Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

klostės

laukdamasi jos motina turbūt skaitė kažką apie stirnas gal siuvinėjo bandydama tiksliais adatos dygsniais sugauti tą baikštų gyvūnų greičio stebuklą tyčia lėtai verdavo reikiamos spalvos siūlą į adatą neišmoktu nesufabrikuotu ir neiškoduojamu judesiu besdavo smaigalį į virpančią laiko duobę pirštų pagalvėlėmis jausdama gyvulišką džiaugsmą tekantį po margų siūlų kailiu čiuopdavo žolių ir žiedlapių prisigėrusius plaučius ir mikroskopiškais pumpurais sproginėjančias kepenis tą dumbluotos abejonės prisisunkusį blužnies tvenkinėlį apsimetantį kad jo nėra bet kantriai laukiantį savo laiko tai ji nežymioji blužnis suteiks jėgų šokant per mirties užtvarą taip grakščiai kad giltinė akimirką apstulbs ir prisimins chemijos formulę kurią kadaise pieštuku buvo užsirašiusi vidinėje kaproninės prijuostės klostėje seniai tai buvo ji tuomet mokėsi vienoje klasėje su afroditės dukra grožiu lenkiančia motiną ir siekiančia auksinio pergalės obuolio iš pario delnų viskas įmanoma tik laiko klostę reikia šiek tiek atitraukti atsukti laiko spyruoklę kad įbrolis panas pametęs mechanizmo raktą galėtų pasinaudoti visrakčiu bet dabar laiko upei įveikus slenkstį per medines ateities kliūtis teks šokti jau gimusiai dukrai kurios siuvinėtas blužnies tvenkinėlis jau teka į trupančią laiko duobę motinai tebesiuvinėjant įkapes savo nekaltybės vaisiui brinkstančiam tariamo nėštumo dubury chemijos deivės įsčiose

traukinio diena

1

dvi bėgių tiesės kraipydamos rangos o laikas jomis bėga atgal pro dirbtinėmis eglėmis nukryžiuotą žemę ir taip netaupiai eikvotą buvimą prasilenkiant vis prasilenkiant kol štai kažkas pasilipęs į dangų ant kopėčių rėkia SUSTOK KUR EINI ir ką tik nuskintas varveklis sudūžta prie kojų lediniu gyvenimo tikrumu aptaškydamas ir kitas štai rėkia pro skrendantį langą sustok vai sustok štai kriaušės sultingos kaip pats ontologinis laikas išsipleikęs saldžiausiais pavidalais ir dalyvaujantis visur už tave be tavęs bet prieš akis tiktai rūkas kuriame kažkas vaikšto ir kosi ir girgžda ir juokias akis plėšia taip kad skauda tuštybės vyzdžius stovi rūke ir visko bijai lyg sugautas bet vis dar vaidini medžiotoją uostai šlapius tamsos delnus klausaisi pirštais ir nugara akimis ir visom odos porom žarnom klausaisi matuoji save termometrais termoforais barometrais ir kažkodėl jurašų smėlio klavyrams leidi groti tavo tylėjimą į kaukiančias pieno žvaigždes ištaškytas virš viso pasaulio užkastas dangaus tolimybėje ir palaidotas po donelaičio sodinta obelimi kvepiančia žmogiškai rudeniniais delnais o tu daužyk šaukiu tam rėkliui atgal daužyk tuos dangaus stogo varveklius kad ir vėl galėtume čiulpti vaikystę su visom sapnų galimybėm daužyk

2

tas grėsmingas šešėlis temdantis mano gyvenimą – negaliu patikėti – ir vėl su manim traukiny sūpuoja sau koją užsimetęs ant kojos ir bato nosimi beldžia į stalą o šis kantriai kenčia ir klausos isteriškai ūkiančio traukinio šešėlis kvatoja jis visada juokdavosi ne vietoj bet kažkodėl būtent šią akimirką suprantu kad jis tik šešėlis lygiai toks kaip kiti zuikiu važiuojantys languose atsispindintys pasidažę ir pasidabinę atšešėliai konduktoriui pramaišiui aiškinantys kad susimokėjo pagal kitas telefonines programėles todėl drįsta šokti ir siautėti su šviesomis

3

sėdėjo priešais mane užsimerkęs o mus vijosi medžiai už traukinio lango ir sniegas aptirpęs bet vis tiek nežinau kodėl man atrodė jog jis šventasis tai pasilenkiau ir pauosčiau jo delnus padėtus ant stalo tarsi jam nė nepriklausytų tarsi būtų iš kito laiko ar kito pasaulio atversti kad skaitytum tuos žaliais spinduliais skersai išilgai išbraižytus susipynusius gyvenimo maršrutus susiūtus vinguriuojančiu upių mėliu todėl atrodo kad delnai sunarstyti iš segmentų iš nuskandintų kontekstų komunikuojančių tarp savęs senąja graikų kalba kurios išlukštent neįstengi visgi užuodi malonų bundančių pievų kvapą gali traukti į save tą sniegu ir lietum kvepiantį vaizdą besikeičiantį tarsi seni foliantai pamušti anapusybės šviesa tuomet jis atsimerkė pajutau tyrinėjantį žvilgsnį ir lioviausi kvėpuoti kad neišsiduočiau jog nepasakyti jo žodžiai palengva keičia many asmeninį žemėlapį ir mano vidinė sostinė žydėjusi vietoj širdies ritas į tulžį kurioje tik žydri traukiniai žydri traukiniai ir akordeono pasažai iš eifelio bokštų grimztančių nidos smėly nežiūrėsiu jam į akis kol nepasieksime galutinės stotelės ir laikinumo traukinys neišspjaus mūsų į sudilusį užmaršties skliautą

druska

tu esi žemės druska sako močiutė bet aš žinau kad esu tik draudžiamas vaisius lizdą mezgantis sau iš druskos semiu ją iš žvaigždžių ir pilu į ten kur atsiveria žemės burna žmonės penėjo tą burną žodžiais ir pažadais bet ji troško kraujo tai vienas avį papjovė ir ėmė girdyti juodąją koserę nuleista juka o mano močiutei nuleisdavo kraują pakilus spaudimui ji gulėdavo lovoj išblyškus lyg mėlynasis banginis vaikystės knygelėje plaukiantis iš vieno lapo į kitą o jos oda siuvinėta bėgliais metų kryžiukais sekė pasaką apie druską beriamą ant meilės išgraužtų vietų sapne močiutė jas ašarom plovė tai ir nubusdavo pajūrine pienažole druską siurbiančia tiesiai iš šaltiniuotos pelkės žodžius berdavo tarsi sėklas į karščiuojančią mano galvą iš kurios imdavo dygti vapsvos visokios ir mašalai vis zirzdami ir kamantinėdami apie prigimtį kas tu iš kur ar tikrai atsakymai būdavo interpretuojami sarkastiškais pakikenimais ypač kai pasakiau kad gyvenime remiuosi taisyklėmis geriau patarė naudokis lazda be to turi dvi kojas keturių tau nereikia žiūrėk imtum kriuksėti ir žviegti verčiau jau prašyk uodegos ir plauki druska iš vienos sausumos į kitą klausiausi nuvargusios savo močiutės pasakų ir viską dėjaus į atmintį druskėjančią kas dieną

Nijolė Kliukaitė-Kepenienė – poetė, prozininkė, vertėja, augina 2 šunis.