Kornelijus Platelis. Su Ferdinandu (antras sezonas)

Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka
Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka

 

bandome taikytis

Kodėl, Ferdinandai, atrodo lyg mes nesutartume –

ginčijamės ir baramės? Ar kad drama mums atrodo

tauresnis žanras už komediją, turiu omeny

tą dieviškąją? Juk žanras ne taip svarbu,

svarbiau tikrovė ir kaip ją atliepiame. Jeigu ji mūsų

neglosto, nelengva ir mums išsaugoti glostymo įgūdžius.

Pats ne kartą sakei, kad pasaulį, ko gero, sutvėrė

ne Gerasis Dievulis, o Nelabasis Kirmis,

kad ir paslėptas švytinčiame debesyje po to.

Bet kam dėl to mums kaltinti vienas kitą?

Geriau pasiguoskime, tarkime gerą žodį

vienas kitam, pagirkime už ką nors, juo labiau

kad laiko dramoms per daug nebeturim, o ką

turime vienas be kito? Sakai – tau sunku sugalvoti,

už ką pagirti mane? Nelengva ir man, bet štai:

giriu, kad esi betarpiškas, nuolat sakai, kas ant seilės,

bet nesispjaudai, bent jau ne visada,

ir pašnekovas neblogas. Ką čia dar?..

 

ketiname imtis kūrybos

Niekas, Ferdinandai, iš mūsų nelaukia

kokios nors kūrybos, nejaugi pats nematai?

O ir ką galėtume kurti? Židinį iš tų prikeverzotų lapų?

Degančio popieriaus kvapas kažkoks netikras,

nemalonus, ir pelenai neišvaizdūs, neekologiški,

ir šilumos ne kažkiek. Sakai, kad galime dar

primarginti popierių, perkelti ženklus į skaitmeną,

o atliekas utilizuoti? Galime, bet kokiu tikslu?

Kad kas nors iš tų žodžių dėlionių išgliaudytų prasmę

ir pasakytų: tie du, Ferdinandas ir Kitas, turbūt

ne iš kelmo spirti? O jeigu nepasakytų?

Arba pasakytų: tai niektauzos, teršiantys viešąją erdvę?

Juk žmonės įvairūs. Verčiau gal bandykime kurti savo dienas,

nuo ryto lig vakaro kantriai estetiškai rėminti laiką?

Klausi – ar tam pakankamai rastume medžiagos

ir meninių priemonių jai apdoroti,

kai sėdime pamiškėje prie nekūrenamo židinio

įsmeigę žibančias akutes į tuštumą?

Geras klausimas.

 

tiksliname biografijas

Veltui čia, Ferdinandai, bandai išsisukti kartodamas

tartum užstrigęs vinilas: ne aš, ne aš,

kai tam prieštaraujančių įrašų pilnos duombazės,

jau nekalbant apie archyvus, lankomus detektyvų.

Tai kas tada – aš? Gerai, tebūsiu tas Kitas.

Tikiuosi, tai neužtrauks baudžiamosios atsakomybės.

Nors detektyvo vietoje

ataskaitoje rašyčiau, kad, regis, pasikeitė „aš“

susitapatinimų tinklelis, o priežastys – hipotetinės:

galbūt pasislinko Eroso koordinatės,

ir pasekmės pametė priežastis, įskaitant tas hipotetines,

ir savo pačių akyse netekome andai regėto žavesio.

Klausi – ko galime imtis?

Siūlau elgtis lyg nieko nebūtų įvykę.

Taip sakant, daugiau pozityvo,

jei nieko nebepakeisi.

 

svarstome – kas toliau?

Ar iš tiesų, Ferdinandai, jau surašei testamentą

ir valią išreiškei būti kremuotas? Deja, nemanau,

jog teisingai pasielgei. Žinoma, mes nežinome,

kaip ten kas, bet jei iš tikrųjų

teks prisikelti su šiuo sukriošusiu kūnu,

kuo tvirtindavai tikįs per mišias,

kaip jį tada susirinksi? Sakai, kad kūnas –

lygiai toks pat vaizdinys, kaip ir visa kita,

tad pats susirinks ir sušvis astralo šviesa, ir galės

būti teisiamas, o kai paklius į pragarą (juk suprantame –

niekur kitur tavęs nepaskirs), nebedegsi ugny,

nes jau būsi sudegęs? Gal ir gudri strategija.

Bet nežinome, kaip ten kas. Sovijaus tėvas

sakė gerai išmiegojęs ugny, jam viskas gerai, bet aš

dar pagalvosiu, palauksiu daugiau pasiūlymų.

 

išpažįstame tikėjimus

Sakai, Ferdinandai, kad aš agnostikas? Gal ir gãli

taip pasirodyti žvelgiant į oponentą

iš religijų perspektyvos, bet išvados būtų skubotos.

Ne kartą klausei, ar Dievas yra, ir aš visada

atsakydavau: taip. Balsai sustiprėdavo, kai imdavomės

svarstyti, koks Jis ir kaip Jis galėtų būti. Tada prireikdavo

to atramos taško, į kurį atsispyrę pajudintume surizgusių

religinių vaizdinių bei idėjų kamuolį, o kaip žinai, atrama –

tai tikėjimas tavo, taškas ne žemėj, o išorės erdvėje,

panašus į tą, Archimedo klastingai prašytą. Žinau,

tuoj imsi ginčytis, cituot išminčius bei pranašus,

bet nurimk – jų visų vaizdiniai ir idėjos teisingos,

kasdieninių poreikių padiktuotos, politiškai motyvuotos,

praregėjimais apkaišytos, ekstazėm purslotos,

dėl visų jų gyventa, mylėta, nekęsta, marintasi, žūta,

jos visos sudaro tą švytintį Sofijos debesį,

atspindimą sąmonių, visos yra tas Dievas, bet vardo jo

tau, Ferdinandai, aš negaliu atskleisti – nesi pašvęstas,

tiktai užsiminsiu: P-----A. Sakai, jau dabar aš –

stabmeldys ir eretikas, tremiantis Dievą į vaizdinius?

Nereikia skubotų išvadų. Pažvelki į kosmogonijas

ir išvysi jose apvaisinimo pėdsakų – tai paslaptinga kuoka

vožia į stingulį, tai koks lašas nutykšta

nežinia iš ko nei į ką, nei kodėl. Mūsų pasaulis

žmogiškas nuo pat pradžios. Koks Freudas?

Ką čia tauški? Atsimerk, pažvelk tyromis akimis

į atplūstantį grožį, ne tvanas tai. Atspindžių

tai pavasario potvynis.

 

svarstome apie gėrį ir blogį

Sakai, Ferdinandai, tau viskas aišku –

čia šviesa, gyvybė, dvasia, o ten tamsa, mirtis, nuodėmė,

kaip sakoma, sukurta Ahrimano? Viskas taip,

bet ne viskas aišku. Jei jį paminėjome – taip,

jis sutvėrė pasaulį drauge su savo geruoju broliu,

kurio nė nepažinojo, panašiai kaip kiti demiurgai,

tačiau ar galime teigti, kad mūsų pasaulis blogas

su visa ta savo šviesa, gyvybe ir dvasios vėjų rože?

Na, gal ne toks jau tobulas – čia pakanka tamsos,

mirties ir kitokios entropijos, kuri lyg „ne ta“

pinigo pusė mums kartais nepageidaujamai iškrenta,

bet jei būtų kitaip, ar mudu štai čia ir dabar plepėtume?

Klausimas tik – ar tas nepažįstamas brolis pirmesnis,

svarbesnis arba amžinesnis? Nors lyg ir žinome,

kas ir kaip, bet gėris ir blogis atrodo lyg būtų tapęs

tuščiavidurėm sąvokom, į kurias kas tik nori

gali kimšti ką nori, jog tai viso labo tartum

daiktavardžiais virtę būdvardžiai, pažyminiai

kimšėjui mielų dalykų? O jei mintimis

mėginsim laike-erdvėje aprėpti daugiau visuomenių

su jų kamšalais, susivokti bus dar kebliau...

Veikiausiai nelaikšių sielų

iš kūnų išlaisvinta buvo daugiau dėl žemiškų turtų

nei dėl jų neteisingo tikėjimo, nors visada tikrąsias

paskatas ir pateisinimus dengia kokios nors skraistės,

o kraujas plūsta vienodai dėsningai ir gausiai.

Klausi – o meilė? Taip, ji čia visada ir visokia.

 

bandome filosofuoti

Sakai, Ferdinandai, pasaulis ganėtinai paprastas,

surėdytas be mūsų, tobulas, tad apie jį kalbėti

dera taip pat paprastai ir aiškiai? Tačiau ar turime

tam tinkančią aiškią ir paprastą kalbą?

Jeigu ir tokią sukurtume, kaip jos išmokytume

adresantą ir adresatą? Kaip ją nususintume

iki vienaprasmiškumo? Kur dėtume tas gretutinių

reikšmių skiedras, tas kintančias, burbuliuojančias

prasmių putas? Kaip veiksmingai atsiribotume

nuo poezijos? Pagaliau –

ką ta kalba pasakytume be aiškumo ir paprastumo,

netinkančių aptariamam objektui? Juo labiau

kad nesugebam apibendrinti net paprasčiausių dalykų,

jau nekalbant apie Sistemą. Todėl siūlau šitaip:

toliau kalbėti it gyvulėliams per Kūčias po aguonpienio

nebijant padaugint keistų teiginių ir sąvokų –

juk jiems viskas galima (jeigu Dievas yra),

net prastinti arba aiškinti.

 

nesileidžiame menkinami

Manau, Ferdinandai, turime nesileisti menkinami,

net jeigu taip mums tik atrodo. Drąsiau pareikškime

nuomonę bei reikalavimus net ne visai suprastais

ir su mumis nesusijusiais klausimais. Ir visi pamatys,

jog mums ne vis tiek, turime aiškią poziciją, galime

lemti ateitį. Klausi, ar tai ne dėl to, kad mudviem

trūksta kiek siauresnės veiklos ir platesnio akiračio,

kad esam pažemintieji ir nuskriaustieji, nes patys

jaučiamės tokie, nors negalime to pripažinti? Skaičiau

tokią knygą kadaise, ji man nepatiko. Ir ką –

dėl to turim leistis menkinami?

Kaip – nemenkina niekas, kokia dar savimenka?!

Jau tu mane menkini pliaukšdamas šias nesąmones.

Štai imsiu ir pasakysiu savo atskirą nuomonę

apie žmoniją ir gamtą. Maža nepasirodys.

 

imamės taisyti vardus

Laikas skuba į ateitį, Ferdinandai, pasaulis švinta,

daiktai tobulėja, išauga savo vardus, nebetelpa į senus

drabužius, šie plyšta, ardosi per siūles. Sakai – Konfucijus

siūlė nuo to ir pradėti geram valdovui: čžen min,

o paskui Mozi mokytiniai vėl juos taisė? Tai būtent!

Visos valdžios turėtų pradėti nuo iškabų.

Bet kam mums tie kinai? Turim savų reikalų.

Ar mūsų visi vardai tokie jau politkorektiški?

Ar ne per daug mūsų žodžiai pabrėžia daiktų lytis?

Nesakau, kad lietuvių kalbos derėtų atsisakyti,

pakaks ištaisyti vardus. Jau ir pasiūlymų turime.

Belieka šį tą svarbaus nuo savęs pridurti.

Nebūtina deginti knygų. (Turbūt jau regi imperatoriaus

Qin Shi Huangdi furgoną tarpe dvejų pašvinkusios

žuvies vežimų? Palik tuos kinus ramybėj.)

Knygas juk galima perdirbti ir pasigaminti popieriaus,

tualetinio arba kartono pakuoti prekėms,

aprengti daiktams ištaisytais vardais, naujoviškiems.

 

gręžiamės į visuomeniškai aktyvią poeziją

Sakai, Ferdinandai, mums laikas rimtai susirūpinti

visuomenės reikalais, tuo, kuo gyvena žmonės?

Kaip tai įsivaizduoji? Mūsų lūpose turi stipriau skambėti

protesto balsas? Nejaugi? Prieš ką protestuotume?

Prieš orus ar valdžią, kuri juos blogai nuspėja?

Regiu mus, kėblinančius eisenoj su transparantais,

ant kurių ketureiliai, trieiliai (daugiau nesutilptų),

o iš kraštų po eilę interpretatorių (tekstai nevienaprasmiai,

deja) su skydais, šalmais, ašarinių dujų balionais,

akylai stebinčių mus, o mums prie kojų grandinėmis

prirakinti netvirto žinojimo ir tvirtų abejonių svarmenys,

istorija ir istorijos, įsivaizdavimų tūkstantmečiai,

menami meno principai – net paeiti sunku...

Vaizdas nekoks.

 

2021 12–2022 01