Tomas Venclova

 

 

Laimėjęs lažybas, Viešpats grąžino jam viską.

Sugrįžo broliai ir sesers, ir prašė atleisti,

kad neguodė tada, kai jis gramdės šuke pelenuos. 

Jo kūnas vėl buvo nesuteptas, kaulai negėlė,

amžius neslėgė pečių. Sutvirtėjusio balso

klausėsi Uco šalis. Apie ją težinome tiek, 

jog ten būta rūdos kasyklų, didžių statinių,

kapinynų. Jį šlovino miestai, bet jis

nepaliko savosios oazės. Pertekęs metų,

stebėjo, kaip nesuskaitomos bandos 

taško drumstą latakų vandenį, trypia takus, 

pasiduoda piemenio lazdai ir riksmui.

 

Visko buvo gausiau nei kadaise. Jahvės dosnumas

turtą padidino dukart. Kupranugariai

gabeno prekes į šebiečių kalvas ir chaldėjų

tarpupį. Jaučiai, purendami dirvą,

rengė derlių vaikaičiams. Spyriojosi ãsilės,

bet po palmėmis kilo namai. Jis žinojo,  

kad jų kertės gali sugniužti, o Dievo ugnis –

ištikti avį ir piemenį. Viešpaties priešas

ėjo sargybą toli dykumoj. Bet pralošęs

lažybas, aprimo. Ginčas nebuvo paaiškintas

žmogui, tačiau iškilmingos vaišės ir aukos

šį kartą stabdė nelaimę. Bent jis tuo tikėjo.

 

Ką reiškia buvusios ištarmės, net jei anuomet,  

partrenktas dulkėsna, gėrei piktžolių sunką?

Viešpats, jeigu nusprendžia, savo veidą pridengia delnais,

praeina pro šalį, esi jo strėlių taikinys, 

tavo kūnas rūdija, vyriškumas užgęsta, žmona

suka girnas kitam ir gula į svetimą guolį,

kūdikių akys aptemsta nuo bado,

tautos glaudžias griuvėsiuos ir žemės urvuos,

ragauja varganą buzą, kvėpuoja išmatų smarve,

o neteisiuosius ragina džiaugtis žvangučiai ir fleitos,

bet Valdovo valia alsuoja priešybėm, 

ir negandoj gelbsti du žodžiai – „tikėk“ ir „ištverk“.

 

Vynuogynas klegėjo. Vaikų buvo dešimt,

tiek pat, kiek tada. Tik jų nepadaugino Jahvė –

gal tam, kad manytum, jog liko senoji šeima.

Dukterys buvo gražiausios toj žemėj, o sūnūs –

atkaklūs ir darbštūs. Bet gyslose slėpėsi skausmas,

nes jis nebematė tos dukros, kurią mažumėj

mokė vaikščioti; tos, kuri skųsdavos ties palapinės anga:

„Tėve, kodėl užtrukai, aš tavęs pasiilgau“;

to sūnaus, kurs buvo iškritęs iš lopšio; taip pat

to, kuris nesiryžo šauti į stirną pirmojoj

medžioklėj. Ne tie, nebe tie. Prisiminęs anuos, 

jis juto, kad šukė ir pelenas – visa, kas esti. 

 

Nukirstas medis atauga, sunaikintas žmogus

pasilieka Šeolo tamsoj. Po išbandymų liūties

stoja sausra, dovanos tampa beprasmės.

Netgi Tas, kurs pakeičia žemę kaip molį po antspaudu

ir išskleidžia skliautus kaip nuliedintą veidrodį,

netgi Viešpats, surišęs Sietyno grandinę

ir paženklinęs kelią Grįžulio Ratams,

nepajėgia atšaukti to, kas kartą įvyko.

Bet jo galios pakanka, idant jis dalytųs kančia. 

Pažadu aidi sfera, nepaklūstanti laikui

ir pranokstanti erdvę: „Aš būsiu kaip tu –

atsigersiu tulžies, ištiesiu tau persmeigtą delną.“

 

 

 

 

Šis eilėraštis iš rinkinio „Už Onos ir Bernardinų“, kurį ketina išleisti leidykla „Apostrofa“. Rugsėjo 13 d. Varšuvoje poetui Tomui Venc­lovai bus įteikta tarptautinė Zbigniewo Herberto literatūrinė premija – vienas svarbiausių literatūros apdovanojimų, teikiamas už išskirtinius meninius ir intelektualinius pasiekimus.