Daiva Bradaitytė

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

rytmetinė

laibais, permatomais
kūdikio pirštais
sugriebia žiupsnį tabako
nutūpus ant šlapio
plastmasinio sosto,

staigiais,
neapskaičiuotais
paukščio judesiais
kraipo galvą, tarp lūpų
bruka suktinę, ir gatvė
priešais, ir miestas
nusidriekia peizažais
įkvėpimo,

dešimtą
storo stiklo siena
į požemius nuslysta, ir
mirgantis aštriom šviesų
briaunom pasaulis
veriasi,

ji pasilenkusi pro kraštą žiūri
į formas ir spalvas,
tarytum grįždama į sapną,
kur laisto laisto laisto
peroksidines gėles.

 

lapų mirgėjimas tamsoj

pakaušiu jaučiu,
kaip smaigas bokšto
dangų dreskia,

o debesiukas už
bokšto bažnyčios
neužkliuvęs
praplaukia lygiai,

pro stiklą nešvarų matau jį gražiai,
nė trupučio nesusitepus
kambarin
ligoninės sienų baltumo
įsliūkinant

vėjuotom naktim
taip vienišai
plieskia šimtai žibintų
šitam mieste

ir man taip skauda akis
nuo sidabrinio lapų
mirgėjimo
tamsoj

 

pirmadienis, savaitės pabaiga

ima ir sušiūra
vėjui užėjus
vidury dienos
augalo miesto vejoj
plaukai sausi

tampriai
apjuosęs sijonas
moterį su vaiku
šalia parduotuvės

padalos laiko
prisegtos
prie mokyklos sienos

aukštai tabaluoja:
penkiolika po vienuolikos

delne adresą laiko
ji

kraipo galvą
balandis ant stogo

čia negyvena
seniai
jau niekas

ten parašyta

 

Velykos

pievoj,
tarp pilkų stiklo blokų
baltas juodomis dėmėmis
užvertęs snukutį
orą uodžia,

pasigriebęs
purų jo kailį
balandžio vėjas glosto

Velykos,
pagalvoji,
o kai žvilgsnis
darsyk krenta
pro langą

baltas su mėlynu
šiukšlių
vartosi pamestas
maišas

dykynėj

 

langas

aklas dangus:
tirštų debesų valktim
apėjusios akys jo

suglaudę sparnus
miesto balandžiai
krenta
į betoninį rūką
suspaustų
gatvių tuneliuose

į nesibaigiantį sapno kamuolį
vyniojasi dienos ir naktys
o tu nemiegi,
net nesnaudi,
lietaus purvu
apneštas lange,

suimi delnais
nerimo pilną
rudenį
žibintų šviesoms
trykštant
pro užuolaidą

sidabriniais nakties balsais
pabyra jis

eina žiemyn

 

minkštumas padeda nertis

oras vaikšto po kambarius,
čiupinėja užuolaidas
ir mano plaukus
staigiais atšipusiais pirštais.

klusnumo pririję
daiktai tupi ir klauso,
kaip grindyse tvinksi
bundančios pėdos.

įkypai spokso knygų
lentynos, o žodžiai
išriečia nugaras, kai
vyzdys sukasi jų pakasyti.

blunkančią saulės brydę
virš stogynėlių brėžia
vakaro pirštas ant stiklo,
rūdys ant veido žiba.

kuri šiandien diena,
koks mėnuo, metai,
adresas?

dar valandėlė ir oda
raukšlėtis ima, sudrimba,
išskysta rausvumas –
minkštumas padeda nertis.

 

Almyra Weigel. „Kasdieninė duona“. Iš parodos „Absoliuti tekstilė“