Pat Boran

Patas Boranas gimė 1963 m. Airijoje, Portliše, šiuo metu gyvena Dubline. Išleido šešis poezijos rinkinius, naujausieji – „Bangų formos: Jaučio salos haiku“ (2016) su autoriaus fotografijomis ir poezijos rinktinė „Žmogus vertas tik tiek...“ (2017), kūrybinio rašymo vadovėlį, „Trumpą Dublino istoriją“ (2000), humoristinius memuarus „Nematomas kalėjimas: vaizdai iš airiškos vaikystės“ (2009). 1989 m. pelnė prestižinį Patricko Kavanagho apdovanojimą už poetinį debiutą, 2008 metais – Lawrence’o O’Shaughnessy’o premiją (JAV) už poeziją.

 © Dedalus Press

Natiurmortas su morkomis

Kai atrandu morką, tokią kaip ši,
pasenusią, pamirštą ant lentynėlės,
už aliejaus buteliukų, prieskonių, žalumynų,
visų tų nouveaux arrivés, pajuntu

jai trauką. Tarsi visų nuostabių
vakarienių, iš kurių susidėjo mano gyvenimas,
egzotiškų užstalių, kuriose sėdėjau,
nė nebūtų, tarsi mylėdamasis

prisiminčiau buvusią
meilužę, ar kaimynas, jau seniai pasimiręs,
pasibelstų į duris, kaip kadaise,
ir užeitų, prikratydamas žemių iš kapo.

Mandagumas užkabina mane. Beveik tokia
trapi, kaip mano tėvas ligoninės lovoje
tuos paskutinius ilgus mėnesius, ši morka
regis, nori man kažką priminti. Dalykas tas,

kad stiprus galiausiai nusilpsta, kadaise iškilnus –
sukumpsta ir suzmenka. Pasimetusieji
nebepažįsta savęs.
Taip nutinka visoms mūsų mylimoms daržovėms:

žirniai sudžiūsta, pomidorai ašaroja
ir rauda minkštimo gleivėmis,
salotos paruduoja it senos knygos,
o bulvės išsprogsta sielvarto diegais;

ir tik morkos sensta, laukia, kol jas rasime,
tarsi pietums išdėliotos lėkštės, tarsi ratu
skriejančios planetos.

 

Pamesta ir rasta

Kartais matau savo tėvą
Rojuje, klaidžiojantį
po tą keistą vietą, rankiojantį
ko kitoms sieloms daugiau nebereikia,
taip visą gyvenimą jis rankiojo
nebemylimus daiktus.

Tarsi ekrane matau
jo palinkusį stambų kūną, kaulėtas rankas
siekiančias surūdijusio smeigtuko,
vinies, monetos iš kažkurios pamirštos karalystės.
Vieną dieną būtent jų
kažkam prireiks.

O kai ašaros ima smaugti
ir šita prakeikta lova virsta kovos lauku,
atsisėdu svarstydamas, kaip po velnių
pasaulyje vis atsiranda kvailių,
kurie pameta daiktus, pasimeta patys,
o šis vis sukasi.

Ir staiga mano širdis suminkštėja,
aš suvokiu, kad visados žinojau,
nujaučiau, jog visos tos šiukšlės, senas
kalėdinis popierius, špagato kamuoliukai,
diržai ir jų sagtys, pirštinės kairei rankai,
tuzinai porų nukleiptų batų,
prairusios kojinės, perdegusios lemputės,
vielos ritiniai ir kreivi varžtai,
sugedę laikrodžiai, dailiai sulankstyti
plastiko maišeliai, varvantys parkeriai,
perdžiūvę žymekliai, skudurai rašaluoti
ir sugertukai, sulamdytos skalbiklių
skardinės, gipso gabalai, adatos
ir medvilnės pūkai
niekuomet ir nepriklausė jam, jie buvo
man.

 

Per karą

Mes susitikome, įsimylėjome, sukūrėme namus,
kol pasaulis ruošėsi karui.
Karo laivams užimant pozicijas prie kranto,
ėmėme tvarkyti laisvą kambarį.

Jie nukirpo elektros laidus, mes patiesėme kilimą.
Jie nuslopino radijo signalus, mes švilpavome panosėje,
lupome grindų lentas, gramdėme dažus, plėšėm tapetus,
ir kasnakt krisdavome į lovą išsekę
patenkinti trumpam nušvitusiais
geresnio ateities pasaulio vaizdais.

Tą dieną, kai ant Bagdado nukrito pirmosios bombos,
mes baigėme būsimą vaikų kambarį,
įsivaizduodami kojyčių tapenimą,
sanitarams pasileidus
į dulkių pasaulį.

O po keleto metų, tą pačią dieną,
kai šeši mokiniai žuvo Sadro mieste,
juos sudraskė į gabalus bomba, palikusi
šešių pėdų skylę kelyje,

mes išsiruošėm į zoologijos sodą, pirmą didelę išvyką,
stabčiojom prie švarių, tvarkingų narvų,
mojavom gyvūnams, maivėmės,
leisdami garsus, kuriuos mes laikėme jų kalba.

 

Lenktinis peiliukas

Vis dar kvepia apelsinais
po tiek metų stalčiuje
tarp sagų, sąvaržėlių,
laiškų, senų akinių...

tavoji dovana;
sukurtas atpjauti –
vienintelis dalykas,
kuris kažkodėl sujungia.

 

Žmogus vertas tik tiek

Žmogus vertas tik tiek,
ką jis pasako šuniui,
kai turi keltis iš lovos
žiemos vidurnaktį,
nes kažkoks prakeiktas šuva ėmė loti;

žmogus eina, atidaro duris,
stovi vienais marškinėliais ir trumpikėmis,
ir ten, kupstėtoje dykynėje,
įžūliai vadinamoje žaidimų aikštele,
randa šunėką, viltingai

pakėlusį leteną,
jo snukis sako: „Ačiū Dievui,
akimirką jau ėmiau manyti,
kad tik vienas būdrauju
šitam sumautam mieste.“

 

Literatūra

Jo pimpis kabo tarp kojų
it išplėštas telefono ragelis ar
giliavandenis padaras, kuris
nepakenčia vienatvės, todėl ir laikos įsikibęs,

tas nuogas vyras esu aš –
ir vis dėlto, koks į mane nepanašus,
nustebęs tame veidrodyje, pro kurį bėgau
kažkur, savo namuose, ketvirtą ryto.

O kai užsidega šviesa,
jis nusisuka greitai it žaibas,
it vyras, norintis paslėpti tiesą,
tas Rožės pumpuras, tas Džekilas, tas Dorianas Grėjus.

 

Vyras su žoliapjove

Vidury išvarytos pradalgės
užgeso žoliapjovė. Vėjelis
kumšnoja žolių lapus,
metalo korpusas tiksi ir vėsta,
gyvenimą mėgdžiodamas. Sutūpę
ant čiuožyklos sode, vaikai žvelgia
tylėdami ir jų akyse
aš tampu
seneliu, kurio nepažinojau,
jo senas mulas parklupęs
laukuose, kur Dievas
pagarsino net
mažiausią dalyką:
paukščio giesmę, žolės
stiebelių čežėjimą, vidutinio
amžiaus pirmąjį pasirodymą pjesėje,
tas trikdančias tuščias pauzes,
tuos šnabždesius už scenos.

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas
Versta iš: Pat Boran „A Man Is Only As Good...“, Dublin, 2017.