Luana Masienė

Luana Masienė. manipuliacija.lt nuotrauka

 

Paraleliai

„Kuo greičiau judi,
tuo lėčiau eina laikas", –
ištarė Beyuso triušis,
gurkšnodamas girą,
kurioje plaukiojo razina.

Tuo metu Žemėje
mergaitė Alisa
žaidė sąvartyne.
„Žygio batų" dėžėje
rado languotą liemenę:
„Kokia mažytė,
kaip tik triušiukui.
O, dar laikrodėlis...
Be rodyklių?
Kaip gerai – visada
bus dvylika
be penkiolikos keturios."

„Kuo greičiau judi,
tuo lėčiau eina laikas", –
ištarė Beyuso triušis,
gurkšnodamas girą,
kurioje plaukiojo razina.
Hmmm..." – mąsliai nutęsė
Alisos triušis,
krapštydamasis liemenės kišenėlėje.
„Dvylika, be penkiolikos keturios?
Aš skuodžiu. Tuoj atneš man
matuotis liemenę..."

 

Dievo pavidalai

Pirmas

Šiandien dievas neįsileido manęs.
Užtrenkė trobelės duris:
„Dar ne laikas grįžti,
dar neišpildei dangaus planų."
Seilėmis nusivaliau kraują nuo nuospaudų,
snustelėjau valandėlę prie agrastų krūmo
ir vėl pasukau keliu atgal...
Į savo egzistencijos guolį
ant naktinio stalelio pasidėjusi taurę.
Įlašintas kraujo lašas po užkalbėjimų
virsta nuodais: taurę galiu pripildyti greitai,
nes skausmas tapo norma.
Deja, išgerti galėsiu tik
gavusi leidimą. KADA NORS.

 

Antras

Dievas paprastai gyvena manyje.
Nors kartais aš jam leidžiu išvykti—
paviešėti Tavyje.
Dėl įvairovės.
Ir tam, kad įtikėčiau,
jog Tu esi Dievas.

 

Trečias

Jeigu vieną dieną
nebematysi dievo,
neišsigąsk ̶ tiesiog
priėjai per arti.
Visą vaizdą matyti
gali tik atsitraukęs.

 

Ketvirtas

Parašiau dievui sms.
Atsakymo nesulaukiau.
Gal dievas negavo atlyginimo,
o sąskaita tuščia?
Gal sugedo telefonas?
Nupirkau naują. Už vieną litą.

Vėl parašiau dievui sms.
Atsakymo negavau.
Gal dievas nepamena manęs,
o klaust nepatogu?
Prisistačiau.

Ir dar parašiau dievui sms.
Atsakymų nebuvo.
Gal kažką padariau ne taip?
Gal įžeidžiau dievą? Gal...
Kai jau apkaltinau save visomis
(būtomis ir nebūtomis)
pasaulio nuodėmėmis,
staiga švystelėjo išganinga mintis:
„Viešpatie, tu juk nemoki rašyti."