Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Siena
Siena laukė manęs pareinant namo
atsiguldavau į lovą ir užgriūdavo
visu svoriu, kiekviena plyta buvo
įsikūnijimas to kažko, to neįvardijamojo,
kurio taries nepažįstąs
to kažko, ko viltingai lauki, visai kaip vaikas,
laukiantis mamos, kurios niekada nėra matęs,
tiktai nujaučiantis jos tykų buvimą kažkur kitoje erdvėje
Sienos statybos vyko sklandžiai nuo pat gimimo
ji augo nelyg votis ant mano kūno
nešiojau ją atsakingai, tai buvo svarbiausias
mano krovinys
mano pirmas susidūrimas su Siena
įvyko vasaros naktį čirpiant žiogams
ir jiems kvailai atitariant varlėms
tąnakt išsiaiškinau, kad ant viengulio čiužinio
palapinėje gali tilpti du kūnai
ir kad degtinė palengvina tų kūnų kalbėjimąsi
mums taip bendraujant akių rainelėmis
pirštų pagalvėlėmis ir liežuvio pagalba uoliai keičiantis
seilėmis, pajutau Jos stebėjimą,
garbės žodis, norėjau tęsti įnirtingas kūnų grumtynes,
bet Siena įslinko į vienvietę palapinę
ir pradūrė mūsų čiužinį
nuo to laiko su niekuo nebesidalinu savo miegu
ir jo vietomis
mano kūnas ištikimas Sienai
vienintelis man rūpintis dalykas yra plytos
raudonos, sunkios plytos ir mano statybvietė
kartais žmonės mėgina iškvosti, išpešti kažką
iš mano tylėjimo tarsi nujausdami egzistuojant mano krovinį
kitais kartais parodo grimasą ir pasišalina
(šie kartai dažnesni už anuos)
visiems praeiviams, kurį laiką siekusiems būti pakeleiviais, dingus,
aš kalbuos su Siena, mezgu šventąjį dialogą, ieškau atsakymų
į klausimus „kelinti dabar metai?“ ir „kaip ilgai dar?“
Siena nesivelia į šnekas, ji turi savo kalbą,
kuria prabilsiu finale, baigęs statybas
tada pomirtiniame, kai jau viskas taps aišku,
aš susikaupsiu, aš susiimsiu
prisiminsiu savo pirmąją plytą, pradėjusią visa tai
prisiminsiu garsą, iš čiužinio plūstant orui
ir tolstančias rankas, bambą ir gyvaplaukius
kuriuos pasiėmė Siena
prisiminsiu visa tai
ir vėl pratęsiu statybas
anuomet
mes gėrėme alų
darėmės tatuiruotes
užsidarydavom namuos kasmet
balandžio pirmąją dieną
kad niekas neapgautų nemeluotų
bent vieną dieną iš 365
radome draugų
radome meilužių
keitėme namus
vrublevskio gatvė antakalnis savanorių prospektas
kaip seniai visa tai buvo
miestas mus iščiulpė ir išspjovė
visą gyvenimą praleidom pagiriose
tikėdamiesi amžinos meilės
švarių patalų ir ko nors
kas nepaliktų
ko nors kas neišspūdintų ryte
susirinkęs daiktus
o tada vieną dieną sudegė mūsų miestas
po to dar galėjai girdėti tyliai poškant
elektros laidus kalbantis su draugais
jie kosėjo
žiežirbomis
konfeti
aprimę
išsiblaivę
šypsojos kruvinais keliais
dabar
prie parduotuvės būriuojasi
jauni vaikinai iškrakmolytais marškiniais
kvepia muilu ir motina
vis dar
neklauso levos muzikos
varto rankoj mašinos
raktelius
(autobusais važinėja
tik prietrankos
ir netikėliai)
o mes nemokam vairuoti ir
nekvepiame rūpesčiu
vis dar
anądien draugas man parodė vieną aikštelę
kažkada ten gavo kamuoliu į dantis
dabar toje pačioje aikštelėje mokosi parkuoti
atbulas
anuomet mūsų miestas sudegė
dabar pastatėme naują
lygiai tokį patį
idant ir vėl viską
iš naujo
sunaikintume
šokis
aš galvojau apie judesį
kuris mane išgelbėtų
ištrauktų iš šitos šokių aikštelės iš šito
svaigulio iš šito dusulio laukiau judesio
ir mačiau ją nirtulingai kratančią galvą, šokinėjančią
ji juokėsi
kiek pėdų aplink, jūs visi tokie gražūs iš apačios
lempos kaitina pakaušį, sėduos ant grindų
atneškite man vandens ir maisto kelionei
į kurią leisiuos išsivadavęs
vieninteliu tiksliu judesiu baigsiu savo šokį
ir ji paliaus juoktis
galėjau ją paliesti, bet buvau pernelyg
senas pernelyg pavargęs ir negražus
kaip vaikas ieškojau kažko įsikibti
kišau nykščius į burną
verkiau, tada juokiaus
pasaulis dužo ir jo šukės palengva
atsitolino nuo manęs ir šokių aikštelės
pone, ar jums viskas gerai? ji paklausė
aš tik ieškau išėjimo, atsakiau
ji ėmėsi aiškinti, kad, norint rasti
paskutinį judesį, būtina atlikti visus
įmanomus
aš linktelėjau atlošiau galvą mečiaus
priekin susikaupiau paskutinįkart savo
šokiui žmonės traukės atatupsti, tolo, kol
likau vienas šokių aikštelės centre
laukdamas kada užges
šviesos