Jonas KALINAUSKAS

Gintaro Žilio nuotrauka

IŠ SPAUDAI RENGIAMOS KNYGOS
„AR SPANGIS ATEIS"

* * *

                                                o ji visų mūsų naktis
  skersai ir išilgai
viena pati sau
                         mes atėjome jos apgauti
o ji praėjo tyliu sodu
                    ant nuvytusių žiedlapių
palikdama tripirščius įspaudus

                         

                            štai kaip galima
banaliai apsakyti
trumpiausią tavo naktį, kvaily
jau praėjo už parankės su Spangiu
ir jos daugiau nesutiksi
                                 pramiegojai
garstyčių žydėjimo metą
                         jonukų jaunystę

mirusių bičių laikas bus prasidėjęs

 

* * *

sakau tau
laikui bėgant iš fotografijų
dingsta kai kurie veidai
čia ne pokštas
dingsta gimimo datos
tėvų vardai
žaidimų draugai masturbacija etc.
pastebėjau kad ir aš pats tylutėliai
išnykstu besišypsantis
ir berniokiškai kvailas
per visą pilvą
o atsimenu kaip visa buvo įdomu
šiek tiek graudu nemirtinga

* * *

tušti pakabai siūbuoja
                             kažkas lietė?
nusikabino senus drabužius?
                          spintos tamsoj
skimbčioja Kalėdų varpeliai
ne, ten skimbčioja
tėčio žemėtas lietpaltis
ilgai kabojęs
                   sodo kriaušėje
                                 kišenėse
žemės saujelės
virtusios akmenimis

 

* * *

pro orlaidę
                   padoriai apsirengus beždžionė
su žiedais ant pirštinių
prakiša šaukimą į teismo posėdį
kuris įvyko pernai per rarotas

turiu persukti laikrodį
kaip nurodyta dienraštyje
                                  ir susirasti
mano gyvenimui skirtas anas datas
tada pasirašyti
                           ir ant mirimo datos
kad nepridaryčiau teismo antstolei
                               papildomų rūpesčių
nes turi tris vaikelius ir dar
pinigams spausdinti portatyvinę
                                       mašinėlę, tuo tarpu
Onutė, ta iš kiemo
kvatojasi susiėmus už pilvo
                                   iki nukritimo
aš vėl lendu į Zbigniewo Herberto knygą
                                       ir užsivožiu, laukiu
gal, sako
gali paskambinti Spangiui, padėtų
išvengčiau įšventinimo į kalinius
bet ar mane jis prisimins
                         jei manęs lyg ir nėra

 

Basanavičiaus gimnazija prieš mano langus

                                     mokyklos aikštė susivyniojus
į marmuro spalvos kokoną jame bręsta juodviršiniai
   – ką kalbate, pone?
   – nesąmonių mums užtektų!
kvaiša Onutė su sąvartyne rastom basanoškėm
apsibrėžia ratą ir sėdi jame su trimis šunimis
šukuojančiais viens kitam plaukus
   – pažiūrėk į save!
   – koks gražuolis su pilvu, gal gimdysi?
   – daug valgai persirišk skrandį!
Onutė išlenda iš kokono pasipurto
susiėmus už krūtų išbyra keli juodviršiniai
kvatojasi iš jos išlenda baltas šuo
mėlynų akių žiūri į mano langą
ir pradeda virpėti paveiksle nupieštas
arklys skabantis raudoną žolę suloja
tada nutyla skersgatviai gatvės muzikantai
rylas susikiša į trumpikių kišenes išvažiuoja
grybauti Turmanto traukiniu, depresija
manęs prašo ką nors duoti kitaip užpuls, vėl
regėsiu nepadorius vaizdus ir maldai
suklupusius žmones, Onutė kvatoja visą vasarą
nežinia iš ko, bet dabar dar ruduo, šunys
remontuoja savo būdas antrame aukšte
kaukši plaktukai ir vinys pražudo paveikslo
arklį taigi taikausi iš dujinio revolverio
bet esu bailus tą visi žino, prie Onutės
prisijungia jungtinis anusių lidijų petručių
choras pralaužęs kreida nupieštą ratą dangaus
paribiu ateina lietus ir pažarsto šiek tiek netikrų perlų
kuriuos uoliai lasioja karkvabaliai ir tūzų karaliai
   – Onute, ko tu visą vasarą nepalieki manęs ramybėje?
   – čia esu apverkus kiekvieną medelį ir krūmą
tik niekas negirdi mano verksmo, girdi miręs vyras
ir vaikai nežinia iš kur atsiradę nors turėtų
gyventi Karveliškėse, nupirktum man kokį
atskirą laukelį šunims kurių niekam nerodau
tu nebijok dar juodviršiniai neatsibudo
kai pradės marširuoti tada sužinosi
ką reiškia pasodinta po medžiais vienatvė!

 

* * *

                                                                 išpešei
pagaliau plunksnelę
iš to spalvoto paukštyčio
                               kurį buvai nusižiūrėjęs
aną rudenį

                                   kiek privargai
sėlindamas kemsynais
                 brisdamas per ajerus

tamsoje tamsai tamsa

                   išlūžusiame medyje
                              tupėjo
mano paukštis
              gal negyvas?
                          iškamša?
juk buvai išmokęs pasidaryti
                                 ko nenuskrido?
                          pasižiūrėjo
raina akele, ale
tu durnas, Kervėza,
manęs tai nėra!
                   susikruvinęs delnus
parsinešiau plunksnelę namo
                               pagalandau
geriausiam savo eilėraščiui parašyti
                               ir kas išėjo?

                                  nereikia
Kervėza norėti daug
                        nenorėk nieko!

 

* * *

gal svarbiausia
pone Anuprijau, tarti labas vakaras kokia tamstelės
buvo diena ar labai peršėjo tą vietą kur turėtų būti sąžinė,
matai, volungės
jau persidažė tamsiom spalvom ir atsivertė juodaisiais
strazdais man įdomu kiek jų prisirenki iš
savo praeities
bet neatsisakyk draugiškų patarimų
nes gali tamsoj užtikti velniūkštį, dar parašysiu kitą laišką
ant popieriaus kuris nuryja tekstą palikdamas
tik kablelius nesuvirškintą mėsą gal kokį
prieveiksmį, galutinį musino tašką ant sienos, prieveiksmį
bet ne veiksmą
labas vakaras, kaimyne Anuprijau                                

 

Bitė tamsoje

kaip supranti, mano mielas Pijošiau
juk pats auginai bites
jos avilys sudegęs,
jį kažkas padegė dėl linksmumo
                            šiaip sau
kad būtų smagus laužas, taigi bitė
Pijošiau cvakteli į pušį
                             giliau kiek tik įmanoma
ir ten pasilieka laukti kito laiko perų

kaip tu ir aš, bet Pijošiau
tavęs juk nėra
kaip nėra ir bitės tamsoje
ir netgi tamsos
kurią mums nušviečia silpnas
degančio avilio laužas