Karmelo C. Iribarren

Karmelo C. Iribarrenas (g. 1959 m. San Sebastiane) – ispanų poetas, kelių svarbių literatūrinių premijų laureatas (iš jų reikšmingiausia – tarptautinė Meliljos miesto premija). Dirbo pardavėju, mūrininku, o didžiąją gyvenimo dalį – padavėju. Poezija išsiskiria ironija, aforistiškumu, urbanistinio gyvenimo vaizdavimu, vienatvė joje dažnai prasimuša net esant puikioje kompanijoje. Kartais abejojama pačia ispanų literatūra, poetinės kūrybos prigimtimi. Spausdinami eilėraščiai – iš 2020 m. išleisto antrojo, papildyto poezijos rinkinio „Visi eilėraščiai“ („Poesía completa“).

 

Nuotrauka iš „Vikipedijos“
Nuotrauka iš „Vikipedijos“

 


Aušra

Katė –

juoda

lėta

didžiulė –

sėlinanti palei

sieną,

pasuko

už kampo

ir nusitempė

naktį

su savimi.

 

Sunku


Įsimylėti lengva.


Galima įsimylėti

– be jokių didelių pastangų –

kelis kartus per dieną,

bet ką,

ką besutiktum,

kas šiek tiek juda tavęsp;

o jei dar vasara,

aš tau sakau.


Įsimylėjimas nėra

didelis nuopelnas.

Tikrai sunku

– dar nežinau

tokio atvejo –

išlikti visam po

meilės istorijos.


Nuoširdumas

Labiau už viską vertinai

nuoširdumą. Kad tarp mūsų

niekad nebūtų klastų

ar paslapčių. Kad abejonė

niekad neužvaldytų mūsų

širdžių. Norėjai nuoširdumo

bet kokia kaina. Ir kaip

suprantu, pasielgiau

nuoširdžiai, kai pasakiau tau,

kad praleidau naktį su tavo

drauge. Tad dabar nežinau,

kaip reaguoti į šiuos kaltinimus,

šiuos aršius žvilgsnius, šias

ašaras. Nuoširdžiai nebežinau,

kuo tu save laikai.


Tragikomiška

Tokia jau ta

meilė:

pradedi kaip

galantiškas

protagonistas

nuostabioje

komedijoje,


o baigi

blaiviu

rimtu

charakteringu

vaidmeniu

tik savo

paties tragedijoje.


Aišku, girdėjai šią istoriją

Baro glūdumoje

sėdi moteris;

moteris išties

tokia kaip visos: rūko,

geria, juokiasi, kalba,

atmeta plaukus atgal;

kaip ir minėjau, tokia kaip visos.


Iki jūsų

žvilgsniai galbūt

susitinka

ar bent tau taip atrodo –

ir akimirksniu

trumpam

laikas sustoja,

ir moteris tampa išskirtinė,

ir viskas keičiasi,

ir visko gali būti.


Visko.

O taip pat

– kaip nutinka

dažniausiai –

visiškai nieko.


Šis laikas man nepriklauso

Šios gatvės, kuriomis žingsniuoju kiekvieną dieną,

jau kurį laiką

man nebepriklauso:


pereinu tiltus, užeinu į bibliotekas,

sėdžiu aikštėse ant suoliukų,

pro barų langus stebiu hipnotizuojantį lietų,

darau, galiausiai, tai, ką darau visad,

bet gatvės man nebepriklauso.


Jau senokai nusprendžiau likti nuošalėje

žmonių skubos ir idėjų,

man nieko nesakančių,

kuriose savęs neatpažįstu.


Šioje draugijoje – geriau vienam.

Draugas


Išsiverk

ant mano peties,

nusimesk naštą,

pasikliauk manimi,

kad ir ko prireiktų.


Tačiau nesuklysk,

nesu geresnis už jį:

pavydžiu jam

kiekvienos

tavo ašaros.

 

Miestai

Man patinka miestai,

jų aikštės, jų gatvės, kampai,

prisėsti baro terasoje

su puodeliu kavos

ir tegul laikas eina

nieko nedarant, neskubant,

žiūrinėjant šį bei tą,

o tada užsukti į knygyną ir

pasirausti lentynose,

o jei teka upė, pereiti tiltą

ir pakartoti šį veiksmą kitoje jos pusėje.

Man patinka būti vienam tarp žmonių,

būti niekuo, nereikia niekur eiti,

bet galiu eiti visur.

Man patinka žvelgti

į viešbučio vonios veidrodį,

tą įtampos akimirką,

neseniai atkeliavus, kada

nežinai, ar pasirodys tavo veidas,

ar paskutinio svečio, vis dar įstrigusio

gyvsidabrio atmintyje.

Man patinka parkai ir

miesto upės, vaikščioti šalia jų,

ypač rudenį.

Taip, man patinka miestai: žingsniuoti,

žiūrėti, gyventi, įsimylėti

šią moterį raudona suknele...


Iš ispanų kalbos vertė Simonas Bernotas