Ilgosios giesmės

I

čia žiema čia žiema čia žiema
už lango
čia tik aš čia tik aš prie to lango
į dangų

čia stiklai čia stiklai čia stiklai
apmusiję
atspėk kas atspėk kas be tavęs
užmigt bijo

ir todėl tik todėl tik todėl
čia prie lango
čia tik aš čia tik aš čia tik aš
tik į dangų

tik žiūriu ir žiūriu ir žiūriu
į tą dangų
nors gal ne nors gal visgi ne pro
o į langą

 

II

vienatvine mano vienoji,
sakyk
ką gi šiąnakt galvoji

kodėl karts nuo karto
šitaip dienos ištįsta
ir rodosi kad
jau niekas nevyksta

o žinai, mylimoji
turbūt negaluoju
anądien išėjęs į gatvę
staiga supratau:
vienintele mano
vienintelę savo
reginčią akį – vienatvę
atidaviau tau

vienatvine mano
manoji
baisius dalykus
mudu šiąnakt
galvojam

 

III

sėdėjau žiūrėjau filmą
ir kažkaip pagalvojau
kad būtų visai neblogai
nėra pasiilgau

gulėjau vaikystės namuos
vonioj, su cigarete vienoj
rankoj ir vaikišku žurnalu
kitoj ir pagalvojau
apmaudu, kad mudu net
vonios nebeturim

yra
pasiilgau

 

IV

o štai ir atostogos
ką ir beveikti
ir ką padarysi –

ilgėtis

 

V

toks ritmas laikrodžio –

žinai mane, žinai, esu:
pavargęs, senas duobkasys
kuriam nebenumaldomai

ilgėja
ilgesys

 

Iniciacija

atsimenu, manoji, kaip stovėjom
rūkydami prie lango, pirmąkart pasimylėję

abu su paltais ant naktinių
išsekę, patinimą atlaidinę

ir kaip stovėjom, kaip rūkydami ir kai
tas keistas vakaras abudu maudė
stovėjom ir kalbėjom kaip vaikai
bet rūkėm visgi
kaip suaugę

 

 

* * *

o meilė yra kai dviese
suvargę nuvargę išvarginti
vienas kito pargrįžta
iš dykumų vienas į kitą
visai krisdami pasirėmę

o laiminga meilė yra ta
kuri staigiai ir neskausmingai
baigiasi abiejų žūtimi kokioje
nors absurdiškoj avarijoj

o nelaiminga meilė yra ta
kuri vis tiek nesibaigia,
netgi tada, kai jokios
meilės nelieka

o amžina meilė yra ta
pati, nelaiminga

ir visokios kitokios ten
banalybės

 

Stepfordo bliuzas

gyvenu pasaulyje, kuriame viskas įmanoma
ir visi viską sugeba, jei tik labai
užsinori, kur visi yra laisvos sielos
ir laukinės širdys, paukščiai nevaržomi
pančių anei traukos, įsiaudrinę

gyvenu pasaulyje, kuriame nėra vietos
savam pasauliui, tiktai plačiajam
neatrastam ir pilnam nuotykių, patirčių,
išminties, atradimų ir praradimų, kurie
visada išeina tiktai į gera

gyvenu pasaulyje, kuriame nėra vietos
plačiajam pasauliui, tiktai savam,
sveikai mitybai ir sveikai dvasiai,
svajonių pildymui ir laimės vaikymuisi,
plačioms lankoms begalinėms, debesims
ir dienoms supistai saulėtoms

gyvenu pasaulyje, kuriame nėra vietos
metų laikams, nes širdyje čia niekam
niekada ne ruduo, tik giedras paskutinis
gegužės rytas nuo pradžių iki galo
ir net su lakštingalom

gyvenu pasaulyje, kuriame nėra vietos
niekam daugiau tiktai džiaugsmui, nežabotam,
siautėjančiam arba besimeilinančiam, tuščiam
bejausmiam džiaugsmui, lyg visi čia būtume
tiktai nufilmuoti

gyvenu pasaulyje, kuriame nėra vietos
anei pasauliui, anei gyvenimui, tik
dienoms supistai saulėtoms, štai ir viskas

gyvenu pasaulyje
net jei ir be lakštingalų
visgi –

kuriame
nėra

 

Avia Maria

                Tai giedokit, ožiai! – poez1ja

prie kaktos prisiglaudus siena
ir viskas atvėsta, ir nieko nereikia
skusta galva ir barkodas, ir laikas
po dienos bus naktis. tiek naujienų.

kažkas gal praleista, gal kartais
ranka suvirpėjo ir buvo prašauta
gal ginklas negeras, šaulys gal sumautas
gal išvarė ir užtrenkė vartais

bet ne, taip profams nebūna
šalti nervai ir šaltas kraujas
o rankoj skustuvas, dar naujas
ir barkodas nukrinta nuo kūno

šiltas dušo vanduo ir pelėsiai
durnai rausvas chalatas, šlepetės
kažkoks tenai viešbutis, turtais aptekęs
laimingai įkaušęs laimingas pilietis

ir angelas atskrenda baltas
kaip kalkių vanduo, kaip smekta
ir viskas – tiesiog dėl efekto
ir blogis, ir gėris, ir tas kur prikaltas

ir tarp viso to lyg tarp kitko
tas kuriam iš galvos neišėjo
ir angelas drumzlinas vėjy
trankosi galva į stiklą