Gintaro Žilio nuotrauka

 

gegutė su parištu prie kojos laikrodžiu

Įskrido netyčia

pro atidarytas valandas

                                 gegutė

viena iš kelių šimtų

palesintų vėjo

sutręšus netikriems lizdams,

ar kalta ji dėl to?

 

Gegutė beldžiasi tyliai

kad neprižadintų dar negimusių

vyrų ir moterų, o kitos –

kas jas žino, gal iškeitė

pasus į saldumynus

 

man liko tik ši neprijaukinama

                                      niekad

nepaliesta sustojusių valandų

                        invazinė žemė

 

ar tai pirmas mano eilėraštis po daugelio metų?

Išmušk mano valandą

tik dar ne greitai

 

Kurgi tu bėgsi įmirkusiais arimais

su laikrodžiu parištu prie kojos

ar jau būsi išperėjusi mano sapnus

                                          švytėjimą bevardžių

rugių, niekad negali žinoti

bet visada žinai

ir negali pasislėpti

 

 

/ / /

 

Atidarau paskutinį stalčių

                              tolimuose namuose

pašalinėj tamsos kertelėj

noriu pasitikrinti laiškus

                             kuriuos pamiršau

išsiųsti prieš pusę amžiaus

 

                            vėl ir vėl

išlenda mano pažįstami jonukai

kaip jų atsikratyti

                           o buvau įkišęs

į varnos iškamšą –

išgyveno, ką darysi

toks vienišojo likimas –

kiekvieną naktį

su visais pasikalbėti, žiūriu,

pats esu stalčiuje su laiškais,

sudraskytais aštrių nagelių

 

varną buvau užmušęs

mokyklinei iškamšai – – –

 

 

/ / /

 

Dar turi prilyti drožlių

iš seno kalendoriaus

                       paskutiniam naktinėjimui

 

tada jau gana linksmybių

                                  tylių tylių

kad jų niekas ir neišgirdo

 

užtenka saulėlaidų ir saulėtakų

kaip sula ištekančių iš nupjauto medžio: KVIT!

 

Nieko nesigailėk

nes viską praleidai paskubinom

ieškodamas dėlionės praėjusiai vasarai,

kaip ji šėliojo dalgio laukiančiose pievose

dalgis atėjo

 

                                         o ruduo

jau uždegė laužus ir tyko

negirdėtų žodžių

jei kartais iškristų su drožlėmis

iš liepsnojančio kalendoriaus

 

na, nieko nauja

tik negyjanti sena

 

 

/ / /

 

– – – tuos du žmones suvedžiau

sufokusavau į vieną didelį aš

                                     kas dabar atskirs

kuris tikresnis nei tėvas motina

sesuo brolis pusseserė dukra

                                  kurią susitikau

jau kito miesto aikštėj

                              arklių pristovėtoj

pažinau iš nugaros o manęs niekas nepažino

                                  nes aš tas trečias

stebintis anuos du

                    surištais nugara į nugarą

ir užkamšytom burnom

negaliu jų taip palikti

negaliu ir užmušti

                     pamiršti negalėsiu

arklių kanopų kaukšėjimo

                kazokų bizūnų švilpimo

kertant per moterų juosmenis             

                                      kažkas nusijuokia

                                                  nusikeikia

į tamsą kurioj persimaišo laikai

                    ir giminystės ryšiai

o turgaus aikštėj jau stovi žiū

palapinė su cirko arkliukais

atrišiu nebijokit paleisiu

aš tik iš smagumo eikit sau

man jūs nereikalingi

                          norėjau

tik paspoksoti į cirką

ir kas lieka po visko

                  po visiško cirko –  –  –

 

 

/ / /

 

susipainioja vėjas savo karčiuose

                     iššukuotuose raganų

kai bandė suvaidinti jauną

paleistą eržiliuką

 

turėjo man perduoti raktinius žodžius

knygai atidaryti ir tą paskutinį „štimt“

knygai parašyti, ne, pradėti rašyti

trumpąsias žinutes

 

kurias dabar man parašo

mano gimtieji ryšininkai,

kraujo žmonės

 

kartais gaunu iš kapinių

apvalių angeliukų

ištuštėjusių akiduobių

 

visos prasideda –

„šiandien ryte mirė“...

                       per klevų žydėjimą

pavasario žinutės išgraužia antkapius

susipainiojusio vėjo

to neklaužados daugtaškiai

iš po kanopų išdrėksta žemė

 

spengianti pavasariu

kurią bando sukimšti atgal į duobes

jau kitas vėjas

to pasileidėlio tėvas

pagautas mano nuojautų

persmelkusių nebaigtas prapuolusias SMS

 

 

Slasteliai

Skrendu per tuščius kambarius

plasnodamas šlapiais skalbiniais

 

 

 

vienas langas trys

                          pro langus šliaužia

žydinčių šunvyšnių šakos

                                džiūstančių obuolių šakos

bet gi dar tik pavasaris?

 

Galiniame kambaryje sukiužus kėdė

ant jos slasteliai

                  su pagauta pele

prieš pusę šimtmečio

                      aplink laksto maži peliukai

jiems išauga sparnai

                         tai gal nuskris į

tuščiuosius kambarius?

 

O galvojau sugausiu kokius sapnus

surūdijusius nuo lietaus

gal tamstelės, Gervazai, viena kita nuodėmėlė

bus pakliuvus?

 

– Tu pats turi nuodėmių

ne mažiau už mane.

 

Tamsoj Gervazas prisidega cigaretęjo kišenės pilnos

mažų cypaujančių peliukų.

 

O tuštieji kambariai prisipildo šnabždesių

pusės šimto metų senumo skundų

džiaugsmo ir juoko.

 

Kuo aš čia dėtas?

Iš langų lendančios vidun

jau nunokusios vyšnios

iš sustingusio nežinomo dailininko

paveikslo, iš niekur

 

iš begalinio noro

dar sulaukti iš dangaus

nukritusios vienintelės žibuoklės

gal dviejų – – –

 

/ / /

 

– – – tuk tuk

manęs dar klausaisi?

tavo dešiniojoj ausy krebždu

                    giliai nekrapštyk

 

vyšnių žievė

                  kvepia atodrėkiu,

manai sulauksi kito pavasario

                       šitas buvo puikus

                                 reikėjo džiaugtis

 

o vasara pametė gniūžtę šiaudų

                              po klibančiais ratais

per žvyro duobutes,

                                matai

kaip linksta šakelė prie veido

                                       šešėlis

ratu apsuka aplink,

                        pažink jį

ir nebebūsi toks vienas

 

kas tą šakelę raudoną jazmino

prie drebančių lūpų prispaudė

                              kas sumaudė paširdžiuos

užuodus kvapą alksninį

                             gailaus atodrėkio

išblukusius vėjy beržynus,

                                    atmink raides

raidžių mįsles

ir nebūsi toks vienas

 

                           bet aš tik tavo ausy krebždu

sakau nekrapštyk –  –  –