Monta Kroma

Monta Kroma gimė 1919 m. Jelgavoje. 1936 m. mirus motinai ją įsidukrino bendraklasės šeima, palaikiusi ryšius su Latvijos komunistų pogrindžiu.

Antrojo pasaulinio karo metais dirbo sanitare ir karo žurnaliste. Fronte buvo sunkiai sužeista. Po karo grįžo į Latviją ir įsidarbino oficioziniame laikraštyje „Kova“. Stalinizmo laikotarpiu – kaip ir daugelis poetų – M. Kroma neturėjo didelės temų pasirinkimo laisvės, rašė tuo laikotarpiu įprastus socrealistinius eilėraščius apie kareivų drąsą ir „didžias“ naująsias statybas.

Tikrąjį savo kūrybos braižą M. Kroma pajuto tik 1960 m. pradėjusi studijuoti M. Gorkio literatūros institute. Atšilimo laikotarpiu ji susipažino su Walto Whitmano ir Nazimo Hikmeto poezija – šių autorių nerimuotos eilės paskatino atsisakyti tradicinio metro ir rimo. Pasikeitė ir M. Kromos eilėraščių tematika – ėmė rašyti apie moters jausmų pasaulį, vaizduoti dinamišką miesto gyvenimą. 1963 m. M. Kroma neįtiko sovietinės Latvijos komunistų partijos kritikai, kūryba kaltinta Vakarų estetikos sekimu, formalizmu ir aptakumu. Visgi poetė toliau drąsiai eksperimentavo: 1966 m. pasirodė rinkinys „Stambiu planu“, jame tradicinės formos derinamos su moderniu verlibru, o 1970 m. išleistas garsiausias autorės rinkinys „Lūpos. Tu. Lūpos. Aš“, tapęs ano meto radikalios ir asociatyvios poetikos simboliu. M. Kroma iki šių dienų laikoma latviškojo modernizmo pradininke, ryškia bei įtakinga XX a. antrosios pusės poete. Dar šiemet leidykla „Bazilisko ambasada“ lietuviškai ketina išleisti M. Kromos eilėraščių rinktinę „Lūpos. Tu. Lūpos. Aš.“.

Vertėjas

 

Nuotrauka iš „Diena“ (1994 08 13)
Nuotrauka iš „Diena“ (1994 08 13)

 

 

Iš poemos „Tolimųjų horizontų žemėje“ (1959)


Mėnesiui plieskiant šviesos ežere du šešėliai

bučiuojas


Šviesą stepėje išlieja mėnesis.

Šviesos ežeru stepę paverčia didelis mėnesis.


Iš lengvo mirga ežeras.

Stepės nėra. Lyg žėrintis veidrodis bekraštis telkšo ežeras.


Stepė nepažįsta šešėlių.

Tik driekias laukymė ir šviesos ežere – nė vieno šešėlio.


Staiga išnyra šešėliai du.

Lengvučiai švysteli jie nuo paribio. Šešėliai tiktai du.


Šešėliai susiviję bučiuojas.

Mėnesiui plieskiant šviesos ežere du šešėliai bučiuojas.


/

Naktį stepę apželia sodai.

Naktį stepėje tviska mėnesio sodai.


Mėnesio soduose nėra tamsos.

Skaidrioje šviesos pluoštų platybėj nėr jokios tamsos.


Netikėtai sutamsuoja dvi figūros.

Vidur šviesos lyg du prašalaičiai – dvi tamsios figūros.


Jos stiebiasi stepėje lyg medžiai.

Stiebiasi mėnesio soduose lyg du susipynę medžiai.


/

Ligi pat žvaigždžių ištįsta kelias.

Tįsta ligi pat tolimųjų žvaigždynų mėnesio išklotas kelias.


Du žmonės žengia.

Keliu du žmonės ligi pat žvaigždynų žengia.


Žvaigždės visada skaidrios.

Įžengia žvaigždėsna žmonės du – jų širdys skaidrios.


Juos supa žvaigždės.

Jų amžinus įžadus liudija žvaigždės.

 

Iš rinkinio „Stambiu planu“ (1966)


Naktį


Nereikia tau moters juoda suknia.

Tu taip ilgai buvai išėjęs.

Tu sėdi, žvalgais, tavo smakras parimęs delne.


Nereikia tau moters juoda suknia.

Esu apsigaubusi juodu rūpesčiu.

Tu sėdi, žvalgais, tavo smakras parimęs delne.


Nereikia tau moters juoda suknia.

Nusivelku juodo drabužio jau šimtąją klostę.

Tu sėdi, žvalgais, tavo smakras parimęs delne.


Nereikia tau moters juoda suknia.

Juodos klostės beribės... Joms leidžiu pleventi nakty.

Tu sėdi, žvalgais, tavo smakras parimęs delne.


Nereikia tau moters juoda suknia.

Juodos klostės beribės. Nujuodo naktis.


Tu žvalgais, tavo smakras parimęs delne.

 

/ / /

Geltona. Purpurinė. Mėlyna. Žalia.

Geltona. Purpurinė. Mėlyna. Žalia.

Tu – purpurinis. Aš – mėlyna.

Tu – mėlynas. Aš – purpurinė.

Nakties neonai.

Nakties neonai.

Reklamos.

Mes skrodžiam.

Mes skrodžiam geltonį.

Geltona. Geltona. Tavo akys geltonos. Ir

tavo apnuogintas kūnas

gelsta iš lėto. Esi

kur kas labiau įdegęs,

ištariu, nužvelgusi mūsų

nuogybę.

Geltona. Geltona. Saulė didžiulė, geltona, at-

sakai, ir pliažas

driekiasi geltonas. Taip keistai

nusidriekęs, sakai, tuščias

jis tik ryškiau geltonuoja.

Geltona. Geltona. Lėksim, sakai, pačiu jūros

pakraščiu. Lėksim, sakau, bet

sugriebk ir tempk mane už rankų,

nes kitaip nežinia kur nulėkęs

pražūsi.

Geltona. Geltona. Mes lekiam. Kas buvome mes,

dviese nūnai išlėkę

nuogi?

Ir kur link?

Geltona. Geltona.

Geltona. Purpurinė. Mėlyna. Žalia.

Geltona. Purpurinė. Mėlyna. Žalia.

Nakties neonai.

Nakties neonai.

Reklamos.

Mes skrodžiam.

Mes skrodžiame žalumą.

Žalia. Žalia. Tavo profilis žalias. Kodėl iš tavo veido

teliko profilis? Kodėl aš teregiu

vien profilį? Ir kur link

tu žvalgaisi?

Žalia. Žalia. Šis lietkritis netrukus baigsis, ištari,

pasilik, mergyt, šio medžio paunksmėj

žalioj bus vietos ir tau.

Žalia. Žalia. Bet medžio paunksmėj jau nebe aš.

Žalia. Žalia. Kur aš esu? Tuomet ir aš buvau

gatvėje, kai lietūs pylė

per patį pusiaudienį. Taip,

stoviu kažkur, po vartų skliautu,

žmonės susigrūdę kaip autobuse,

žiūriu į sulytą svetimo

palto rankovę!

Man ne bet koks lietus patinka.

Tokio šalto nemėgstu.

Žalia. Žalia. Nereikia, sakau. Žalia. Žalia.

Geltona. Purpurinė. Mėlyna. Žalia.

Geltona. Purpurinė. Mėlyna. Žalia.

Tu – purpurinis. Aš – mėlyna.

Tu – mėlynas. Aš – purpurinė.

Nakties neonai.

Nakties neonai.

Reklamos.

Geltona. Purpuri... Taip, bet mes jau sustojome.

Geltona. Purpurinė. Mėlyna. Žalia.

Tuščias keturkampis. Tuščias skritulys.

Tuščia. Tuščia. Tuščia. Tuščia.

Mes stovim tamsoj. Alsuoki kartu su manim, sakai,

tu kvėpuoji per tykiai ir

per lėtai, alsuoki kartu su manim, alsuoki

su manim kartu.

Mes stovim tamsoj prie pat namo,

gal koks milicininkas, eisiąs pro šalį,

žibintuvėliu blykstels mums į akis.


/ / /

vėsios

lūpos

tavo lūpos

lyja vėsiai

it pavasario lietūs

lyja ir šnypščia

lyja į nuogą erdvę skveruose

lyja ant apnuogintų šakų skveruose

lyja į pačią nuogybę

lyja ant nuogų šaligatvių skveruose

lyja ir šnypščia

vėsios

lūpos

kaip tavosios

tavo lūpos kaip berniuko

prasižioja ir nuryja lietaus lašelį

prasižioja ir pūsteli lietaus lašelį į manąsias

mano lūpos it gipso lipdinys

vėsios

lūpos

kaip tavosios

tavo lūpos pagauna lietaus lašelį

tavo lūpos pūsteli lietaus lašelį į manąsias

mano lūpos it gipso lipdinys

vėsios

lūpos

kaip tavosios

lietaus lašelį pagavusios

lietaus lašelį į mano lūpas nupūtusios

it gipso lipdinį

vėsios

lūpos

kaip tavosios

lūpos

jos vėsiai

lyja ir šnypščia

lyja į pačią nuogybę

it pavasario lietūs


/ / /

Prašau, paklausyk, aš tau

sugiedosiu gatvės giesmę.


Tro tro tro.

Tu tu tu.

Aras aras. Trotuaras.

Trotuaras ir kojos. Kojos ir rankos.

Aras aras. Kojos žengia. Priešais eina.

Ir nusliūkina pro šalį.

Gatvė kyla lyg grūste prigrūstas liftas.

Aras aras. Trotuaras.

Trotuaras ir ritmas. Ritmas ir mintys.

Mieste, tavo ritmas įstabiausias!

Tro tro tro.

Tro tro tro. Tik einu. Ir einu.

Tro tro tro.

Tu tu tu.

Tu tu tu. Bet ar galim viens kitam sakyti tu?

Ar galim viens kitam sakyti tu, nepažįstamas berniuk?

Ar galim viens kitam sakyti tu ir kodėl taip sako tavo kojos?

Tu tu tu. Tu priešais eini.

Tro tro tro.

Tu tu tu.

Tro tro tro.

Tu tu tu. Tu priešais eini.

Ir nusliūkini pro šalį.

Tu tu tu.

Tu tu tu. Ir stop! Stoja tyla tarytum šimtas mašinų lėktų

be signalų.

Tyla. Tyloj žvelgiu.

Nužvelgiu tave.

Ir kai žvalgais, miestas mosteli tarsi ką nutylėtų.

Mosteli mano ranka.

Mosteli tavo ranka.

Tro tro tro.

Tro tro tro.

Sandūros ir atskirtys – štai kas tu esi, mieste.

Tro tro tro.

Tu tu tu.

Aras aras. Trotuaras.

Trotuaras ir kojos. Kojos ir rankos.


Prašau, sugiedoki man

šios gatvės giesmę,

aš klausysiuos.


Iš latvių kalbos vertė Dominykas Norkūnas