Lina Buividavičiūtė

Gintarės Gustainytės nuotrauka

 

Katastrofų kalendorius

Būčiau, kaip visi žmonės, gimus pagal kinų kalendorių – Tigro metais
Jaučio zodiake, būčiau urzgus, siautėjus, draskius, badžius(is) – tai ne –
ir reikėjo ateit į pasaulį pagal Černobylio kalendorių.
Na, ir prasidėjo nelemtis mano gimimo – klykdavau,
geldavo koją, naktimis bruzdėjo bildukai, nusibalnodavau kelius,
kirmydavo dantys, nespėdavo lopyt galvos, po spuogų
atsirado randų. Jau galvojau, kad viskas bus baigta, jau atsidūsėjau,
bet pagimdžiau vaiką griūvant Niujorko dvyniams.

 

Vaikystė

Psichoterapeutė klausia, kokia buvo mano vaikystė.
Vaikystė kaip vaikystė. Visų kaip visų.
Gyvenau sovietiniam blokiniam,
augau pas močiutę nuo
metų – tokia tada buvo mada –
(motinos norėjo nesudžiūti prie
puodų ir neglostyt per naktį geliančių pėdų),
darželio nelankius, iš karto ėjau į antrą klasę,
bet vaikai juokėsi, nes man dvokdavo
iš burnos (dantis valėm su soda), mano kasas
surišdavo iššukuotų plaukų gniutulais ir uniforma
buvo be pliuso. Išmokau skaityt ketverių, ir skaičiau,
skaičiau, keliavau, aš, Lina, plėšiko duktė, aš išmestas žaislas prie
laužo naktį, mano planetos – sudegintos žiežirbų,
sudegintos atsitiktinumų, mano blakstienose – pelenų stalagmitai.
Naktim aš šluostydavau myžalus nuo grindų, nes
Jis nepataiko į reikiamą skylę, naktim aš saugodavau
duris, nes Jis nepataiko į reikiamą skylę, naktim aš rinkdavau
vėmalus, nes Jis nepataiko į reikiamą skylę, krūpčiodavau
negalėjus išsapnuot viso sapno, nes vidunakčiais
Baubas ateina tavęs
Fredis ateina tavęs
Voldemortas ateina tavęs
Jo nėra jau, bet vis dar skaitau ir keliauju, nes aš, Lina, plėšiko duktė.

 

Baimės

Mano psichoterapeutė klausia,
ko aš labiausiai bijau, svyruoju
tarp Scilės-Charibdės, – mirties
ir išprotėjimo, – bet menu,
kaip mano motina rėkė:
tu, kurva kurva, pisk iš mano
gyvenimo, ir suprantu, kad
labiausiai bijau, jog kažkada
teks taip kalbėtis su maža
sėklele, augančia mano dubenyje.

 

Negauti Nobelio

Šiandien sėdžiu prieš savo
psichoterapeutę ir nuoširdžiai
verkiu, nes negausiu Nobelio
premijos. Ką ten Nobelio –
net Nacionalinės, matyt,
negausiu, sakau jai, kad
noriu trypt kojom, draskyti
paveikslus nagais, kristi
ant žemės it trejų metų
krizę išgyvenantis vaikas,
aš ir esu tas saldainio
negaunantis vaikas,
mažoji Linutė, eilinį
sykį laukianti konkurso
rezultatų depešus grojančia
širdimi, nes nelaimėti
jai reiškia nebūti.
Mano psichoterapeutė
kalbina tą mažąją Linutę
ir klausia, kaip įvertinimą
paverčiau savo namais –
man tiesiog per daug
skaudėjo, kitaip
niekas neįžiūrėjo –
tik ant scenos, tik rampose
galėdavau truputėlį pabūti.
Eik nachui, mažoji Linute,
Eikit nachui, visi mane skatinę
mokytojai, – noriu kitų namų.
Psichoterapeutei patinka
pastarasis mano lozungas.
Bet aš vis tiek vis dar labiau noriu
gaut Nobelį.

 

Mėsėjimas

Psichoterapeutė mėgina
išgliaudyti mano depresijos
priežastis, ir aš išdidžiai
pareiškiu, kad viena
iš jų yra mėsėjimas.
Nuo mažumės rūpėjo, ko
prikimštas žmogaus pilvas,
inkstai ir kepenys, dar domėjausi,
kodėl mes būnam, kaip būnasi,
ir jaučiam, kaip jaučiasi. Man
bandė sekti pasakas apie dvidešimt
vieno gramo svarmenį, įtaisytą
„kažkur giliai viduje“, bet, kad ir
kiek žiūrinėjau anatomijos atlasus, niekur
neradau tokio organo – „kažkur giliai viduje“.
O aš žiūrėjau, žiūrėjau ir stebėjausi – negi
esu tik gniutulas mėsos, po kurį srūva trilijonai
kraujo kūnelių, negi esu tik žarnokas,
trečia atšaka nuo kiaulės genties?..
Vėliau perskaičiau „Vilniaus pokerį“
ir labiausiai simpatizavau pata-log-anatomui
Kovarskiui, atradusiam Vilniaus sindromą
tarakonų apniktose smegenėlėse. Ir nors
suvokiau, kad visa tai – fikcija, Kovarskio
garbei įstojau mokytis medicinos. Apsigyvenau
prozektoriume – naršiau, uodžiau, lyžčiojau –
ir šiandien Jums galiu pasakyti – tarakonų nėra.
Nieko, išskyrus kelis gonorėtus falus, sifilio opas
burnose, pragertas kepenis, vėžio suėstus
skrandžius ir įsčiose paliktus embrionus
aš neradau. Esmi grynas mėsėjimas –
ir iš išorės, ir „kažkur giliai viduje“.

 

Geros ir blogos dienos

Blogosiomis dienomis, kai niekas nepadeda,
aš skaitau tuos kvailus savipagalbos
vadovėlius, atryju suaustą šviesą
iš „Šviesos kario vadovo“, kilnoju
filosofinį akmenį, tapęs alchemijos
magistru, mokausi plaukti Ofelijos
stiliumi, ryžtuos mirti, bet gyventi
kartu su Veronika. Blogosiomis dienomis
uždarau liežuvį į švarplę, likusią
po to, kai gavau į dantis gerosiomis
dienomis sujaukus visą savipagalbos
vadovėlių mylėtojų klubo dienotvarkę –
pareiškus, kad visos jų knygos –
tai pūdytos žuvies smarsu atsiduodantis
ėdalas, kurio padori siela neims nė prievarta
pražiodyta. Blogosiomis dienomis
galvoju, kad gal vis tik kartais
ir neblogai vemti šviesa, springti šviesa,
keltis su šviesa, koks skirtumas, kad ji žybsi
iš surūkusios dirbtinės prigimties spingsulės.

 

Poetinis vienetas

Taip, vis dar pabundu vidunakčiais,
kai tyla – ir lygtys, ir nežinomieji.
Taip, pasikabinau ant šaldytuvo visus savo
poreikius – nuo žemiausio
iki aukščiausio – pagal juos turiu orientuotis,
taip, skaičiau Franklio knygą apie
koncentracijos stovyklas, asmeninius ir
globalius osvencimus, sako, ten gyveno
tikslas, niekas nesirgo depresija, taip,
kartoju ir kartoju protingas citatas iš protingų
knygų apie tai, kad nėra universalios gyvenimo
prasmės, tik nepakartojama kiekvieno gyvenimo
prasmė, ir vis tiek vis dar pabundu vidunakčiais –
kodėl aš pats esu vienas ir vienatinis vienišius
savyje – Mačernio poetinis vienetas?

 

Vyras

Žiūriu į jį dieną, mėnesį, metus,
kai miegam vedybiniam guoly. Ir kai
šviesu, kai verda kava ir pusryčiams košė. Žiūriu
ir stebiu, ir stebiuos, kai einam pasivaikščioti,
kai lankom draugus, teatrus, kiną, galerijas.
Nusivedžiau jį pas Sauką, vis lyginau
vidurius, varpas, gal rasiu ką pažįstamą, lyg
radau, lyg – ir ne. Įdėmiau stebėjau Luvre prie
Džokontos, ta šypsena, ta, lyg ne ta. Tyrinėjau
išraiškas, kai klausėm Milašiaus, mačiau, kaip iškreipia veidą mintis,
šleikštulys ir drąsa, pamačius Koršunovo spektaklį.
Įdėmiai stebėjau, kruopščiai pildžiau žurnalą, registravau,
skaitydama „Vilniaus pokerį“ – ar nesikeičia, ar
netelevizorėja kaip Vargalio Irena, neapauga
buitiškom rievėm, pagurklis nekąra, ar pilvas
nepampsta iš tuštumos ir prūsokai nelenda
iš šnervių. Lyg atsikvėpiau. Ir vis tiek – negaliu
nestebėt jo, nors jau dvidešimt metų – gal
vieną rytą pabusiu ir suprasiu, kad visai nepažįstu savo žmogaus?

 

Apie depresiją

Tai populiaru – galima
pasekti bestselerių sąrašus –
Nerimo akmuo, Smegenų jungiklis,
Kelias iš depresijos, Geros nuotaikos
vadovas, Depresija ir kūnas ir etc.
Sąžiningai skaičiau. Nė vienas nepadėjo.
Kaip ir prozakas, ksanaksas, kitas balastas.
Aš tik galvoju, iš kur mumyse tiek
beprotybės, kodėl tiek liūdesio
pieno srūva mūsų gyslose?
Dar man rūpi klausimas,
kodėl stiklo šalis, stiklo gaubtas?
Atseit, esi įkalintas? Atseit, viskas
taip trapu, kad bet kada kūnų mozaikininkas
iš tavo išsitaškiusių vidurių lipdys
giminaičiams priimtiną vaizdą?
Gali būti, gali būti – sakau, penkioliktą
kartą iš eilės žiūrėdama „Melancholiją“.