Nomeda Valančiūtė. Ryčio Ilionio nuotrauka

 

Vieną ryškiausių „mašinistų“ kartos kompozitorių – Nomedą Valančiūtę – išgarsino jos ankstyvasis opusas „Narcizas“ (1986), kuriame tas pačias natas atkakliai kartoja klavesino ir išderinto fortepijono klavišai. Preciziškumą, repetityvinę techniką ir saikingą dramatiškumą šiuolaikinėje muzikoje gludinanti kompozitorė šiandien regi savo kūrinių iš praeities atspindį, bet nėra linkusi juo grožėtis.

„Svajoju grįžti į esamąjį laiką kūryboje“, – sako naujus kūrinius rašanti N. Valančiūtė. Pasiūliau jai pasikalbėti apie pertraukas kūryboje, tylą joje. Kaip po tylos grįžtama į visavertę kūrybą, bent jau kūrinį?

Kompozitorė po savo premjerų dažnai išgirsta, kad vienas ar kitas jos kūrinys esąs valančiūtiškas. Sakosi taip ir nežinanti, ką tai reiškia. Todėl šiame tekste bus taip pat kalbama apie menininko identitetą. „Literatūroje ir mene“ jums, mielieji skaitytojai, pristatoma pirmoji publikacija iš naujojo ciklo „Galvojau nebe(su)kurti: štai kaip ir kodėl aš nemečiau“.

Apie kaukšėjimą ir kompozitoriaus profesiją

„Dar praėjusio amžiaus viduryje šveicarų ir prancūzų kompozitorius Arthuras Honeggeris rašė, kad „kompozitoriaus profesija – tai verslas žmogaus, besistengiančio gaminti daiktus, kurių niekas nenori vartoti“. Atmetus šio posakio šmaikštumą, mintis tebelieka galiojanti: naujoji muzika nėra labai paklausi prekė, todėl jos rašymas yra labiau gyvenimo būdas nei profesinė veikla, nors kai kam ji gali tapti pragyvenimo šaltiniu“, – sako kultinės radijo laidos „Modus“ bendrakūrėjis, kompozitorius Mindaugas Urbaitis.

Iš M. Urbaičio prieš tris ar keturis dešimtmečius N. Valančiūtė skolindavosi amerikiečių minimalistų ir kitus įrašus, juos perrašydavo iš vienos kasetės į kitą. Kalbėdami apie laiką, šio gražaus rudens pradžioje su kompozitore Vilniuje kilome turistų zulinamos Pilies gatvės grindiniu. Tada ji trumpam stabtelėjo ir parodė į vieną iš Senamiesčio namų: „Kadaise čia gyvenau. Neiškenčiau to nuolatinio čežėjimo, kaukšėjimo. Nežinau, kaip tą garsą pavadinti, atrodė, jis niekada nesiliaus.“

Pamaniau, paklausiu kompozitorės, ar jos dabartiniuose namuose yra tiksinčių laikrodžių, bet persigalvojau pamanęs, kad tai būtų prastas mėginimas pajuokauti. Šiandien jau žinau, kad kūrybos procese N. Valančiūtei netrukdo netgi nepertraukiamas žinių, naujienų iš viso pasaulio srautas.

Kitądien, kai kalbėjomės, ko klausome savo malonumui, ji sakė, kad šiuo metu neklauso nieko, lanko tik festivalių ir koncertų sales. Grįžtant iš „Neringa Lobby Bar“ pasiūliau išgirsti kelis kūrinius iš Pilaitės mikrorajono aplinkos įkvėpto repo. Albumo pradžioje kartojama tokia eilutė: „Grindys nebelygios, bet ir sienos nelygios!“

Pripažinsiu: N. Valančiūtės kūrinių niekada negirdėjau jokioje koncertų salėje, bažnyčioje ar festivalyje. Bet perklausiau visus gautuosius įrašus. Šiuolaikinio repo kontekste kompozitorės kūrybos grindys man pasirodė labai tvirtos, bet – jau galite įtarti – nelygios. Kartais naudinga tokias turėti. Vis dėlto muzikologai N. Valančiūtės kūrybą mėgsta vadinti „nušlifuota iki blizgesio“.

 Baigęs klausytis 2006 m. išleisto N. Valančiūtės rinktinių kūrinių albumo „Nymphaeum“, pajutau švelnų sąstingį ir supratau, kad įrašo išsyk nekartosiu, nors planavau. Ne todėl, kad dažniausiai renkuosi ambientą, avangardinį popsą ar „padarėlius“ iš puikios garsinės LRT „Vakaro pasakos“. N. Valančiūtės kompozicijos tampa prieinamos tik aktyviai klausant. Rašydamas „aktyviai“ turiu galvoje įdėmesnį klausymą nei vakarais, kai girdi, kaip palei tavo pagalvę zvimbia uodas. „Iškart kulminacija prasidedanti muzika vis tolsta ir skaidrėja, gaivališkos energijos srautus, paniško skubėjimo šuorus beveik nepastebimai keičia nusiraminimo, graudoko susitaikymo nuotaikos“, – taip styginių orkestrui ir vargonams skirtą kūrinį „Mortamarija“ iš jau minėto albumo „Nymphaeum“ yra aprašęs muzikologas Linas Paulauskis. Bet grįžkime prie klausimo, ką reiškia valančiūtiškas?

„Nežinau. O ką galėtų reikšti, kai sakome, kad Osvaldas Balakauskas yra balakauskiškas, o Bronius Kutavičius – kutavičiškas? Antanas Jasenka kadaise kūrė triukšmo muziką, paskui ėmė rašyti (ir teberašo) „gražią“, tonalią muziką. Kai kurie negalėjo atsistebėti – tai čia šitas noisistas? Šiuo požiūriu A. Jasenka pasirodė kaip nejasenkiškas. N. Valančiūtė irgi perėjo stilistinį lūžį, gal ne tokį radikalų, bet tai buvo seniai. Pirmieji jos kūriniai gali būti apibūdinami kaip ekspresyvusis neobarokas, vėliau kompozitorė pasuko į minimalizmą ir čia apsistojo“, – sako Lietuvos muzikos informacijos centro konsultantas-archyvaras, muzikologas L. Paulauskis. 

 

Ryčio Ilionio nuotrauka

 

Apie antraštes ir bendrus bruožus

2004 m. sausio 23 d. „Literatūroje ir mene“ būta tokios antraštės: „Kompozitoriai R. Mažulis, Š. Nakas, N. Valančiūtė ir G. Sodeika: prieš 20 metų ir dabar“. Straipsnio autorė Asta Pakarklytė klausė kompozitorių, ar juos galima laikyti viena kūrėjų karta dėl jų kone sutampančių gimimo metų ar studijų pas tą patį legendinį profesorių Julių Juzeliūną. Tada Gintaras Sodeika su tuo sutiko, Šarūnas Nakas – ne.

„Nėra sunku bendraamžių kūryboje rasti vieną kitą bendrą bruožą. Pavadinti „mašinistais“ jie labai nesispyriojo, nes dėmesį atkreipiantis ir lengvai įsimenamas pavadinimas prisidėjo prie kūrinių sklaidos ir sėkmės. Tačiau kiekvieno iš minėtų kompozitorių kūriniai skleidžiasi labai skirtingais ir savitais būdais. Nomeda šioje kompanijoje išsiskiria tam tikru emocinę kūrinio įtampą reguliuojančiu konstruktyvumo ir sulaikyto emocionalumo deriniu, muzikos kalbos askeze. Nenorėčiau bandyti jos kūrinių nusakyti kokiu nors vienu terminu, nes manau, kad ji yra ir bus suvokiama tiesiog kaip išskirtinai valančiūtiška“, – tvirtina kompozitorius, ezoteriškos, šiurkščiosios ir kitokios muzikos ekspertas M. Urbaitis.

Pati N. Valančiūtė dar anksčiau pripažino, kad yra linkusi į asketiškumą ir nemėgsta nieko, kas perkrauta. Visada galvoja ne apie garsą, o pirmiausia – apie struktūrų darną. Archyvinėje medžiagoje aptikau dar vieną kompozitorės citatą: „Tikrai nesijaučiu minimalizmo mokyklos atstovė, mano kūryba labai individuali. Gal jai ir būdinga repetityvinė technika, ostinatinis principas, suvaldyta emocija, bet lygiai taip pat nesvetimas dramatizmas bei įtampa“.

Plačiau apie įtampas

Šių dienų N. Valančiūtės mąstymas apie kūrybą nėra paprastas. Ne vieną Lietuvos kompozitorių sąjungos apdovanojimą ir S. Šimkaus premiją už chorinius kūrinius pelniusi kompozitorė, skatinta ir įvairių vokiečių kultūros institucijų kūrybos stipendijomis, pastaruosius du dešimtmečius rašė nedaug.

„Taip nutiko, kad kiek daugiau nei prieš dvidešimt metų, tada – gana netikėtai, sutikau savo gyvenime žmogų, ir poreikis kurti prislopo. Nebejutau tuštumos. Kūryba dėl savo vidinių įtampų, kad ir kaip būtų, kainuoja. Nebijau to pasakyti: kūrybą buvau iškeitusi į santykius su artimu žmogumi, kuris, tiesa, manęs vis klausdavo, kodėl aš nustojau kurti ir dėl to šiek tiek netgi save kaltino. Bet niekieno kaltės nebuvo, toks buvo mano asmeninis sprendimas“, – sako N. Valančiūtė. 

 Ilgą laiką kompozitorė dirbo sostinės knygynuose. Šiame darbe tarp šimtų knygų pravertė kūryboje taikyta logika. Tada vieną dieną – netektis šeimoje, vėliau atėjo pasaulinė koronaviruso pandemija, visuotinės izoliacijos sąlygos. Kompozitorei izoliacija buvo atgaiva. Ji pradėjo vėl pildyti savo užrašų knygeles, kompiuterines penklines. Per kūrybos pauzės laikotarpį, dar iki pandemijos, kūrėja sulaukė keleto užsakymų naujoms kompozicijoms. Vis dėlto, pripažįsta, tuo metu ėmėsi darbo be užsidegimo, labiau siekdama nesunykti kaip kūrėja. Rezultatų yra: to laikmečio kūriniai, kuriuos kompozitorė vertina kaip vykusius, – „Marijos augalai“ (2011), „Soci malorum“ (2015).

Tikruoju grįžimu į kūrybą N. Valančiūtė laiko per pandemiją styginių orkestrui parašytą „Lyriką“, kurią 2021 m. festivalyje „Muzikos ruduo“ atliko Šv. Kristoforo kamerinis orkestras. 2023-iaisiais kompozitorė parašė du kūrinius – „Lacrimoso“ (styginių orkestrui) ir „Gelmės netektis“ (penkiems instrumentams). Šios kompozicijos pasiūlytos atlikėjams ir ansambliams, bet dar nėra atliktos. Kai kurių naujų kūrinių reikalingumo – tiesiogine prasme – kompozitorei įrodyti nepavyksta.

„Ugnis man vis sušvinta iš vienatvės. Kalbant apie kūrybą, matyt, gyvenau, galbūt tebegyvenu savo vienišės celėje. Tai nebūtinai padeda šiandien, kai kompozitorius turi daugiau funkcijų – ne tik parašyti vieną ar kitą kūrinį. Suprantu, dabar gyvename kultūros projektų rašymo epochoje, tad, ypač po savo pauzės kūryboje, turiu iš naujo įrodyti, kad kūrinys bus aktualus“, – svarsto N. Valančiūtė. Ji sako matanti platų naujų talentingų menininkų, kompozitorių lauką. Šiuolaikinę muziką lydi elektronika, vaizdo instaliacijų pliūpsniai. Anot jos, viskas skamba, pasirodymų erdvės visiškai užpildomos garsine ir kitokia raiška.

M. Urbaičio manymu, bet koks grįžimas, kai pasitrauki ilgesniam laikui, nėra lengvas: nauji vardai pasirodo kasdien, keičiasi scena, ateina nauji klausytojai. „Jaunosios kartos kompozitoriai, tie, kurie kuria elektroninę muziką, dažniausiai kartu būna ir jos atlikėjai, todėl jų padėtis iš esmės skiriasi nuo „klasikinių“, „akademinių“ kompozitorių, rašančių muziką atlikėjams bei kolektyvams. Kas gali būti įdomu, atliekama ar pageidaujama, dažnai priklauso nuo pakitusios naujosios muzikos festivalių ir koncertų aplinkos, jų organizatorių ir užsakovų, todėl kompozitorius yra labai priklausomas.“

Apie kūrinio aktualumą

Vis dėlto N. Valančiūtės kūryba lieka geriausių šiuolaikinės muzikos atlikėjų stebėsenos lauke ir koncertų erdvėse. Lietuvos muzikos informacijos centras netrukus išleis ansamblio „Synaesthesis“ narės, pianistės Martos Finkelštein solinį albumą „Tarp tūkstančio mėnulių“, į kurį ji atsirinko daugiau nei per šimtmetį sukurtus lietuvių kompozitorių darbus – nuo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio iki jaunosios kartos meistro Dominyko Digimo. Albume bus ir N. Valančiūtės kūrinys „Puotos pabaiga“ (1987), skirtas preparuotam fortepijonui.

„Daug laiko praleidau archyve, ieškodama lietuvių autorių fortepijoninės muzikos. Mano būsimame albume kompozicijų sukūrimo laikas išblunka – tiesą sakant, apskritai nemėgstu chronologinio rakurso, man įdomiau jį ištrinti. Kūrinius išbarsčiau taip, kad klausant nebus aišku, ar kompozicija parašyta vakar, ar prieš šimtmetį. N. Valančiūtę tarp kitų mūsų kompozitorių atrasti buvo tikrai įdomu, lauksiu jos naujos kūrybos“, – sako M. Finkelštein. Atlikėja ir muzikos kuratorė priduria, kad niekada netikėjo kūrinių aktualumu ar neaktualumu savaime – jos manymu, kūrinys įgyja vertę konkrečiame pasirinktame kontekste.

Įdomu tai, kad 2023-iųjų pabaigoje kiti du to paties šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ nariai – tūbininkas Simonas Kaupinis ir saksofonininkas Arminas Bižys – pristatė savo koncertinę programą „Recycling Bastards“. Duetą sutelkė idėja rasti ir pateikti primirštus ar mažiau žinomus kompozitorius, perkomponuoti jų įrašus ir surinktą medžiagą pasiūlyti programoje, skirtoje tūbai, saksofonui ir elektronikai. 

S. Kaupinis ir A. Bižys tarp kitų kompozicijų interpretavo N. Valančiūtės kūrinius „Meilės pakraščio efektas“ (2004), „Circulus vitiosus“ (1993). „Mums patiko „Circulus vitiosus“ pulsacija, keliama įtampa, o kelis kūrinio motyvus panaudojome ir savotiškai programos kulminacijai. Kompozitorės kūriniai tiko mūsų pasirinktai dramaturgijai“, – pasakojo S. Kaupinis.

Apie galimybę keistis

Kai kurių muzikologų vertinimu, visoje „mašinistų“ kartoje bent tam tikru metu artimiausias N. Valančiūtei buvo kompozitorius R. Mažulis, kuris, tiesa, šiandien modifikavo savo laikmečio patikrintą kūrybos braižą. Kiek R. Mažuliui asmeniškai buvo ar tebėra svarbūs bendraminčiai, jų ieškojimai ir eksperimentai?

„Mūsų kompozitorių karta vadinta „mašinistais“, nors jau tada, jaunystėje, skyrėmės vienas nuo kito. Žinoma, bendri principai ir panašios idėjos mus vienijo, pavyzdžiui, repetityvinė technika. Manau, per struktūrinius modelius ir konstrukcijas atsiskleidžia Nomedos muzikos turinys su unikalia poetika. Klausantis jos muzikos jaučiame stiprią energiją ir emocinį krūvį – čia, mano manymu, ir slypi tas valančiūtiškumas. Pakanka prisiminti „Narcizą“ ar „Lietų plonom stiklinėm kojom“. Matoma virsta nematoma, girdima – negirdima, nejučia įvyksta nedidelis stebuklas. Nomedos muzikos nesupainiosi su jokia kita“, – tvirtina R. Mažulis.

Kompozitorius mano, kad O. Balakauskas, pavadinęs „mašinistų“ kartos kompozitorius „rafinuoto paprastumo poetais“, pataikė: „Manau, šis apibūdinimas mums su Nomeda tinka. Linkėčiau jai toliau tęsti valančiūtišką komponavimą, bet kartu išnaudoti laiką ir atrasti šį tą nauja, peržiūrėti savo kūrybinio darbo metodus.“

Apie pokyčio galimybę pačios N. Valančiūtės jau buvau paklausęs, ir jos atsakymas pasirodė ypač skaidrus: „Kalbėti apie savo galimybes keistis kūryboje man sunku, bet toks noras tikrai yra. Žinau, kad bandymai man žiauriai daug kainuos: tai išėjimas iš komforto zonos, baimė, kad nepavyks. Jau esu šiek tiek subanalėjusi, bet galima ir visai subanalėti. Gal atsiranda žiupsnelis noro siekti, kad būtų jau ir šiek tiek gražu? Pavojinga nuslysti.“

O koks skirtumas tarp sąstingio ir pakilimo laikotarpio kūrybos? „Tai mobilizacija, aistra. Pauzės laikotarpiu kartais dairiausi į savo anksčiau sukurtus kūrinius, mėginau modifikuoti jau išmėgintas idėjas. Kai bandai traukti iš savęs ankstesnės, žinoma, tai jaučiama. Svarbu, kad tavo asmeninis ir kūrybos laikas sutaptų. Nors distanciją su savo kūryba jaučiu aiškiai, bet, turiu pripažinti, tam tikru metu – kūrybos pauzės laikotarpiu – buvo atsiradusi, sakyčiau, distancijos distancija“, – aiškino N. Valančiūtė.

Kompozitorė sako, jog apsilankyti praėjusiame laike, kad šis tas rastųsi šiandien, – tikriausiai yra neišvengiama. „Bet aš svajoju grįžti į esamąjį laiką kūryboje. Turiu tam visas sąlygas, tuščius namus. Tos nepatogios būsenos, lengvo nuprotėjimo, išnykimo kuriant šiek tiek bijau, tačiau labai noriu rašyti.“

 

Kviečiame skenuoti QR kodą ir klausytis N. Valančiūtės albumo „Nymphaeum“: 

Publikacijos rengimą iš dalies finansavo Medijų rėmimo fondas.