Aldona Elena Puišytė

Romualdo Rakausko nuotrauka

Aidinčios dermės

Gal mes kartojam tas garsų dermes,
Kurios ataidi iš žvaigždėtų tolių? –
Kažkas gal mums diktuoja, o ne mes
Diktuojam kalbai. Apkabink it brolį

Kiekvieną žodį, kurs prabyla tau
Į sielos gelmę sąskambiu dermingu.
Žvaigždynų ritmą slaptą aš jutau, –
Garsų harmoniją, bet ji pradingo...

Atodangose dieviškųjų slėpinių
Kažkas gal ras tą palaimingą žodį,
Kuris išves iš prieblandos pilnų
Tuštybės sferų, erdvę tą parodys,

Kur nušvitimais plintanti darna
Palaimins vaiką, diemedį ir paukštį,
Kad liautųs širdis plakus dargana
Ir meilės ilgesio diena išauštų.

Kas atpažins tikros būties esmes,
Atgims iš naujo vilčiai nei Antėjas
Ir nesilenks dienų stabams, nes mes
Ne tam į žemę žydinčią atėjom.

Varguoliai mes, pamiršome ne šios
Tikrovės aidesius, aš jų klausiausi
Apstulbusi, kad leista, kas lig šiol
Užginta buvo žmogiškajai ausiai.

Daug dar žadėta mums, yra arti,
Kas paslėpta, ko pranašai nesakė.
Ir ko regėt nebuvom dar verti, –
Gal bus atverta reginčiojo akiai.

Ne iš pasaulio, nors pasauly mes,
Čia įsukti karmos lemtingo rato,
Gal tik užrašom aidinčias dermes
Iš spindulingos Užribių visatos?

2012

 

* * *
Bylot iš nuošalės, tyloj, kurios
Gelmė staiga taip dosniai atsivėrė.
Žodžius suvert lyg brangų vėrinį
Ant ritmo gijos, laikui atsparios.

Bylot iš nuostabos, kad mumyse
Kažkas lyg deimantas nenušlifuotas
Sublyksi nejučia pro dulkių klodus,
Kad gludintų jį kurianti dvasia.

Bylot iš ilgesio, iš taip tvaraus,
Kad slaptą dvasios grožį atpažino
Kaip Viešpaties nevystantį rožyną
Gyvybės soduos, meilei atviruos.

2014

 

* * *
Tu, muzika, tu gal poezijos sesuo? –
Tavy nušvinta net širdis sugrubus.
Pro skambesį darnių garsų šviesuos
Ne šios buities būtybės baltarūbės.

Ką grožis palietė lyg angelo sparnu,
Tas Dievo ženklus žemėj atpažįsta
Iš sąskambių, iš gryno ilgesio pilnų,
Iš tyro jausmo, sielon sugrąžinto.

Aidėk, būties melodija tauri, aidėk,
Primink pasauliui, ką jisai prarado.
Ir tu nurimk, ir tu, nuliūdusi širdie,
Neradus žemėj slėpiningo Eldorado.

2016

 

* * *
Nubunda širdyje lyg nušvitimas,
Kad viskas šičia – nuoroda slapta
Į ten, iš kur ir ši trapi tikrovė imas,
Kur jos būtis – tikroji – paslėpta.

Giliau už kalbą ir tyliau už tylą,
Kas neišsakoma žmogaus žodžiu,
Kas apsvaigina širdį nei kodylas...
Toj mistiškoj slapty viena budžiu.

2016

 

* * *
Vienumos tyla apglėbus laiko,
Su šviesa širdin pasklisdama.
Sielos rūbą – dylantį, palaikį –
Laikas plėšo... Slystanti diena

Vakarop vėl primena: budėki,
Kūno kiautas – dūžtantis, trapus.
Už buvimo mirksnį, Dieve, dėkui,
Dėkui, kad su liūdesiu perpus

Ir šypsnys. Toli žmonių kivirčai.
Vienumos tyla – skaisti, skardi...
Vienuolyste, jeigu žemei mirčiau,
Kas nuliūstų? Ką, širdie, girdi? –

Aidi vėl ne šios tikrovės tonai,
Slėpiniais prabyla vėl diena, –
Auksu spindi rudenio geltona,
Gyvasties kuodelį verpdama.

2015

 

* * *
Pusiaunakčio vėsa. Mėnulis lieja
Iš saulės vogtą šviesą per naktis.
Kai budi nemiga ir kai tyla gilėja,
Vėl braunas užmirštoji praeitis.

Tu, praeitie, jūs, kūdikystės toliai,
Jaunystės ilgesiai... O ta gėla už ką?
Už Lietuvą ten kovės girių broliai,
Jų gyvastis – šiukšlynuos užkasta...

Aušroja rytas. Vėl gyvybė bunda.
Pragysta strazdas sodo pakrašty, –
Giesmė jo panaši į graudų skundą.
Nuo vyšnių krenta žiedlapiai balti.

Tyla suklūsta, klauso: ką – pasaulis,
Kaip jo gyvybė? Kas beatsakys?..
Slapta tylos gelmė, o saugau sau ją.
Mėnulis žvelgia lyg dangaus akis.

1989

 

* * *
Gyvybe, o vienintele lyg šitie pirštai,
Kurie į birią smiltį sutrupės, –
Išėjusių gaili, sunku tau juos pamiršti.
Ir tavo laikas eižės, dils, trumpės.

Koks keistas vėjas siautėja už lango.
Kažkas lyg verkia prie senos obels.
Šio būvio naštą, brangią ir nelengvą,
Nuolankiai nešiu, kol galva nubals.

Neklausiu, kas lemties ribas nustato. –
Kas buvo duota, kas atimta ir vėl, žinai.
Pasaulis šėlsta. Žemė lyg žaizda visatoj.
Tik pasiguosk, kad čia – ne amžinai,

Gyvenime tu mano, vienas tu, tylusis...
Kaip žaibas ryto skliautuos toks ūmus –
Žmonijai siųstas ženklas. Tik suklusiu.
Visi šventieji, jūs melskitės už mus.

2016

 

Kosminis šokis

Saulės spinduly šokanti dulke,
Klausiu: gal tu panaši į mane?
Juk ir mano siela tyliai šoka
Dievo malonių spinduliuos. – –
Taip ir karalius Dovydas andai
Šoko priešais Sandoros skrynią,
Nepaisydamas įžūlių patyčių.

Ne tik žemėje – visoje visatoj
Molekulės, kvantai ir kvarkai,
Galaktikos, vaiskūs žvaigždynai
Gal šoka kosminį kūrybos šokį,
Visatos Kūrėjo muzikai aidint?..

2010

 

* * *
Ir vėl tu nemiegi, ir vėl, o neramioji,
O slėpiningoji, budri širdie žmogaus,
Prisiminimų šuorai iš tolių artimųjų
Lyg smuiko stygą tylinčią užgaus.

Ko grįžta jie, kam primena: nedingo,
Kas atminties – giliausiam – gelmeny.
Kodėl, iš kur ir vėl ta vizija lemtinga,
Ar suksis viskas taip ratu, kol gyveni?

O nežinau, o ne, kas atmintin grąžina
Spalvas, garsus ir visa, ko seniai nėra, –
Kas buvo, bet pradingo... Kokią žinią
Atsiųs vėl tolimoji praeitis, būtie gera?

O kosmoso tyla, o klausimų gilumas! –
Nelaukiu atsako, nenoriu žodžių iškilių.
Tik nežinioj kaip vaikas vėl suglumus
Prieš amžinybės slėpinius tyloj tyliu.

2016