Liutauras LEŠČINSKAS

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Balys Bukelis neša kryželį

balys bukelis
neša kryželį

riesti kryželio rageliai
šmaikšti jo siaura uodegėlė

kabo linguoja kryželis
ant grandinėlės sidabro

tarp krūtų raudonųjų
virš lyties nelemtosios

neša nešioja kryželį
paprasto balto sidabro

spindi balti nėrinėliai
tauraus metalo paviršiuj

ant gerklės nesočiosios
ant ryklės nepasotintos

sergsti taurus metalas
nasrus bukelio plačiuosius

inkstus sergsti ir kepenis
sergsti krūtis raudonąsias

lytį nelemtąją sergsti
šypsos gudriai bukelis

gniaužia saujoj mekenantį
kryželį sidabro riesto

su grandine baltąja
baltąjį sprandą veržiančia

nušvinta baltai bukelis
nakčia ant didelio kalno

didelį daiktą įmindamas
po kryželiu bukelis

 

Pasaka. Epilogas. Prieblanda

po to kai slibino liežuviai
didžiojoj rūmų salėj –
jais stebisi tarnai virėjos
pajūryje vėl kyla vėjas
įkyrūs raibuliai nuplauna žalią
nuodingą kraują
žuvys leidžiasi gelmėn

maža mergaitė numazgoja kojas
nubėga ir girdėt kaip girgžda
vėsa ir dviašmeniai kirviai
prieš šimtą metų ištrupėję
šimtmetį badavę akmenys
vien karalaitė įsikniaubus smėlin
jos žalios ašaros tarp pirštų
(ten išaugs gubojos)
-----------------------
pajūryje vėl kyla vėjas
nuleidęs antveidį kažkas artėja
staiga pamato – ir sustoja
ties grįžtančiom žuvim pilvais į viršų

 

Akmens runa

pradžioje iš akmens gimė kraujas
aksominės akmens venos
aukštai iškeltos virš garuojančių audinių
žėrėjo mažos oranžinės saulės šviesoje
ir jų šešėliai krito mums į veidus
ir akmuo buvo miręs

paskui iš akmens gimė pelenai
jau buvo užmirštas ugnies prisilietimas
triskart nugrimzdo ir iškilo mitologinis žemynas
ir jūros keitėsi krantais kaip rūbais
ir ryškiai balti besvoriai pelenai
sklandė mums aplink veidus
ir akmuo buvo miręs

paskui iš akmens gimė dulkės
trisdešimt trys kariuomenės traukė per akmenį
trisdešimt trys kariuomenės paliko savo pėdose mirtį
iš paskos ėjo mirtį renkančios tobulos moterys
ir tūkstantmečių dulkės sėdo joms ant veidų
ir akmuo buvo miręs

paskui iš akmens gimė šaltis
rytinis šerkšnas užtraukė aksomines akmens venas
naktinės pūgos atkėlė besvorius baltus akmens pelenus
vakaro speigas sustabdė dulkes renkančias tobulas moteris
ir akmuo tapo amžinai nebegyvas

ir tada iš akmens gimė mirtis
ir ketvirtąkart iškilo mitologinis žemynas
ir dar viena didinga kariuomenė patraukė per akmenį
ir ryškiai žėrėjo mažos oranžinės saulės šviesoje
jų akmeninės akys
jų mirę ginklai
jų aksominės atviros venos
aukštai iškeltos virš garuojančių audinių

 

Už mirusius

amžiną įtampą duok mirusiems viešpatie
ir amžinoji lemputė jiems tešviečia
ir amžinasis varikliukas jiems tesisuka
kaip dabar taip visados ir per amžius
du šimtai dvidešimt

aukštąjį voltažą duok mirusiems viešpatie
ir aukščiausioji tiesa juos tetrenkia
kaip dabar taip visados ir per amžius
tris kartus
po mirties mirtyje ir prieš mirtį

elektrinį sostą duokite mirusieji viešpačiui
ir amžinosios lemputės jis tenežiebia
ir amžinojo varikliuko jis teneįsuka
kaip dabar taip visados ir per amžius
nuo jūsų pečių ir ant savo galvos
į jūsų sveikatą
amen

 

Labanakt

aš daugiau neturiu ūkanoto viduržiemio šlapdribos
aš daugiau nematau prievartaujančio žiemą atodrėkio
aš sakau nesakyk kad dabar dar yra neįmanoma
nesakyk kad dabar išprotėjau tai būtų beprotiška

man dar liko skaisčioji dangaus radiacija
alfa beta ir gama dalelės į veidą smūgiuojančios
alfa beta ir gama dalelės kaip gėlės prie kelio
ant kurių neužminsi nes tu o ne jos tau po kojomis

man dar liko laukiniai ozono trimitų atogarsiai
mes turėsime keltis ir eiti į šviesą kurios nebematome
nuropoti į baltąją šviesą kurios nebetrokštame
ir prie švytinčio sosto iš kaulų sudėti švininį ekraną

o paskui mes iškelsim nušvitusį sostą į vėjo apvaisintą vakuumą
alfa beta ir gama ženklais gindamiesi nuo dulkių iš kosmoso
mums dar liko pavirsti į dulkes kurias mes prikalsime
prie švininio ekrano jo veido jo rankų ir kojų

o dabar jau turiu ūkanotą viduržiemio šlapdribą
o dabar jau matau prievartaujantį žiemą atodrėkį
nesakau pasakyk kad dabar visa tai jau įmanoma
nesakyk kad dabar išprotėjau
sakyk ir
miegokime

 

Nebebūtina
                     V. G.

ar tavo didelė ir vaikiškai nevaikiška galva
ir ten anapus ręžiasi per kasdienybę kaip per kliūtį
ar liko tavo nelinksma ir nesuvaldoma jėga
bet kokia kaina eiti būti bet nebūti

ar ten tamsu ar tai išties tamsa
ar horizontai įniršis ir ar gali truputį
palaukti tavo nepritapusi karta
dar sės prie stalo dar ateis minutė

kai pirmą kartą vaikiškai maža ranka
neįprastai lengvai nubrauksi žemėn liūdesį
ir žemė taps ne tavo bet sava
ir liks neužrašyta

nebebūtina

 

Skilusio akmens bliuzas

jau tavo moterys –
mylimos

jau tavo naktys –
švelnios

būki ramus –
tu jau miręs

nejau visa tai
gyvenimas

nejau tu turėjai
išeitį

būki ramus –
tai melas

miesčionys dievai –
tavo giminės –

jau žaidžia toliau
be tavęs

Draugai