Kornelijus Platelis. Ugnės Žilytės piešinys.

 

atrinkinėjame nuotraukas

Čia akimirka, o čia menas, ars longa,

dėk tas į šalį, prie išmetamų. Sakai – tau patinka

menas? Gali jas pasilaikyti, kol prasmės išbluks

su adresatais ir adresantais. O čia – žiūrėk – mes panašūs

į vienas kito klonus! Klonus, ne klounus. Tik ar atpažins kas

tuos panašumus? Sakai – išbluks ir akimirkos?

Jos jau seniai išbluko, bet vis tebegirgžda

lyg veidrodinės durys į meno prieangius,

varstomos kito vėjo.

 

 

viščiukus skaičiuojame rudenį

Nė vieno? Kaip tai nė vieno? Tai kur jie visi,

tie geltoni, pūkuoti, velykiniai? Apsiplunksnavo,

užaugo, išskrido į puodus bei orkaites? Panelė Entropija

suka pirmąjį savo dėsnį, lieja prakaitą, ilgina dieną,

o mudu storėjame, kaupiame cholesterolį

kraujagyslių sąskaitose, nes investuoti

neturim į ką. Sakai – į savo mintis, Ferdinandai,

dvasinį gyvenimą? Ten jau priinvestavome.

Bet atrodo lyg šią ekonomiką būtų ištikusi krizė.

Grąža iš ten vien su minusu... Kur suklydome?

Nejaugi jau taip nė vieno?

 

 

taikomės prie karantino

Svarbiausia – du metrai, gamtoje ir po du.

Tik šitaip esame saugūs. Stiklinę statyk ant kelmo,

taip, ant ano, per atstumą. Galėjai atsinešti savo –

dabar tas džintonikas kartina mano vyną.

Ne, jo negersiu – tonike esama cukraus.

Ko čia taip kosėji – ne ten pakliuvo?

Sakai – chininas padeda nuo maliarijos,

tad ir nuo šios koronės? Greitai pagauni kampą.

Nors radijas to nesakė. Liksiu prie savo vyno.

Sakai – jie visi meluoja, todėl tebendrauji su feisbuku?

O kur, beje, mūsų kaukės? Mes visada su kaukėmis?

O dabartinės nepadeda, tik trukdo dezinfekuotis?

Svarbiausia – du metrai, gamta ir po du.

Mano vynas jau baigėsi. Dar turi to chinino?

 

 

skaitome Markso Kapitalą

Buržujus tu, Ferdinandai! Valdai gamybos priemones –

popierių, pieštukus, suteiki darbo patalpas,

o užrašyti viską jau tenka man, esu priverstas –

teisėsauga stebi mane akylai, kad laikyčiausi sutarčių,

negadinčiau tavo šventos nuosavybės –

nelaužyčiau tų pieštukų ir neplėšyčiau popieriaus,

tik dirbčiau tau, storapilvi, galvos nepakeldamas.

Nejau manai, kad klasės ir masės kentės amžinai?

Sakai – mano masė menka, o iš klasės esu išvarytas?

Tai gal manai – nusineši viską anapus

ir ten amžinai tūnosi prismirdusioj savo klasėj?

Gal net tiki: Kapitalas – tai šventas raštas,

kaip žemėje, taip ir danguj? Jau aušta nauja gadynė –

autorių teisės teka į tavo uždūmintą dangų!

Tai kas, kad kol kas jos vis dar priklauso tau...

 

 

svarstome apie politiką

Ar ne laikas mums, Ferdinandai, imtis politikos?

Juk abu norėtume, kad šaliai būtų geriau.

Sėdėtume sau Seime greta vienas kito,

puikiai atrodytume, protingai pasisakytume...

Daugiau kalbėčiau aš – tu vis primali, ko nereikia.

Seime, Ferdinandai, reikia kalbėti, ką reikia,

kad šaliai būtų geriau ir žmonėms, suprantama.

Nors dėl šalies gerovės derėtų tau patylėti.

Ak, ten nereikia pusgalvių! Na, nesiplūsk ir nepyk,

politikui nedera pykti, savitvarda – mūsų dorybė.

Klausi – su kokia partija? Argi jau taip svarbu?

Jos visos siekia, kad šaliai būtų geriau ir žmonėms,

suprantama. O mes – ar ne žmonės? Kaip žinotume, kas

geriau, jei savęs nepaklaustume, nesusivoktume?

Manai, pakanka to obuolio? Skonio jo niekas nepamena,

o pasakyti, kas gera, privalome, net jei tenka aukotis šaliai.

Na, ne Ozo, ne burtininko! Turim ir vietinių pasakų.

 

 

persvarstome poeziją

Laikas surimtėti, Ferdinandai,

gal net keisti laisvalaikio pomėgius. Žmonės kalba,

kad po pandemijos viskas jau bus kitaip, nei buvo.

Klausi – kaip buvo? Na, dėl to, kaip žinai, neturėjome

vieningos nuomonės. Todėl pateikdavome jų keletą.

Tačiau tai, manau, dabar netrukdys

mums aiškinti, kaip yra. Jeigu kas nors paklaus.

Abejoji, ar klaus, kaip yra, tų, kurie nežinojo, kaip buvo?

Klaus, nebijok, jei turėsime bendrą ir tvirtą nuomonę.

Tik reikės poeziją persverti. Ypač tą, kuri nespindėjo

vieninga nuomone. Klausi, kaip ją prieisime? Gali tekti

atidžiau rinktis žanrus. Pavyzdžiui, antkapių poezija:

Kol gyvas amžinybei jis kalbėjo.

Ir ji išgirdo, ir pas jį atėjo.

Kas nors negerai? Lyg ir nieko, bet kažkaip neskamba.

Taip, skamba vidutiniškai, bet yra, kaip yra.

 

 

grožimės pavasario žiedais

Na, žydi tos vyšnios, slyvos, tos obelys,

tos saulutės ir pienės pirmam aukšte, ir ką? Būtinai

manai privaląs ką nors šia tema pareikšti?

Imk mobiliaką ir fotkink, jei jau sukilo jausmai.

Tik nebedaugink žodžių apie akimirką šią, nešniurkščiok,

kad žiedlapiai nubyrės. Matai – viską ir pats žinai,

kasmet tas pats per tą patį, tik gal nepastebi,

kad būni jau truputį kitoks. Nors iš tikrųjų

aiškiai matai, Ferdinandai, tik nori apgauti save,

užsimiršti, kad jau seniai nužydėjai, subrandinai

ir nubarstei vaisius. Tai kam čia mums tas spektaklis?

Fotkink ir trink. Arba dėk į feisbuką.

 

 

vengiame kvaišalų

Tai ką – taip jau visiškai nieko –

apie kokią sintetiką nė neklausiu – tačiau nei gamtos

augalinių produktų, nei vyno, nei meno, nei Dievo?..

Kodėl nepainioti Dievo, ar tai ne džiaugsmo šaltinis,

ne šviesa ir ekstazė, katarsis ir apreiškimas?

Sutinku, Ferdinandai, dera skirti sąmonės būsenas,

kurias sužadina „kultūra“ ir tie kiti stimuliatoriai,

bet sutik – ribas čia sunku nubraižyti, toks dalijimas

neduotų doroviškai patikimų rezultatų, o gal net

prieitume iki arbatos ar kitokios scholastikos.

Svarbiausia – sveika gyvensena, ugdanti kūną ir sielą.

Pradėk nuo sielos: kultūrą vartok, vadovaukis

Dešimtimi įsakymų ir gal apsaugosi sąmonę,

aptversi jos mantą dantyta gynybine siena.

Taip, ir pirmuoju įsakymu – kuo jis tau nepatinka?

Neteko girdėti, kad išpažintum ne vieną Dievą.

Sakai, jei jis jaustųsi vienas, šitaip nepasakytų,

o jei būtų tas, kuo skelbiasi, – juo labiau?

Na, gal čia truputį ne taip išsireiškė tarpininkai,

ar įsivėlė vertimo klaida kaip su Mozės ragais.

O gal tai tik paprastas buitinis priesakas mums,

kurie garbina meną ar monetų kolekcijas,

savo patvirkusias mūzas ir panašiai? Bet palauk,

ar čia „kultūra“ apsvaigino, kad pažeidi antrąjį,

ar apsirūkęs būsi? Pažvelk į mane!

 

 

žarstomės abipusiais kaltinimais

Nėra, Ferdinandai, ko pūstis, esi banalus

kaip visas tavo gyvenimas. Kur tos įkoptos viršukalnės,

stulbinantys pasiekimai? Sėdi prie televizoriaus

ir žiūri panoramą. Tokią, kokią tau rodo,

kitokios niekada neregėjai. Tiesa ar melas –

tau tik žodžiai, nesunkiai pakeičiami kitais.

Esi prisitaikėlis ir nihilistas, o vaidini

čia tokį padorų, gražiai sušukuotą ponulį. Aš?!

Tai aš nepažįstu tiesos nei melo?! Teisybė, aplink mane

jų nesimato, tėra platus nežinojimas bei reti praregėjimai –

to niekada nesuprasi. Bet jais aš dangstau tavo svaičiojimus

apie gėrį, grožį ir tiesą, tavo žodžių draperijas,

tavo moralinį nuosmukį... Nesižarstyk tuo smėliu!

Jau visai suvaikėjai.

 

 

žeminamės

Turime nusižeminti, Ferdinandai, nes jeigu neskubame

patikėti viskuo, kas mums sakoma, gali atrodyti,

kad atseit „Mes“ nepasitikime tarsi kokie sektantai,

žinantys viską geriau, gal net apimti puikybės.

Netiesk to skraidančio dekio, jis mums trukdys nusižeminti.

Erkių bijai? Bet juk mudu su tais apsauginiais kostiumais.

Kaip juos gavai, kai jų nepakanka net gydytojams?

Esi apsukrus. Apsukruoliai dažnai nusižemina

ar tik apsimeta ir mus apšauna kitaip. Bet mes juk nuoširdūs?

Žinome, kad vis tiek turėsim kuo nors patikėti,

nes žinome tiek nedaug ir dar nelabai tvirtai.

Klausi, ką dabar veiksim susėdę ant žemės?

Na, gerai, trauk tą butelį...

 

 

kartais padauginame

Kodėl, Ferdinandai, degtinė taip iškelia mus pačius

iš mūsų pačių gelmės, kur mandagiausiai tūnome?

Ne, nesakau, kad nuo jos mes daromės nemandagūs,

tik, regis, jau kiek nepadoriai giriame vienas kitą,

kad kitas pagirtų mus. O juk abu priklausome

rizikos grupei, ir tas karantinas mums nesibaigs jau niekad,

turiu omeny – šitame gyvenime, jei kokio kito esama.

Todėl ir tie „aš“ mums nebelabai reikalingi,

nebent juos susietume su savo asmeniniu žavesiu,

kurio nebeturime, kuris jau subliuško, susiraukšlėjo,

apsinešė mizantropija, ar su kokiais nors mokytinių

pasiekimais, nors laiku jais nepasirūpinom.

Bet gerbiu tave, Ferdinandai. Po paskutinę. Būk sveikas.

 

 

tvarsomės psichuškėje

Nėra ko niurnėti, Ferdinandai, pasaulis yra koks yra,

kokį jo vaizdą susikuriame iš siunčiamų signalų.

Klausi – iš siunčiamų ar iš priimamų? Geras klausimas.

Prie jo, kiek žinau, dirba mokslininkai ir mūsų daktaras,

mes čia ne ką bepridurtume. Nors mums tai sako,

kad pažinimo upėje tyko ne vienas slenkstis,

kad jie skirtingų rūšių ir sunkiai pastebimi.

Mes juk nesam iš tų, kurie teigia nežinantys nieko,

todėl neverti pagarbos, kaip sakė Konfucijus.

Taip, abejojame kartais, bet mūsų tikslas – žinoti.

Žiūrėk, lango grotos – kaip tavo dienoraščio lapai,

kurį pasislėpęs rašai, kad parodytum daktarui.

Nežinau, ar gera tai mintis, ar jo tikslas sutampa

su mūsų, nes įtariu: ta rašliava kažkaip susijusi

su mums prirašomais vaistais, kuriuos storoji seselė

įgudusiai varo į užpakalius mėtydama švirkštus

kaip smiginio strėles ir sako, jog tai giluminės injekcijos.

Taip, jos ramina ir mudu tarytum suvienija...

Atrodo, jau greit vakarienė. Na, štai ir ji,

slenksčių obliuotoja.

 

2020 04–06