Romas Daugirdas. Ugnės Žilytės piešinys

 

peizažas

ten toli

sirpsta uogos

ant horizonto

suvertos

karvės ganosi

asfaltuotose pievose

ir padidėja nulis

kai rieda

link skylės

 

atšoka nuo daiktų

vardai

ir sukirmija

pažinimo obuolys

 

peizažą okupuoja

drąsi onanistų gentis

ir nebėra

kam komentuot

 

ir kažkas pasiklysta

priepuoly nebebūt

 

 

atostogos

beprotnamio gėlių

daržely

išauga juodos dainos

su baltais žiedais

o nuskalpuotas protas

veržias pro ausis

neužmirštuolėmis

 

ten visada kitaip

atkarpa išduoda tiesę

ir sąmonė dreifuoja

lyg bundančio ugnikalnio

po vandeniu

kol ją supančioja

vaivorykštė

 

ir naują aukštumą

dar kartą vainikuoja

sekluma

 

 

viltis

jei vėl išspaus

iš kryžiaus

(nublizginto viltim)

ir vietoj paskutinės

vakarienės

(atidėtos)

pakvies pašokt

ant peilio ašmenų

kartu su blusom

ir naujagimiais

 

gėla nušluostys

baseino tuščią dugną

ir ten įmes

lyg vedlį

paleistą nuo grandinės

pasaką

 

jei tramdomieji marškiniai

slopins nesveiką aistrą

prievartaut rodyklę

ir leis tau

pasimest tarpuvartėj

ir nematyt raupsuoto

laisvės veido

 

 

ateitis

kai nusibosta

dirbti taikiniais

virš apkasų

 

savo skonį

praranda svajonės

užraugtos

nemirtingumo padaže

 

kai orkestras dūdų

nenorom užspringsta

nes jau šimtmetį

tęsias lietus

 

ir lieka mažas šansas

kad užmigo

pragaro sargai

 

kai iš galvos

lyg paukštis

išskrenda be plunksnų

ateitis

 

 

tada

po to

kai šiukšlėmis pastoja

nerimo pagalvės

blakstienų virpesys

įsigeria į kaulus

 

ji pateka

ant sienos

tarsi surūdijus saulė

lyg kelrodė

našlaičių ir vilkų

desantui

 

kol ją sugauna

tolimų planetų tinklas

ir išmeta į krantą

dalimis

 

 

lenktynės

mėnulio pjautuvas

supjaustė sniegą

ir ant jo nukritusias

žvaigždes

 

iš tiršto oro

gimė personažas

ir vijosi save

bet nepatyrė džiaugsmo

su kliūtim

 

žymėjo kelio ruožus

išcentruotos lėlės

ir žviegė atsidūrusios

po ratais

 

tarp dūmų ir kristalo

lyg erdvės pastolių

pulsavo žodžiai

be literatūros

o formos sėkla

veržėsi į tuštumą

 

 

vaidmuo

maniau kad mirštu

paskutinį kartą

o pasirodė

tai tik byra

ketvirčiuota saulė

ir linksmina

nors neišgydo

normaliųjų rezervato

kalinių

 

ir nusikalstamai vėluoja

nesąmonių būrys

o skersvėjis ištraukia

ir pradžią

ir finalą

 

nereikia teršt

gamtovaizdžio

numalšinto vaidmeniu

ir kadaise praloštais

žaislais

 

galiu jau išgaruot

be žodžių

kai progresuoju

iki spjūvio

ant pelenų karštų

 

 

tiltas

kai sprogsta tiltas

į upę gedulingai

leidžiasi vagonas

o dailininkas

sėdintis ant kranto

meta grožį

tarsi gelbėjimo ratą

ir mėgina

dar kažkam padėt

 

vienintelis keleivis

žiedais į viršų

leidžia dūmus

lyg kilpas tam

ko nebebus

 

prispaudžia nuorūką

prie lango

tarsi tašką

ir seilėmis užkonservuoja

dabartį

 

 

virsmas

patiltėje vazonas

kur minusas išauga

iki pliuso

ir nieks nežino

koks tai žanras

 

kaip lapais sutrintais

atskirt lavoną

nuo užmigusio

ir priverst abu

dainuoti

 

kaip atsirast

iš niekur

ir neprilipt

prie visko

kai dauginasi partizanai

tarsi triušiai

 

 

užsitęsusi žiema

nes baigiasi žiema

ir žaliava pavasariui

 

lauke

tarsi kareiviai

rikiuojasi haliucinacijos

ir skambant maršams

išsilukštena

kaip skylantys

kalėdiniai varpeliai

 

kaip priešnuodis

tikėjimui

kad mane

kas nors

nušaus