Mirianas Kiknadzė (g. 1963) gyvena Sakartvele, Tbilisyje. Čia baigė augalų apsaugos, dailės ir grafikos studijas. Nuo 1986-ųjų rengia savo tapybos ir grafikos darbų parodas, yra dirbęs įvairiuose leidiniuose dizaineriu, iliustratoriumi. Rašo mažosios prozos (taip pat ir japoniško žanro haibun) kūrinius, lyriką, haiku ir tankas.

Su Mirianu susipažinau šiemet, paskaitęs jo sukurtų ir feisbuke pasidalintų haiku. Mus suvedė domėjimasis tradicine japonų poezija, haiku, taip pat ir šios poetinės formos raiškos paieškos. Mirianas šiuo metu verčia lietuvių autorių haiku į kartvelų kalbą iš rinkinių „Vėjo ašmenys“ (2019), „Vėjo namai“ (2009).

Vertėjas

 

Irmos Kokauri-Kiknadzės nuotrauka

 

/ / /

kapinės

ant užžėlusio kapo

neužmirštuolės

/ / /

krintančio sniego garsas

persimono viršūnėje

strazdų pulkelis

/ / /

monetas dedu

į seną mamos piniginę –

vis tiek skolingas

/ / /

...metams bėgant

vis dažniau kalbuosi

su veidrodžiu

/ / /

rudens naktį

lėtai siūbuoja Paukščių Takas –

hamakas terasoj

/ / /

žvarbų rytą

įsiklausau į tylą –

tai varnas...

/ / /

pirmyn, sraige!

nors tu įkopk į Fudžio kalną

man jau nelemta

/ / /

begalinis lietus

Sogi ir Bašio pasauly –

sakura žydi

 

Mirian Kiknadzė. „Antspaudas“, 2022

 

/ / /

ugnis vos rusena

įpučiu žarijų likučius –

mamos fotoalbumas

/ / /

rudens rytmetis

tik kėkštų balsai iš miško

ir Kerouaco haiku

/ / /

laikina plomba

visą naktį inkštė

kaimynų šuo

 

Mirian Kiknadzė. „Bazalečio laukai“, 2017

 

/ / /

diena

kai pirmąkart skaičiau Bašio

tebesitęsia

/ / /

nuo ryto skaitau

Deimantinę sūtrą...

galvoje tuštuma...

/ / /

vasaros kaitra

vis niekaip nenutyla –

žmonės, cikados

/ / /

vakaro arbata

puodely citrina ar mėnulis? –

ieškau akinių*

* Šis haiku įvertintas tarptautiniame konkurse „Mainichi Haiku Contest 2020“ Japonijoje.

Iš rusų ir anglų kalbų vertė Artūras Šilanskas