gegutė su parištu prie kojos laikrodžiu
Įskrido netyčia
pro atidarytas valandas
gegutė
viena iš kelių šimtų
palesintų vėjo
sutręšus netikriems lizdams,
ar kalta ji dėl to?
Gegutė beldžiasi tyliai
kad neprižadintų dar negimusių
vyrų ir moterų, o kitos –
kas jas žino, gal iškeitė
pasus į saldumynus
man liko tik ši neprijaukinama
niekad
nepaliesta sustojusių valandų
invazinė žemė
ar tai pirmas mano eilėraštis po daugelio metų?
Išmušk mano valandą
tik dar ne greitai
Kurgi tu bėgsi įmirkusiais arimais
su laikrodžiu parištu prie kojos
ar jau būsi išperėjusi mano sapnus
švytėjimą bevardžių
rugių, niekad negali žinoti
bet visada žinai
ir negali pasislėpti
/ / /
Atidarau paskutinį stalčių
tolimuose namuose
pašalinėj tamsos kertelėj
noriu pasitikrinti laiškus
kuriuos pamiršau
išsiųsti prieš pusę amžiaus
vėl ir vėl
išlenda mano pažįstami jonukai
kaip jų atsikratyti
o buvau įkišęs
į varnos iškamšą –
išgyveno, ką darysi
toks vienišojo likimas –
kiekvieną naktį
su visais pasikalbėti, žiūriu,
pats esu stalčiuje su laiškais,
sudraskytais aštrių nagelių
varną buvau užmušęs
mokyklinei iškamšai – – –
/ / /
Dar turi prilyti drožlių
iš seno kalendoriaus
paskutiniam naktinėjimui
tada jau gana linksmybių
tylių tylių
kad jų niekas ir neišgirdo
užtenka saulėlaidų ir saulėtakų
kaip sula ištekančių iš nupjauto medžio: KVIT!
Nieko nesigailėk
nes viską praleidai paskubinom
ieškodamas dėlionės praėjusiai vasarai,
kaip ji šėliojo dalgio laukiančiose pievose
dalgis atėjo
o ruduo
jau uždegė laužus ir tyko
negirdėtų žodžių
jei kartais iškristų su drožlėmis
iš liepsnojančio kalendoriaus
na, nieko nauja
tik negyjanti sena
/ / /
– – – tuos du žmones suvedžiau
sufokusavau į vieną didelį aš
kas dabar atskirs
kuris tikresnis nei tėvas motina
sesuo brolis pusseserė dukra
kurią susitikau
jau kito miesto aikštėj
arklių pristovėtoj
pažinau iš nugaros o manęs niekas nepažino
nes aš tas trečias
stebintis anuos du
surištais nugara į nugarą
ir užkamšytom burnom
negaliu jų taip palikti
negaliu ir užmušti
pamiršti negalėsiu
arklių kanopų kaukšėjimo
kazokų bizūnų švilpimo
kertant per moterų juosmenis
kažkas nusijuokia
nusikeikia
į tamsą kurioj persimaišo laikai
ir giminystės ryšiai
o turgaus aikštėj jau stovi žiū
palapinė su cirko arkliukais
atrišiu nebijokit paleisiu
aš tik iš smagumo eikit sau
man jūs nereikalingi
norėjau
tik paspoksoti į cirką
ir kas lieka po visko
po visiško cirko – – –
/ / /
susipainioja vėjas savo karčiuose
iššukuotuose raganų
kai bandė suvaidinti jauną
paleistą eržiliuką
turėjo man perduoti raktinius žodžius
knygai atidaryti ir tą paskutinį „štimt“
knygai parašyti, ne, pradėti rašyti
trumpąsias žinutes
kurias dabar man parašo
mano gimtieji ryšininkai,
kraujo žmonės
kartais gaunu iš kapinių
apvalių angeliukų
ištuštėjusių akiduobių
visos prasideda –
„šiandien ryte mirė“...
per klevų žydėjimą
pavasario žinutės išgraužia antkapius
susipainiojusio vėjo
to neklaužados daugtaškiai
iš po kanopų išdrėksta žemė
spengianti pavasariu
kurią bando sukimšti atgal į duobes
jau kitas vėjas
to pasileidėlio tėvas
pagautas mano nuojautų
persmelkusių nebaigtas prapuolusias SMS
Slasteliai
Skrendu per tuščius kambarius
plasnodamas šlapiais skalbiniais
vienas langas trys
pro langus šliaužia
žydinčių šunvyšnių šakos
džiūstančių obuolių šakos
bet gi dar tik pavasaris?
Galiniame kambaryje sukiužus kėdė
ant jos slasteliai
su pagauta pele
prieš pusę šimtmečio
aplink laksto maži peliukai
jiems išauga sparnai
tai gal nuskris į
tuščiuosius kambarius?
O galvojau sugausiu kokius sapnus
surūdijusius nuo lietaus
gal tamstelės, Gervazai, viena kita nuodėmėlė
bus pakliuvus?
– Tu pats turi nuodėmių
ne mažiau už mane.
Tamsoj Gervazas prisidega cigaretęjo kišenės pilnos
mažų cypaujančių peliukų.
O tuštieji kambariai prisipildo šnabždesių
pusės šimto metų senumo skundų
džiaugsmo ir juoko.
Kuo aš čia dėtas?
Iš langų lendančios vidun
jau nunokusios vyšnios
iš sustingusio nežinomo dailininko
paveikslo, iš niekur
iš begalinio noro
dar sulaukti iš dangaus
nukritusios vienintelės žibuoklės
gal dviejų – – –
/ / /
– – – tuk tuk
manęs dar klausaisi?
tavo dešiniojoj ausy krebždu
giliai nekrapštyk
vyšnių žievė
kvepia atodrėkiu,
manai sulauksi kito pavasario
šitas buvo puikus
reikėjo džiaugtis
o vasara pametė gniūžtę šiaudų
po klibančiais ratais
per žvyro duobutes,
matai
kaip linksta šakelė prie veido
šešėlis
ratu apsuka aplink,
pažink jį
ir nebebūsi toks vienas
kas tą šakelę raudoną jazmino
prie drebančių lūpų prispaudė
kas sumaudė paširdžiuos
užuodus kvapą alksninį
gailaus atodrėkio
išblukusius vėjy beržynus,
atmink raides
raidžių mįsles
ir nebūsi toks vienas
bet aš tik tavo ausy krebždu
sakau nekrapštyk – – –