, kaip man rodėsi, kažkaip neadekvačiai. Lūžo apsauginiai barjerai ir niekaip negalėjau suprasti kodėl. Juk ne jų mylimą sunkiąją muziką grojome, o tik truputį rokinio gitarų skambesio paašt­rintas, naivokas, paprastas dainas. Tačiau tikriausiai rokenrole nėra jokių taisyklių, tikriausiai teisus vienas autoritetingas melomanas, po pasirodymo spaudęs ranką ir pasakęs: „Publika jus įsimylėjo, nes ugnelę, vyručiai, turite pasakišką! Bet neužmirškite, kad jums reikia dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti!“


Kas yra tas Cojus?

Deja, dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti nebuvom nusiteikę. Pirmųjų koncertų sėkmė mus kaip reikiant apsvaigino, pasidarėme išdidūs ir labai jautrūs, žaibiškai užsiplieksdavome dėl menkiausios pastabos. Susikalbėti buvo sunku, o artėjant mokyklos baigiamiesiems ir universiteto stojamiesiems egzaminams, neturėjome nei laiko, nei noro gludinti netašytų dainų aranžuočių.

Festivalio „Lituanika ’87“ koncertus pradėjome būdami labai prastos formos ir jausdami, kad kartu grojame paskutinį kartą. Negelbėjo net prie grupės prisijungęs puikus muzikantas iki šiol profesionaliai muzikuojantis Izraelio bliuzo klubuose. Simpatiškas, draugiškas vyrukas, meistriškai valdęs gitarą, ne tik prisijungė, bet ir vieną savo instrumentų man paskolino. Tad į svajonių sceną Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose žengiau su labai gera gitara ir gana prasta nuotaika. Blogai jaučiausi ir blogiausia buvo tai, kad neapleido jausmas, jog tai grupės pabaiga. Suvokiau ne tik tai, kad su šiais žmonėmis niekada nebenorėsiu groti, bet ir tai, kad labiausiai norėčiau niekada jų nebematyti.

 

KGB patekusi autoriaus rašyto roko grupės „Etapas“, dalyvavusios Vilniaus roko klubo atidarymo koncerte, repertuaro ir grupės narių sąrašo kopija. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-18, ap. 2, b. 8, l. 6.
KGB patekusi autoriaus rašyto roko grupės „Etapas“, dalyvavusios Vilniaus roko klubo atidarymo koncerte, repertuaro ir grupės narių sąrašo kopija. Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-18, ap. 2, b. 8, l. 6.

 

Laikas užtušuoja blogas emocijas ir 1987-ųjų „Lituaniką“ prisimenu tarsi neįtikėtinai gražų sapną. Dalyvio akreditacinė kortelė leido eiti į koncertus pro tarnybinį įėjimą ir laisvai maltis užkulisiuose. O užkulisiuose, žvelgiant iš laiko perspektyvos, vyko kažkas fantastiška. Pro šalį pražingsniavo Viačeslavas Butusovas, įspūdingai išsipustęs charizmatiškasis pankaklounis Olegas Garkuša. Slampinėjau užkulisiuose stebėdamas, kaip pasirodymams ruošiasi patyrę rokenrolo meistrai, persimesdamas vienu kitu žodžiu su pažįstamais muzikantais, uosdamas kvapnaus pypkinio tabako kvapą iš grupės „Aukcyon“ kambario ir pastebėjau, kad pro mane neskubėdamas praslinko juodai apsirengęs azijietiškos išvaizdos vyriškis. Rytietiškam personažui palengva nutolus, prie manęs pribėgo viena organizatorių ir susijaudinusi paklausė:

– Ar nematei Cojaus?

– O kas yra tas Cojus? – nė kiek nebandžiau maskuoti savo nežinojimo.

– Iš grupės „Kino“, korėjietis! – rusų roko mėgėja ir žinovė pasipiktino menku mano išprusimu.

– Nežinau, kas per grupė ta „Kino“, bet toks kažkoks... – pasakiau negražų, odiozinį, dėl galimo rasinės nesantaikos kurstymo nevartotiną, bet anuomet plačiai vartotą Vidurinės Azijos gyventojams apibūdinti skirtą žodį „čičmekas“, – nuėjo koridoriumi į tą pusę.

O mūsų kolektyvas po festivalio „Lituanika ’87“ subyrėjo, nepalikdamas padoresnių garso įrašų. Liko tik kelios nuotraukos ir vienas Lietuvos ypatingojo archyvo saugomas dokumentas – mano ranka rašyto Vilniaus roko klubo atidarymo Lengvosios atletikos manieže repertuaro kopija.


Po trisdešimties ir daugiau metų

Greitai prašvilpė laikas, sugriuvo SSRS, sužlugo prakeikta sovietinė sistema, lėkte pralėkė viltingas, veržlus ir skausmingas permainų metas. Ne vienas šiandien yra linkęs prisiminti anuos laikus su nostalgija, gailiai paaimanuodamas, kad dabar viskas nebe taip dvasinga, kad nebėra tos ugnelės, to polėkio, kad visi žmonės tapo šalti, racionalūs, pragmatiški. „Eikit velniop!“ – kai kada pagalvoju patyliukais, o kai kada pasakau garsiai nelyriniu baritonu, stengdamas pažvelgti paika nostalgija viduriuojančiam pašnekovui tiesiai į akis, neturėdamas nė menkiausio noro veltis į varginančius debatus.

Stebėdamas socialiniuose tinkluose renginių gausą, diskutuodamas su dukra apie įdomesnes šiuolaikines jaunimo grupes, klausydamas, kaip sūnus nebrangia, bet padoriai skambančia elektrine gitara bando lukštenti ir zirzinti klasikinio roko rifus, pagaliau ir pats vis dar šį tą suskeldamas suprantu, kad tai, apie ką anuomet net slapta pasvajoti nedrįsome, šiandien yra. Ir tegul būna.