Tautvyda Marcinkevičiūtė

Ugnės Žilytės piešinys

 

Milijonierius

„Дать можно только богатому“.
                        Marina Cvetajeva

Duoti tikriausiai lengviau, nei prašyti
Ne sau pačiai, o tiktai atspaudams
Sielos (nematomos?), eilės ir – šit ji –
Tarsi Tėvelio kapeikos ledams?

Jei jų prašydavai savo vaikystėje
Ir grietininių, ir net Eskimo
Taip, kaip prašai sau neleidus praskysti jau,
Kaip nebeleidžia ir autorius „Mo“.

Baigės ledai, nes prašai grietinėlės
Savo tautos, grietinėlės tautos
Ne grietininių, laižais kaip šunelis,
Nes ir mąstai apie tai nuolatos,

Kaip paprašyti gražiai, bet vis viena
Prašymas remt tavo knygą eilių
Nuskamba lyg marinuota katiena,
Gaujai skirta pamaitinti pelių.

Na, o bažnyčioj pelių juk nebūna,
Ten taip švaru, tad kokia joms nauda,
Kad ubagauji šalia ir lagūnoj
Nebesimaudysi jau niekada.

Ubagė tu! Iš akių milijonieriaus,
Neišsakyti tarsi pažadai,
Žyra banknotai, pro viltį pranėrę jau,
Kai kiaurai sieną tu pereit bandai.

Ir turtingiausia staiga pasijutus,
Netgi be apmaudo ir be tulžies,
Tu išeini ir grįžti į kajutę,
Kur jį atostogų – vargšą – vežies!

2016 10 14

 

Pirštinė

Tai ta pirš-tinė ieškoma mano kuomet užuot meldusis
aš bažnyčioj šaltoj tik žvalgausi pirmyn ir atgal
tartum pirš-tųs kažkas pasijutusiai antimi melduose
man ant klauptų gamtos balsą girdinčiai sieloj o gal

taip sutrikusiai dėl apeigom jausmo nepažabojamo
nepalaiminto kunigo nes trūkinėja ryšys
per transliaciją dangišką kurgi antele raiboji tu
pasidėsi kai tvanui naujam žemės suksis ašis

per gilu ir skaistu kad į pragarą jausmas nutremtų
nors kažin ar priimtų vaikų susilaukus dangus
bet patirt ligi galo man leiskite savąją lemtį
nuolankiai kaip su ja susitaikęs priima žmogus

ir tą pirštinę ieškomą savo rankinėj atrasiu
netikėtai pačiai sau išėjus iš Dievo namų
nes laukinė gamta manęs dar nuo jo neatgrasė
kaip kankinimai pjudymai žiaurūs krikščionių pirmų

2016 12 28

 

Tylėt

             „Daktare, kiek dar gyvensiu?“
             „O, kad būčiau Ponas Dievas...“

Nereikėjo sakyti, galėjo tai likti nežinoma, –
Ne, turėjau žinoti, toks vienišas, be artimų,
Be pagalbos žvaigždžių, pasijutęs jų įnamiu
Begalinėj tamsoj lig gaidžių giedojimo pirmų:

Viskas maišės many, viskas griuvo jau nebepataisomai,
Kai sekundės, apskundę šį nuosprendį žiaurų dangaus
Kazino, lyg lošėjos kartojo „tuoj tuoj mes išeisime,
Nes vis vien automatas mirties ir gyvybės apgaus“.

Nemąsčiau nieko aš – už mane šitai darė galaktika,
Pasiruošus juodosios skylės įsitraukti siurbliu,
Bet kodėl, bet kodėl tai dabar pasirinkus šią taktiką,
Sanitarinę skelbs ji minutę gestu nebyliu.

Kiek žmonių nusineš ji kartu su manim šioj planetoje,
Nenorėjau žinoti, nes kūnas dar degė geismu
Būti čia ir dabar, pasilikdamas dar numylėtoje
Žemėje, susiliejęs su jos dangiškuoju eismu.

Kaip žiauru, kaip puiku dovanot paskutinę akimirką,
Jausti paniką baisią, kurios apsakyt negali,
Rodos, skystin užmumikuojančiam gyvą dar įmerkia,
Tau nuo jo besidangstant ranka, kuri neįgali.

Na, o mes, na, o mes, kurie viso to dar nepatyrėme,
Ir kurių laukia pokalbis su Visata tête-à-tête,
Nes visiems ji žiauri ir vienoda, visiems ta pati yra,
Kol ne laikas, tik viena tegalim – tylėt.

2016 10 17


lapė

lapės siela tik lapt lapt ir įlapsės
lyg iš laptevų grįžtanti tremtinė
gyvenime likus ant ledo
rusvu užsilikusiu lapu
ant vėjo košiamų šakų
atsiimti ne savo namų bet gražuolio
kailio lyg lagery nunerto nuo bejėgio
kūnelio bet gal ne nuo kūno nunerto
bet dievo nerėjo dukters nunerto vąšeliu
iš akinančio rudens lapų mirgėjimo
iš nepagaunamo vandens srūvančio rankomis
iš vaiko delniukų švelnumo
mano nepagaunama sugautoji lape
su visais nagiukais dreskianti ledą
neįsivaizduojama jokioj fotosesijoj
secesijoj procesijoj
netarnaujanti jokiems nei medžiotojo
nei kailį įsimylėjusios ponios įgeidžiams
lape la-pute laputaite
tik lapt lapt lapt naktį ne į prirašomą lapą
bet į besimaudantį ant grindų
mėnulio atspindį
atsiimti savo sielos


išsinešei

išeidama tu išsinešei po-eziją
po to buvo tik esija esi-nija o ko nors
išplukdančio laimės eldija ko nors
priverčiančio viską pamiršti: po-ezijos nebuvo
dabar po-žemėmis tu pati klausai
ne tik po-ezijos bet ir po-ežijos kuri pupsi
ir po-žemijos kurioj taip žema
kad pakilusi gali prasiskelti galvą o greit
įvyks ir po-žiemijos spektaklis ir pats
poseidonas sušvilps kaip trečias skambutis
įsakantis savo sniegams tirpti iš laimės
kad vėl po ilgos žiemos
galėčiau važiuoti klausyt nesumeluotos
po-ezijos pas tave


kai išeidavau

kai iš kantrybės
išeidavau ir iš namų
lyg būtų ne visi namie
Tavęs man Dieve trūkstant
miegant vyrui
bandydama maištaut kaip Liuteris

dienos laterna magica užgesus
vidurnaktį

kai siaučia piktos dvasios
išeidavau į miestą

kaip gyvulį skerdimui paruoštą

o Nemunas traukte kaip magnetas
         pritraukdavo
kaip niemas kinas
kurio filmuotos juostos
atsispindėdavo vandens paviršiuj

krantinėj
akmenim sutvirtintoje
nuo prožektorių
tokių blankių kad net nuslyst
            galėjo koja

o ne viena nelaimėlė jų savininkė
regėjo ne tik prožektorių
tačiau ir prozektoriumą

ir tamsios buvo mano mintys
sūkuriavusios kaip gelmės Nemuno

sutikdavau praeivių ir kompanijų triukšmingų
kurioms aš apsimesdavau nematoma

ir iš tiesų buvau nematoma
tarytumei ne aš buvau ten buvus
visa virpėdama jau po Sutvirtinimo Sakramento

krikščionė

prisipažinus Nemunui,
jau auštant
          ir jausmams, ir rytui

          sugrįžau