* * *

gyvenimas yra
burtažodis
kurį ištarus
nieko
neįvyksta

 

* * *

                                             [– Ne, man viskas cool.
                                                   Juk aš be ambicijų.
                                                    Gal satantango?]

dirbtinės šviesos magistralėm
su ritmo jėga svaigiems
dūmams kylant iš tunelių
per naktį raišuoja žmogus su
ambicija neturėti ambicijų

ir jo ambicija yra jo šešėlis:
krentantis krisdamas brėžiantis
sienas kai tik jį paliečia
pralenkiančios šviesos

jis skylėtuos angaruos
išauga šoka garuojančioj
taurėj šoka ant peilio
stumdos ir stumiasi kol
nebelieka kur eiti ir

kai užsidega rytas po
tiltu žmogų meta šešėlis
nujausdamas:
kiekvienas skrydis
vieną akimirką
gali atrodyti

krytis

 

* * *

tavo žodžiai –
skardinės
ir kamščiai
tylos dugnui užkimšti
raibuliuoti priversti

ratilais ratilais
per asfaltą
per akmenis
naktį
į rato tikslą
prarastos kryptys
slysti

kur tu?
keliauju po pasaulį!
(vietų pavadinimai)

balsas virš
gatvių skardinių
aidi

O toliau?
tyla

 

* * *

Puikiai Jus suprantu
            meluoju
ir Jūs tai puikiai
suprantate
pro stiklą
šypsomės
susidaužiam
taurėm

 

* * *

kiemas vienuolyno
     jį jau seniai
paliko profanams
      naktis
guli dulkėse basas
aplink galvą mylisi
        katės
esi labiau nei šventas
danielius ir liūtų sutramdymas
      esi duobė
į save įsimetus
kaip užkrėtimas
virpančios rankos
     ieško gelmės
–
neranda

esi augalas nuogašaknis
ant kiemo pamestas
tamsa tokia kad
palaikęs dangų žeme
į jį šaknis suleidi
    ir iškrenta
     keli lašai
      lietaus

 

* * *

    Barai užsidaro atsiveria laukas:
žybsinčios ugnys smilkstančios žolės
     švyti raudonai galvos tamsoj
                      –
                 aguonos:

kelio iš lauko nėra
                   jo ir neieškom
mūsų buvimas – vien
                šešėlių alsavimas
į drėgną peizažo paviršių

     Mėlyje sklaidosi dūmai:
   svyra galvos pilkos šviesoj
pilnos sėklyčių grojamos vėjuj
     pelenai dulkėse sėjas
                 –
               aušta

Sublim arba eilėraštis su katinėliu

Tu trauma
padla tu
sigmundas froidas!
Griebus tomelį
trenkiau tau į
veidą.
(klampi žodžių srovelė iš ausies pasileido)
Už kaklo mano
stvėreis kaip
šiaudo ir
kritom baloj
sulipę į dvi-
balsį
oi
(drebėjimas kūnų, žodžių permerktų)
Jau gulim bet
dar uždusus
šnabždu į tavo
srovenančią ausį:
myli
nemyli
bijai būt
iškastruotas
O tu sumurmi:
šitas eilėraštis
prastai sublim-
uotas

 

* * *

sėdėjom
išsėdėjom tylą
tylėjom
ištylėjom skylę
pakilom ir
daugiau negrįžom į
ertmę nekalto
pasibaigimo