Skaitantysis

Netikėtai išaušta nuostabi diena
tarytum įstatymas draudžiantis skaityti:
kūnai, pasipuošę neregėtų formų šešėliais,
prabangi veidų ir juos parėmusių kaklų įvairovė,
geri žmonės blogiausia šio žodžio prasme,
raudonas dubuo lyg tobula žaizda, tobulai
apskritas ir apie tai nepajėgiantis susivokti,
autobusas, pilnas miego, ir vaikas su geltona
meliono košelės šviesa viduriuos.

Tačiau pusiaukelėje staiga gnybteli kita šviesa ir
krintančių medžio kaulelių garsas:
juodų kovų būrys lyg drėgmės iliuzija ar šlapi
plaukų kuokštai, slidžios saulėgrąžų sėklos,
dar švarūs marškiniai ant žolės, nei tai vyro,
nei moters, lyg įkyrus kvietimas skaityti,
verčiant skiemenuoti, rėkti
pro miegus, minint mirtį,
judėti kartu su rašančiuoju
baimės bendra kryptimi.
Tarytum visa, kas buvo gražiai pradėta,
būtų nedora ar nesaugu
pabaigti vienatvėje.

 

Pažadai

Kad jau norite, nulinę dieną pažadu
likt nepalenkiamas. Nesustoti, kai pamirksės
žalia akis šviesoforo ir liks apstulbus žiūrėti,
kai žengsiu skersai su slaptu malonumu
(ar malonulinumu) ir be prievartos girdamas
priešą. Trindamas skaudamą riešą arba su kumščiais
kišenėse tarsi brandžiais riešutais kevaluos.

Ir nė šuo nesulos žodyje „ilgesys" trumpajai „i"
kuo švelniausiai mutuojant į „e" žodyje
„elgesys". Vien tik ištariant jį teks pradžioje
prasižioti ir pusiau, tarsi slėptum, parodyt
raudoną liežuvį.

Pažadu, kad sugrįžus namo, jums už sienos
kažkas išradingai, dramatiškai kosčios,
lyg lauktų įvertinimo už šitaip kuriamą grožį,
žodžiui „masė" virstant į zirziančią musę,
kiauksint šuneliui linksmai viršum jūsų galvos,
sakytumei, dangaus arba rojaus pusėje,

žodyje „elgesys" prasidėjus atvirkštinei
raidės mutacijai.

Vakarop jums už sienos, pažadu, vis tebekosčios:
kantriai, įkyriai, šlapiai, lyg reikalautų atlyginimo
už savo sėslumą, alsavimo drėgmę, atsparumą
prieš vėjy plevenančią pažado ugnį.

2012 lapkričio 1

 

Turguje

Pilkas pažįstamo veidas, pasikartojęs man dukart,
lyg kamuolį perdavęs saldžią slėpynių nesėkmę.
Grožėjaus juo, nes šmėkštelėjo skubiai lyg baugšti
apsukri pelė. Pasisveikinimas priminė cyptelėjimą,
šypsnys – įtrūkimą, kuris verčia mąstyti, kažko
griebtis, susirūpinti tauriai, su trupučiu liūdesio.

Baltos kažkieno rankos, nenutuokiančios, jog
čiupinėjama prekė nėra švari, šitaip ji priešinas.
Šventas nežinojimas pašventino nešvarą.

Švelnus žemės šaltis padėjo atsispirti, žengti
žingsnį kažkuria kryptimi, kurią imi mėgti
vien tik priverstas pasirinkti.

Purvini debesys šviesėjo. Raudonavo pardavėjos
giriami gudobelių vaisiai. Spanguolės neapsisprendė,
kokios norėtų būti: juodos ar kruvinos, o gal
sulestos, pasiruošusios lokio pilve amžinai
amžinybėn keliauti.

Rytui formą ir skonį suteikė sendaikčių zona:
nenaujas glotnus malūnėlis, pasėjęs bevaisį, seną
pipirų likutį.

 

Tegul atsiprašo saulė

Dabar jūsų luošos garbanos, segtukų blizgesio remiamos,
yra sumanus lipdinys, kartojantis jūsų smegenų formas.
Šiandien jūs esat viena tarsi jums gėda būti dviese.
Rytoj būsite dviese, neminint fotokameros svorio,
ir laikysitės taip, lyg jus laikytų atvirkštinė gėda. Tarytum
visa, kas turi lengvumo, turėtų slapto, savotiško svorio.
Atsiprašau dar, kad turiu akis ir kad rytoj matysiu šešėlį,
jį bandys nusimesti nuo skruosto jūsų begėdiškas apgamas.
Kitas atsiprašymas, suprantama, priklausys langui ir saulei.
Galbūt tada, kai saulėtame dvare, žengdamas per slenkstį,
įsprausiu į jūsų pageltusį delną baltutėlius perlų karolius,
lengvai lyg barstydamas sėklas. Lyg būčiau staiga pravirkęs,
tačiau ne iš skausmo ar gailesčio, o nuo virtuvės aštrumų:
krieno, svogūno ar peilio, kapojančio šmaikščiai triušieną.

 

Žinduoliai

I

Laikas viskuo pasidalint
su šviesybėm.

Žodžių gedulas baltas
pro balčiausius elektroninio
popieriaus sniegulynus,

šviesūs jungtukų kauleliai,

balti, žieminiai visokiausių
skyrybų kaileliai (kvaileliai?),

šviesos paslaptys vien tik
pro vaiduoklišką ąžuolo lapo
geltoną stikliuką,

nuogi medžių liemenys,
susipynę begėdiškais iksais
geriausiai apšviestose
kiemo vietose,
besidauginantys atvaizdais
vandeny,

pro durų tarpą aruodan
įsmukus šviesos pelė,
žalios jos seilės
ant bulvių šonų,

išbalęs senstantis veidas,
nuo gimimo apsirgęs
mirtina šviesulėlių liga.

II

Metas žiūrėti į baltas lubas,
megzti ryšį su visais,
kurie nukasė bulvių šviesai,
pelėms,

visu išblukusiu kūnu tiestis į tuos,
kurie paruošė juodžemį
piktžolėms, idant šios atsimestų
nuo pikto ir atsiduotų viskam,
kas migdo.

Pakviečiau juos: atsiliepkit.
Pabeldžiau: pabelskit.
Pabalkit.

Širdyje tebesibeldžia,
Te-be-si-bel-džia-te-be.

Bet kas išdrįstų lyg niekur nieko
praverti baltas duris ir
nutildyt beldimą?

Kur tas žinduolis, kuris pasiryžtų
liautis žiūrėjęs į pieno putą
ant artimo lūpų?