Mokytis muzikos – tai ne tik bandyti tobulai sugroti Franzą Schubertą ar Johannesą Brahmsą ir atpasakoti kompozitorių biografijas. Mokyklose dažnai pamirštama kūrybinio ugdymo reikšmė. „Kūrybiški žmonės gali inicijuoti pokyčius, keisti nusistovėjusias tiesas ir kurti ateitį. Kartais pamirštame, kad kūrybiškumas ne kelių išrinktųjų privilegija, o kiekvieno turima teisė“, – teigia „Muzikalkės“ įkūrėja Juta Pranulytė ir medijų projektų vadovė Karolina Macytė. Atidariusios stulbinamo pasisekimo sulaukusią šiuolaikinę muzikos mokyklą, kurios moto – „Klaidos neegzistuoja!“, jos plečia muzikos pedagogikos sampratą ir tvirtina, kad kiekvienas muzikos besimokantis žmogus gali vaikščioti nepramintais takais.

 

Juta Pranulytė. Emilijos Vinžanovaitės nuotrauka

 

Kaip atsirado poreikis steigti naują muzikos mokyklą Lietuvoje? Regis, kiekvienas miestelis pas mus gali tokia pasigirti. Kuo „Muzikalkė“ kitokia?

Karolina Macytė. Man „Muzikalkė“ – erdvė, kur ieškome garso ir einame nepramintais takais. Norisi ugdyti kūrėjus, kurie nertų į eksperimentus, būtų atviri pasauliui, jaustų ir drąsiai kalbėtų sava kalba, o ne ta, kurią kas nors nurodė kaip teisingą mokykloje. Nesiekiame tapti dar viena muzikos mokykla: daugelis mūsų studentų yra baigę ar dar besimokantys muzikos mokyklose, todėl „Muzikalkėje“ nesimokome klasikinės muzikos kalbos pagrindų ar solfedžio, čia suteikiame erdvę studentams ieškoti ir atrasti savąją muzikos kalbą, formas ir skambesį. 

Juta Pranulytė. Muzikos kūrybos edukacija užsiimame jau ne vienerius metus – rengiame kūrybos stovyklas 4'33", čia vaikams pristatome šiandienos kūrybos formas, žanrus, naujausius technologinius atradimus bei meno sritis, istoriją pakeitusius novatorius, kartu kuriame kompozicijas... Po vienos iš tokių stovyklų, įkvėptos žibančių vaikų akių, nusprendėme mokymus tęsti.

 

Kaip kilo „Muzikalkės“ pavadinimas?

J. P. Autorystė priklauso mokyklos bendraįkūrėjui saksofonininkui Simonui Šipavičiui. Iš karto supratome, kad jis puikiai atspindi mūsų misiją ir norimą kurti erdvę.

 

Karolina Macytė. Emilijos Vinžanovaitės nuotrauka

 

Teigiate, kad „Muzikalkės“ stiprybė – muzikos kūrybos ugdymas. Vadinasi, dabartinės Lietuvos muzikos mokyklos to nedaro?

J. P. Mūsų specializacija – muzikos kūrybos mokymai ir seminarai: kompozicijos, elektroninės muzikos, dainų kūrimo, improvizacijos, mokome ir garso meno, audiovizualinės kūrybos, taikomosios kompozicijos, muzikos psichologijos, muzikos teorijos, garso režisūros... Taip pat neapsibrėžiame tik klasikos ar džiazo muzikos stiliais: čia dėstomi ir tarpdisciplininio lauko dalykai, supažindinama su hiphopo kultūra, suteikiami kūrėjui būtini vadybos pagrindai, pristatoma sintezatorių istorija, aranžuotės, džiazo harmonijos pagrindai... Tokio plataus profilio neaprėpia nė viena mokykla Lietuvoje. Mūsų dėstytojai – ryškūs ir aktyviai kūrybiniame lauke veikiantys muzikai, savo sričių lyderiai, su studentais jie dalinasi aktualiausiomis žiniomis. Dėstoma kursais: suaugusiesiems ir moksleiviams rengiami skirtingų trukmių ir sričių mokymai.

K. M. Didžioji dalis muzikos mokyklų suteikia teorijos pagrindus ir ugdo atlikėjus. „Muzikalkės“ misija – ugdyti kūrėjus, todėl mūsų studentai yra sąmoningo 14–19 m. kūrybinių ambicijų turintys jauni žmonės.

 

Kuo apskritai kūrybinis ugdymas svarbus? 

K. M. Kūrybiškumas dabar yra ypač vertinamas. Kūrybiški žmonės gali inicijuoti pokyčius, keisti nusistovėjusias tiesas ir kurti ateitį. Kartais pamirštame, jog kūrybiškumas ne kelių išrinktųjų privilegija, o kiekvieno turima teisė. Tik nuo mūsų pačių pastangų priklauso, ar šia teise naudojamės. 

 

Arnas. Neribotos instrumentų galimybės. Nuotrauka iš „Muzikalkės“ archyvo

 

Ar gali mokytis paaugliai ar suaugusieji, neturintys muzikinių pagrindų?

J. P. Taip, neturintiems muzikinio išsilavinimo siūlome išlyginamąjį teorijos kursą, kuriame koncentruotai suteikiami kūrybinei veiklai reikalingi muzikos teorijos pagrindai. Taip pat ne visi kursai reikalauja vienodo muzikinio pasiruošimo – pavyzdžiui, muzikos psichologijos seminarų ciklas nereikalauja gilių muzikinių žinių, čia aktualios informacijos gali rasti kiekvienas muzika besidomintis ar praktikuojantis.

 

Dažnai skelbiate šūkį „Klaidos neegzistuoja“. Kaip jį suprantate? 

J. P. Kaip sako S. Šipavičius, muziką reikia žaisti, o ne ją daryti ar atlikti. Šis tikėjimas – kad muzika gali būti džiaugsmo ir atradimų laukas, kad nereikia bijoti, o drąsiai ieškoti garsų, kad instrumentu gali tapti kiekvienas objektas – tai „Muzikalkės“ komandos vizija. Ne viena muzikos mokykla moko, kad klaida – tai baisiausia, kas gali nutikti scenoje. Ko gero, todėl daugelis baigę tradicines muzikos mokyklas vangiai prisiliečia prie instrumentų, bijo viešai dainuoti ar pasirodyti... Kūryboje klaida – tai galimybė atrasti naują spalvą, pasakyti naują, kitokį sakinį ar net atrasti savo muzikinę kalbą!

K. M. Nebijok klysti, nebijok skambėti ne taip ar kitaip, nei esi girdėjęs. Tik leisdamas sau drąsiai žengti į nežinią, gali atrasti ir sukurti iš tiesų originalių idėjų.

 

Marta. Neribotos instrumentų galimybės. Nuotrauka iš „Muzikalkės“ archyvo

 

Kiek žinau, pandemija neužnėrė jūsų veikloms apynasrio: greit ėmėtės skaitmeninių projektų ir mokymą perkėlėte į elektroninę erdvę.

K. M. Ko gero, didžiausias pandeminis projektas – kartu su ansamblio „Synaesthesis“ atlikėjais pristatytas videopamokų ciklas „Neribotos instrumentų galimybės“. Cikle atlikėjai pristato išplėstines instrumentų technikas cituodami įdomiausių pasaulio kompozitorių kūrinius. Tokio pobūdžio informacijos lietuvių kalba labai trūksta.

Taip pat surengėme nuotolinius streso valdymo, džiazo harmonijos, mixing mastering pagrindų, audiovizualinės muzikos kūrybos ir visiems aktualios temos – kaip uždirbti iš savo kūrybos – kursus.

Džiaugiamės atradę galimybę pasiekti kūrėjus iš visų Lietuvos kampelių, tai įprastu laiku nebūtų taip paprasta. Matome didžiulę šios veiklos paklausą ir vertę, todėl ketiname ir kitą sezoną tęsti nuotolinius mokymus.

Vienas iš naujausių mūsų studentų ir dėstytojų projektų – skaitmeninis albumas „Grafinės partitūros“. Jį kūrėme keliais etapais. Pirmiausia, studentai kartu su dėstytojais darė grafines partitūras, vėliau atrinktas partitūras improvizacijos kurso studentai įgarsino – sukūrė improvizuotas muzikines kompozicijas. Šį albumą atvirukų pavidalu paskleidėme Vilniaus kavinėse, o ant galinio jų viršelio įrašytas QR kodas, nukreipiantis į albume skambančius muzikinius kūrinius.