Renata Dubinskaitė. Ignotae Deae. Nepažintoji muzikos deivė Barbara Strozzi

2019-ieji – Barbaros Strozzi metai. Ne tik todėl, kad tai vienos pirmųjų moterų kompozitorių jubiliejiniai metai, bet ir todėl, kad man asmeniškai dar niekada neteko taip intensyviai gyventi jokios kitos asmenybės biografija ir kūryba. Beveik obsesija, kai gaudai kiekvieną rastą kompozitorės gyvenimo faktą, nuoširdžiai pyksti ant rašinėtojų, kurie, pasigavę kito autoriaus muzikologinį teiginį, tąso jį nesuvokdami prasmės, nes nepažino jos muzikos, ir dar labiau siunti ant mokslininkų, net nepamininčių Barbaros muzikos istorijoje, kurioje jos vieta turėtų būti neginčijama...

Šiemet gyvenau B. Strozzi muzika, vis iš naujo perleisdama ją per visą savo dainuojantį kūną – ne tik kvėpavimo sistemą, bet ir raumenis, į ekspresyvų veiksmą įsitraukiančius antakius, kaktą, rankas, kojas. Muzika, kurios net namuose, visiškai banalioj aplinkoj be jokios publikos, neįmanoma atlikti tiesiog techniškai, šaltu protu – nuogas, grynas jausmas taip įrašytas kompozicijoje, kad niekur nepasislėpsi nuo jo aštrumo. Argi įmanoma sudainuoti pačią pirmą „Largime mie“ („Ašaros mano“) frazę – aimaną, krentančią oktava žemyn chromatizmais, disonansais ir treliais – nepajutus jos skausmo? Tačiau kuo daugiau dainuoji – tuo daugiau myli. Aš įsimylėjusi B. Strozzi, kaip visai netinka menotyrininkei, bet turbūt atleistina ir gal net tinka dainininkei. Norėčiau įlįsti į jos vidų ir suprasti, ką ji jautė, kaip juto save ir savo gyvenimą, kurį dabar bandome interpretuoti iš 400 metų atstumo.

1619 m. Barbara gimė Venecijoje kaip Isabellos Griegos, Giulio Strozzi’io tarnaitės dukra. Strozzi’ai – tai viena galingiausių Florencijos aristokratų šeimų pavardžių. Nors paties G. Strozzi’o tėvas buvo pavainikis, tai ne taip jau svarbu gana liberalioje Venecijos Respublikoje, juolab kad pats Giulio buvo intelektualas, poetas ir libertinas. Jis priklausė „Academia degli Incogniti“ – vienai didžiausių ir prestižiškiausių intelektualinių ir kūrybinių akademijų Europoje. Ji buvo glaudžiai susijusi su naujojo operos žanro raida, o G. Strozzi, parašęs libretą vienai populiariausių XVII a. operų „La finta pazza“, – tikras operos libretistų karalius, bendradarbiavęs su kompozitoriais Claudio Monteverdi, Tarquinio Merula, Benedetto Ferrari. Dvi jo parašytos operos inauguravo naujus Venecijos operos teatrus, kurių tuomet apie 140 tūkst. gyventojų turinčiame mieste veikė net 16...

 

Bernardo Strozzi (1581–1644). „Kompozitorės Barbaros Strozzi portretas“, apie 1630
Bernardo Strozzi (1581–1644). „Kompozitorės Barbaros Strozzi portretas“, apie 1630

 

Savo dukrai, nuo mažens rodžiusiai neeilinius muzikinius gebėjimus, Giulio parūpino geriausią muzikos mokytoją – patį Francesco Cavallį, garsiausią operų kūrėją po Monteverdi. 15-os Barbara jau garsėjo kaip la virtuosissima cantatrice (virtuoziškiausia dainininkė). Giulio finansinė padėtis buvo tokia nestabili, kad jis negalėjo užtikrinti Barbarai reikiamo kraičio nei vedyboms, nei vienuolynui. Tačiau stengėsi garsinti mergaitės muzikinį talentą, pvz., siekdamas įamžinti jos vardą kitų kompozitorių natų leidiniuose (B. Stroz­zi dainavimo gebėjimai giriami jai dedikuotuose dviejuose Nicolos Fontei natų rinkiniuose „Bizzarie poetiche“) ir sukurdamas muzikai skirtą akademijos atšaką „Academia degli Unisoni“, kuriai vadovavo Barbara. „Unisoni“ susitikimuose ji buvo šeimininkė, diskusijų moderatorė, čia turėjo galimybę muzikuoti, pristatydama save, kaip dainininkę ir kompozitorę. Į intelektualų akademijas moterys nebūdavo priimamos, o Barbara – išimtis, kuriai atsirasti sudarė sąlygas tėvas. Tačiau visi jos klausytojai – vyrai, o dainos, sukurtos pagal vyrų poetų parašytus tekstus...

Mieste, garsėjusiame beprotišku karnavalu, didžiausia Europoje šilko, vilnos ga­mi­nių, nėrinių, muilo, stiklo ir cukraus pasiūla, rafinuočiausiomis sekso darbuotojomis ir libertiniškomis pažiūromis, seksualinio pobūdžio šmeižtai buvo įprasti. Išplatintos kelios satyros, kuriose teigiama, kad Barbara „Unisoni“ susitikimuose ne tik muzikuoja, bet ir teikia meilės paslaugas: „Nuostabu dalinti gėles, kai vaisius jau atiduotas“ (vaisius – tai jos skaistybė, o dalinamos gėlės – muzikiniai pasirodymai). Mūsų dienas pasiekusiame portrete Barbara vaizduojama su tokia įspūdinga dekoltė, kad viena jos krūtis praktiškai visai apnuoginta (o akyse – stebinanti skausmo išraiška). Muzikantė-kurtizanė – tipiška itališka kombinacija dar nuo XVI amžiaus. Paradoksalus žodžių junginys cortigiana onesta (dora, sąžininga kurtizanė) apibūdino intelektualią, rafinuotą, dažnai kilmingą menininkę, poetę, muzikos atlikėją, geidžiamą vyrų kompanijose. Ar G. Strozzi dukrą ruošė būtent tokiam dviprasmiškam vaidmeniui?

Giulio turėjo daug įtakingų ir turtingų draugų, tarp kurių buvo vokiečių kilmės bankininkai broliai Vidmanai. 1641 m. Giovanni’ui Paolo Vidmanui jis dedikavo garsiausią operos libretą „La Finta pazza“. Tais pat metais Barbara pagimdė vaiką nuo vedusio Vidmano... Viename jau po Barbaros mirties rašytame laiške teigiama, kad ji buvo Vidmano išprievartauta. Tačiau 1642 m. tam pačiam Vidmanui pagimdė duk­rą Isabellę, 1644 m. – Laurą. Vėliau gimė ir ketvirtasis Barbaros vaikas Massimo, kurio tėvystė iki galo nėra aiški, tačiau, išėjęs į vienuolyną, jis pasikeitė vardą į Giovanni Paolo, tarsi pabrėždamas, kad Vidmanas buvo ir jo tėvas. Ar kurtizanė, dalinanti savo meilę daugeliui, gimdytų keturis vaikus nuo to paties vyro? Gal Vidmanas buvo nelaiminga jos gyvenimo meilė. Išlikę tik finansiniai Barbarą ir Vidmaną sieję dokumentai, nieko neatskleidžiantys apie emocinį santykį. Vidmanas ir net jo brolis šiek tiek prisidėjo prie kuk­laus Barbaros vaikų išlaikymo, tačiau, paradoksalu, būtent Barbara skolino Vidmanui pinigus už procentus. Net nuomą už Barbaros ir jos vaikų namus mokėjo ne Vidmanas, o jos tėvas, tad, akivaizdu, Barbara nebuvo išlaikytinė ir jos ryšys su vedusiu vyru ne dėl finansinio išskaičiavimo.

Nepakeliamai sunki dalia būti vieniša keturių vaikų motina, plakama paskalomis apie prostituciją, ir tuo pačiu siekti įsitvirtinti kaip kūrėja absoliučiai patriarchalinėje visuomenėje, kurioje tik kompozitoriai vyrai galėjo tikėtis institucinio įdarbinimo bažnyčiose, rūmuose ar teatruose... Užtenka patyrinėti nedaug vyresnio Francesco Cavalli’o, įvaikinto berniuko, muzikinių pareigybių istoriją, kad įsivaizduotume, kaip būtų galėjusi nuo vaikystės klostytis Barbaros karjera, jei būtų gimusi vyru. Vis dėlto Barbara nenustojo kautis už savo teisę būti kūrėja.

1644 m., gimus trečiam Vidmano vaikui, Barbara išleido pirmą savo kūrinių rinkinį. Įžangoje rašoma: „Būdama moterimi, spausdinu šį rinkinį su nerimu. Kad tik jis saugiai gulėtų po auksiniu ąžuolu ir kad jam nekiltų pavojus patirti šmeižto kardus, kurie dėl jo jau buvo ištraukti.“ Tuo metu lyčių klausimas nagrinėtas viešai, pvz., „Incogniti“ akademija išleido seriją feministinių ir antifeministinių tekstų, kuriuose kelti ir tokie (provokaciniai?) klausimai, ar moterys išvis turi sielą ir ar jos priklauso žmonių padermei... Tačiau tik­rasis Barbaros proveržis prasidėjo perkopus trisdešimtmetį: tarp 1651–1664 m. ji išspausdino dar 7 rinkinius, vis labiau įtvirtindama savo, kaip kūrėjos, balsą. Nenustojo kurti nepaisydama skaudžiausių netekčių: 1648 m. staiga mirė Vidmanas, 1652 m. – jos tėvas, po metų – motina, 1656 m. abi dukros išėjo į vienuolyną, ir penkiolikmetė Isabella Strozzi mirė vienuolyne... Tačiau nauji B. Stroz­zi kūrybos rinkiniai atspindėjo vis augantį pasitikėjimą savimi. Jei „Opus 2“ įžangoje dar užsiminta apie „varganą moters vaizduotę“, tai trečiame rinkinyje vietoje dedikacijos jau užrašyta „Ignotae Deae“ („Nežinoma deivė“), pabrėžiant dievišką moters prigimtį. „Opus 5“ rinkinio įžangoje ji jau teigė esanti lyčiai primetamų silpnybių nevaržoma moteris. Paskutiniuose rinkiniuose apskritai nebeužsiminė esanti moteris, tarsi pakilusi virš lyties klausimo, nors greičiausiai būtent jos lytis ir vienišos motinos statusas lėmė nesėkmę ieškant nuolatinio kūrybos mecenato. Šią socialinę nelygybę pripažino ir kai kurie tų laikų vyrai, pvz., „Incogniti“ lyderis Loredano viename iš laiškų reiškė susižavėjimą kompozitore ir sakė, kad jei B. Strozzi būtų gimusi kitoje eroje, tikrai būtų pakilusi į mūzų olimpą.

Vis dėlto atkaklumo dėka B. Strozzi vienu aspektu pralenkė visus garsiausius to laiko vyrus kūrėjus – išspausdino daugiausia savo kūrybos rinkinių. O didžioji dalis kitų kompozitorių darbų išliko tik rankraščiuose. Jos opusai išleisti be galo kruopščiai, be jokių klaidų, ir kuo vėlesni rinkiniai, tuo daugiau muzikoje virtuoziškumo, dramatizmo ir savitumo, tuo gausiau juose palikta kompozitorės nuorodų kūrinių interpretacijoms apie dinamiką, tempus ir ornamentus, kad būtų įtvirtinta būtent jos vizija. Nors beveik visi XVIII a. kompozitoriai rašė kantatas, išleistų kantatų procentas labai mažas, pvz.: Giacomo Carissimi parašė 135-ias, o išleido tik 5. Gal kaip tik todėl, kad B. Strozzi kūrybiniu palikimu negalėjo pasirūpinti niekas kitas, jokia institucija ar mecenatas, ji taip atkakliai siekė, kad jos darbai išliktų, o ir Venecija tam buvo tinkamiausia vieta – čia klestėjo rafinuočiausia ir liberaliausia leidybos industrija Europoje. Į Veneciją gausiai plūstantys turistai pirko čia leidžiamas natas, ir B. Strozzi kūryba sklido po Europą. Sukūrusi daugiau nei 125 arijas ir kantatas, ji tapo viena produktyviausių XVII a. pasaulietinės kamerinės muzikos kūrėjų greta G. Carissimi’o, Luigi’o Rossi’o ir Antonio Cesti.

Beveik visa jos kūryba skirta vienam afektui – kančiai, kuri kartais traktuojama ironiškai, bet dažniausiai labai rimtai ir ekspresyviai. Tai kančia dėl meilės be atsako, parašyta arijų ir kantatų forma, skirta atlikti intymioje, kamerinėje aplinkoje. Beveik viskas parašyta moters balsui, greičiausiai pačios B. Strozzi, todėl nuolat juntamas kompozitorės ir atlikėjos ryšys, atrodo, autorė įgarsina savo jausmus, net jei lyrinis personažas yra vyriškos lyties (ji daugiausia kūrė pagal poetų marinistų tekstus, nes Marino buvo kultinis „Incogniti“ akademijos autorius).

Kai kur galima atpažinti puikaus jos mokytojo Cavalli’o stilių, kurį primena ryškūs kontrastai, staiga vienas kitą keičiantis laisvo ir griežto ritmo epizodai, dinamiška skirtingų metrų kaita, drąsus eksperimentavimas disonansais, netikėtais melodijos posūkiais, ekspresyviais pertraukimais, tačiau B. Strozzi braižas kiek lyriškesnis, melodingesnis. Nesuvaržyta operos prievolės pasakoti siužetą per daug nuo jo neatitolstant, ji galėjo leisti sau laisviau traktuoti tekstą, kai kurias frazes ar net atskirus žodžius ištęsiant į ilgus melodinius ir grynąjį jausmą perteikiančius pasažus. Taip verkia iki begalybės ištobulintas balsas. Tai muzikos garsais pavirtusios nelaimingos mylimosios ašaros ir dejonės. Viename savo rinkinių B. Strozzi rašė, kad „tos harmoningos natos yra sielos kalba, širdies instrumentai“, ir tie širdies garsai pasiekė mus po daugelio šimtmečių, per kuriuos keitėsi daug kas, bet meilės skausmai išliko tie patys. Savo ir mūsų išlietas ašaras B. Strozzi kaskart paverčia muzikos katarsiu lyg deivė-meilės kančių atpirkėja.

 

Barbara Strozzi. Che si può fare op. 8 čia

Draugai