Pastarąjį pusmetį, vairuodama ilgesnius atstumus, mėgstu įsijungti Ramintos Šerkšnytės kompoziciją „This Too Shall Pass“. Jis byloja apie viltį ir neviltį, visas pasaulio negandas ir visą džiaugsmą, o kulminacija mane ištinka 344-ą sekundę. Žurnalo „The Gramophone“ kritikų žodžiais, „This Too Shall Pass“ sugeba „dešimtyje minučių aprėpti viso gyvenimo prisiminimus“. Šiuo kūriniu pradedamas naujausias smuikininko Gidono Kremerio ir orkestro „Kremerata Baltica“ albumas „Songs of Fate“, kurį metų pradžioje išleido „ECM Records“. Leidinyje įrašyta muzika iš mūsų regiono, neabejotinai – paties G. Kremerio muzikiniam skoniui artimi kūriniai. „Songs of Fate“, be R. Šerkšnytės, rasime dar du lietuviškus motyvus: Giedriaus Kuprevičiaus kūrybą ir šio kompozitoriaus bei Mieczysławo Weinbergo kūriniuose nuvilnijantį Vidos Miknevičiūtės balsą.

Asmik Grigorian, šį pavasarį pavergusi Londono ir Niujorko operos scenas, pastaruoju metu koncertų salėse itin dažnai atlikdavo Richardo Strausso „Keturias paskutines dainas“. Tai, kad jai puikiai tinka R. Strausso estetika, visas pasaulis sužinojo prieš 6 metus, kai A. Grigorian pasirodymas 2018 m. Zalcburgo festivalyje, dainuojant pagrindinį vaidmenį operoje „Salomėja“, nutiesė sopranui raudoną kilimą į pasaulio operos olimpą. Vasarį leidybos kompanija „Alpha Classics“ išleido A. Grigorian albumą „Laws of Solitude“, kuriame įdainuotos dvi „Keturių paskutinių dainų“ versijos – su orkestru ir su fortepijonu. Albume girdime Mikko Francko vadovaujamą Prancūzijos radijo filharmonijos orkestrą, taip pat pianistą Markusą Hinterhäuserį. Kaip pasakoja pati atlikėja, šis R. Strausso ciklas jai asocijuojasi su vienatve, bet ne ta liūdna, o prabylančia apie kelionę link begalybės. Nors užsienio kritika šį albumą pasitiko nevienareikšmiškai, jis tikrai vertas Lietuvos melomanų dėmesio.

Su „Fume“ – Maksimiliano Opriškos – kūryba susipažinau prieš kelerius metus, kai jis pristatė albumą „Data Sapiens“, išpažindamas ambiciją sukti neoklasikos link. Neoklasikos terminas šiandien turi daug reikšmių, tačiau orientyrais galima laikyti richterišką ar arnaldsišką estetiką, kuri pasaulyje labai populiari, bet Lietuvoje savo kūrėjų dar lyg ir neatradusi. Vasarį pasirodė ambicingiausias „Fume“ leidinys – Stepheno Hawkingo „Trumpos laiko istorijos“ įkvėpta vinilinė plokštelė „Mass“. Platų užmojį M. Opriška įgyvendino bendradarbiauti pakviesdamas vieną geriausių Lietuvos chorų „Jauna muzika“, su kuriuo kartu gimė 8 albumo kūriniai, sulimpantys į vieną garso megaistoriją. Jo klausantis neapleidžia jausmas, kad esi atsidūręs viename tų filmų apie kosmosą, ir nors pati plokštelė, kūrėjo ir leidėjų sumanymu, fiziškai „turi masės“, klausantis jos nuo pradžių iki pabaigos nesunku pamiršti apie gravitaciją.

Neseniai teko kalbinti Hadersfildo šiuolaikinės muzikos festivalio, su kuriuo trejų metų partnerystę yra užmezgusi Lietuva, meno vadovą Grahamą McKenzie. Paklaustas, kas jį Lietuvos šiuolaikinės muzikos scenoje domina labiausiai, G. McKenzie atsakė, jog tai mūsų naujosios muzikos scenos takumas, kai ribos tarp skirtingų stilių, žanrų ar net meno rūšių beveik neegzistuoja. Šį mūsų scenos chameleoniškumą puikiai iliustruoja kūrybingas „Ambulance on Fire“ duetas – Mėta Gabrielė Pelegrimaitė ir Jūra Elena Šedytė. Jų kartu ir atskirai platūs kūrybos akiračiai aprėpia tiek vokalinius eksperimentus, tiek improvizacinės muzikos radikalumus, tiek akademiškesnę kūrybą. Naujausiame albume „Totem“ menininkės dar labiau suartina kontekstų, kuriuose veikia, įvairovę ir drąsiai veržiasi iš to, ką vadiname nišine muzika. „Totem“ – albumas, kurio klausantis norisi ir pašokti, ir pamąstyti. Derinys retas, todėl vertas bent sykį išgirsti.