Alberto Blanco (g. 1951) – Meksikos poetas, eseistas, vertėjas, dailininkas, daugiau kaip 70 knygų autorius ar bendraautoris. Kūryboje ypatingą dėmesį skiria ženklo, kalbos ir vaizdo sąsajoms. Spausdinamas eilėraštis, kartu su autoriaus nutapytų žemėlapių serija, buvo išleistas ir atskira knyga, 30 egz. tiražu. Amerikiečių poetas W. S. Merwinas teigė, kad A. Blanco poezija tiksliai ir preciziškai atskleidė be galo savitą vaizduotės kraštovaizdį, intymia kalba ir erdvia vaizdinija įsišaknijusį turtinguose meksikietiškosios poezijos kloduose. A. Blanco įvertintas Octavio Pazo prizu, Rokfelerių, Guggenheimo, Fulbrighto stipendijomis ir kitais svarbiais apdovanojimais. 

 

Alberto Blanco. Iš serijos „Žemėlapiai“ („Fragmentiški visi rašiniai. /Fragmentiškivisi žemėlapiai.“)

 

 

Žemėlapiai

 

I

 

Pradėkime iš pradžių:

Žemė nėra Žemė.

Žemėlapis nėra teritorija.

Teritorija nėra žemėlapis.

 

Žemėlapis yra paveikslas.

Žemėlapis yra kalbėjimo būdas.

Žemėlapis yra atminties albumas.

Žemėlapis yra taikliai apskaičiuota reprezentacija.

 

Keturi vėjai, keturios upės, keturi vartai,

      keturi mitais prabylantys žemės stulpai

      tėra keturkampis žemėlapis, nieko daugiau.

 

Kiekvienas žemėlapis tai vaizdas, paveikslas, metafora,

      aprašymas... Bet aprašymai ir metaforos,

      vaizdiniai ar paveikslai – labai retai, beveik ne-

būna žemėlapiai.

 

 

II

 

Žemėlapis tėra – taip nabis Morisas Deni

      suvokė paveikslus – pirmiausia santykis tarp

      formų ir spalvų dvimatėj plokštumoj.

 

Jei teritorijos būtų vienodos, brėžinys atspindėtų

      vien tik jas skiriančias sienas.

 

Bet medžiai neauga žemėlapy.

 

Ir tikrojo pasaulio žemėlapis – įsivaizduojamas,

nė kiek ne mažiau negu mūsų

      vaizduotės pasaulio.

 

 

III

 

Žemėlapis tėra dvimatis trimačio pasaulio vaizdas,

      kurį mindžioja šmėkla – laikas.

 

Jei tris matmenis galima versti dvejais, galbūt

      įmanoma ir keturmatį įženklinti trimis.

 

Holografinis pasaulio planas turėtų užfiksuoti patį laiką.

 

Bėgant laikui Žemė nepaliaujamai kinta,

      o žemėlapių raidą lemia istorijos tėkmė.

Erdvės idėją koreguoja mūsų požiūris

      į laiką.

 

 

IV

 

Visų žemėlapių pradžia – kelionė.

Tik ar dažna kelionė prasideda nuo žemėlapio?

 

Žemėlapis keliaujančiam lyg mitas kalbančiam.

 

Anksčiau žemėlapiai atstojo kelionės aprašymą.

Vėliau atverdavo baigtinį horizontą: vaizdžiai pasakojo tol,

      kol tapo reginiu iš paukščio skrydžio –

geografinėmis eilėmis.

 

Žemėlapis – tai meniška nežinomybės baimės

      apraiška.

 

 

V

 

Žvelgti Žemyn iš aukštybių – dievais apsiskelbusiųjų išdidumas.

 

Pradžioje žemėlapiai buvo braižomi

nepamirštant

      parodyt Dangaus.

Vėliau Dangų atskyrė.

Jei taip ir toliau, greit nuo žemėlapių

      nutrins ir Žemę.

 

Ištarta tiesa nėra tikra tiesa.

Žodžiai nėra daiktai, kuriuos žymi.

Žemėlapis nėra Žemė.

Žvaigždėlapis – ne Dangus.

 

Taškas yra miestelis.

Linija – plentas.

Spalvota dėmė – šalis.

O tūris, ko gero, istorijos metmenys.

 

 

VI

 

Išoriniai žemėlapiai – Geografija.

Vidaus žemėlapiai – Psichografija.

Juslės – tai mūsų slenkstis.

Kūnas – riba.

 

Žemėlapiai mums byloja apie potraukį

      viešpatauti arba – geriausiu atveju –

išsaugoti.

Mąstant apie tiesioginį ryšį –

      tarp pajamų ir žemėlapio, mūšių ir laiko

      viešpatijos, šauna į galvą Stiveno Spenderio tekstas

Chronometras ir karinis žemėlapis.

Žemėlapis lyg nulietas pagal žmogiškus siekius.

Reikšmių tinklą

      pina ambicijos.

 

Kiekvienas žemėlapio taškas žvilgsnį nukreipia kitapus.

 

 

VII

 

Žemėlapiai yra nepriekaištingas motinos portretas.

 

Žemėlapiai žvelgia tiesiai į akis, kalbėdami

      paviršutiniškai.

Jei nori išreikšti ką nors gilaus – vien tik stebi mus

      iš šalies.

 

Kai kartografija buvo maža mergaitė, neįmanoma –

      ir netgi smerktina – jai rodės atriekti būdravimo

      žemę nuo sapnų karalystės landšafto.

 

Kas, jei ne sapnas, tos spalvos žemėlapy?

Nujautrintas vaikystės atminimas.

Atviras kartografo kabineto langas.

Trykštantis grynas, tyriausias džiaugsmas.

 

 

VIII

 

Visi žemėlapiai – tik salos.

 

Žemėlapiais virto laukinės džiunglės.

 

Fragmentiški visi rašiniai.

Fragmentiški visi žemėlapiai.

 

Niekas žemėlapy dar nesušlapo kojų.

Niekas eilėm neužrašoma.

 

Iš ispanų kalbos vertė Greta Ambrazaitė

 

Alberto Blanco. Iš serijos „Žemėlapiai“ („Fragmentiški visi rašiniai. / Fragmentiški visi žemėlapiai.“)