Išlydėjimas
Padedu krautis būtinus daiktus
atrodytų lyg į kurortą
bet akys juk sako ką kita
ką kita byloja lėti judesiai
lėtai lankstomi baltutėliai rankšluosčiai
padėti į lagamino dugną
po jais atsargiai pakišti keli banknotai
jaučiu kaip virpa tavo rankose tėve
bet mes apsimetam kad viskas
gerai kad taip ir turi būti
į krepšį kraunami daiktai:
dantų šepetėlis ir pastos tūbelė
vienkartiniai skutimosi
peiliukai
švarios trumpikės
dvi poros kojinių
marškinėliai balti ir mėlyni
treningai be juostelių
nedūžtančio stiklo puodelis
dūžtančio gyvenimo vandeniui
mobilusis telefonas
tai kas skambina grojantis Mozartą
telefono kroviklis
gabalėlis levandomis kvepiančio muilo
pora šlepečių
tokių minkštų kad vaikštant net nesigirdi žingsnių
chalatas kurį apsigobus tampi nematomas niekam
ritinėlis tualetinio popieriaus
pakelis vienkartinių nosinių
vienkartinės būties
daugkartinis nerimo jausmas
kaip narsiausiąjį riterį
Tėvą išlydžiu į kovą
su liga
su mirtim
su savimi
girdžiu kaip cypia seni lagamino ratukai
kaip jis tolsta lygiame stoties horizonte
jau dydžio sulig degtukų dėžute
vėliau virsta mažu taškeliu kuriuos dedam
kai baigiam sakinius eilėraščius
bandom sudėlioti visus taškus ant „i“
kad ir kaip ten nutiktų tebūnie
šio eilėraščio taškas taip ir nepadėtas
suglamžytas kumšty
kaip suodina sniego gniūžtė
jis nurieda po rašomuoju stalu
lyg pradėtas ir nebaigtas kurti
pasaulis
Etiudai [Summertime Sadness]
1.
sauja vaikystės mėlynių
pabirusių ant kūno
skausmo sauja
sau ją
pasiimu
pasemiu
sauja vandens
tėra
sušluotos veidrodžių šukės
iš kurių dar galėčiau
surinkti ir tavo atspindėtąjį veidą
kol dar gali suturėti
užgniaužti pyktį
sugniaužti vandenį tol
kol užverda
sauja šukių
kol kraujas raudonas
kol skausmas saldus
kol juodas
veidrodis ratilais nubanguoja
jame įvairiaspalvės
akvariuminės vaikystės žuvelės
pražuvusios
gupijos
pilvais į dangų
nugarom į dugną
pilvais dan
nugarom dun
pilvais dan
nugarom dun
veidrodis atgręžtas į veidrodį
tik daugina tuštumą
tokia karšta buvo
vasara
lydėsi stiklas ir sidabru
nutekėdavo pilnatys
pusė puodelio mėnulio
tokio balto
ką tik nugriebta
plėvele nuo dangaus
o jame plūkuriavo
mėlynės
kad ir kiek skaičiuotum
žvaigždžių
nuolat trūkdavo
vis neužtekdavo
nakties
miego
dangaus
vienatvė tebuvo skaičius
iš kurio nebėra ko atimti
2.
močiutę radau
visai netoli prekybcentrio
stovinčią po klevu –
vieninteliu pavėsiu betono
mieste –
suglumusią ir susigėdusią kaip vaikas
kuris nepamena kelio
namo
užmarštis ją pakrikštijo vardu – Nežinau
ji gyvena mažame butuke numeris – Užkrito tie skaičiukai
gatvėje – Nieko nepamenu
rajone – Dievaži, pamiršau
Kiek jums metų?
– Jau, vaikeli, per daug
nebepanešu
rankose šiugžda maišelis
kregždučių
sutirpusių kaitroje
į molį
nešamą jų snapuose
naujiems babilonams
statyti
noriu pas mamą
ji sako
mamytė tikrai užtars
prieš tėvą imantį žabą
kad laiku neparėjau namo
tėtė ją siuntė
nueik Nežinia kur
atnešk Nežinia ką
ar turite vaikų anūkų
neklausiu
suprantu ją apleido dukra
mus visus kada nors juk apleis
pati mylimiausia
palaidūnė dukra
Mnemosinė
3.
ką čia veiki?
nežinau
kur tavo namai?
nepamenu
kuo tu vardu?
pamiršau
juk
žmonės pamažu pamiršta kitus
žmonės pamažu pamiršta save
žmonės pamiršta adresus ir draugus
žmonės pamiršta džiaugtis
galiausiai pamiršta
kvėpuoti
4.
ši mergaitė serga ir kliedi
ji vis prašo pažiūrėti pro langą
kodėl šitaip smarkiai skalija šuo
kodėl žvanga grandinė
atrodo lyg pūga jau įsisiautė
į karališkai baltus rūbus
sako pažiūrėk jau sniego iki langų
prašo pečių pakurti
nes pirkelėje darosi šalta
prašo pakviesti mamą
ji tikrai išvirs jai liepžiedžių arbatos
kurių tiek priskynė abidvi
mama užkels ją ant pečiaus
kur džiūsta mėlynės ir grybai
mėlynių ji paragaus
bet duonos džiovintos nelies
šiukštu kai trėmimai kai karas
nors nėra nei pirkios nei šuns
balsas neina į dangų be to
dabar vasara
nėra jokio pečiaus nei sniego
gal tik ievos užpusto kelius
kasdien keliaujant į slaugą
motinos irgi nėra
gal tik duoną džiovintis vis dar reikėtų
ką ten žinai...
juk kartais net aš
imu kažkaip nepatikliai žvelgti
į baltas sterilias palatos sienas lubas
lovą močiutės veidą
kartais galėčiau prisiekt kad girdžiu
tą šunį skalijantį ir žvanginantį grandinę
pajuntu
tą speigą žiemos
tą liepžiedžių kvapą pirkelėj
pasimetu ir nežinau
kuri iš šitų realybių
atrodo tikresnė
5.
kaip kvepia vaikystės liepa
tvankią vasaros dieną
ten visada surandu gaivų pavėsį
dūzgesį bičių kažkur ten aukštai
virš manęs
darbščių tarsi protėvių vėlės
kaip girgžda nematomos virvės
vėjo sūpuoklių
už vėją lengvesnės mintys
voro nuregztas hamakas ir
gaudyklė sapnų
ten sapnuodavau
atmerktomis akimis
net po gaisro kai liepos neliko
kai pieva ataugo
švelni lyg mirusiųjų plaukai
ateinu pasėdėt
nesančios liepos šešėlyje
per vasaros kaitrą
glaudžiu savo veido žievę
prie jos švelnaus
ir šilto liemens
Kritu(o)liai
sukasi sukasi
čiuožiko stebulės
tvenkinėlio paviršiuj
tėvas
nuo kalno
girgždėdamas
parvažiuoja namo
vadinasi
lapkritis
/
rudenį visi kalbamės
apie šlampančius
batus
nutylėdami kaip
šlampa
akys
/
gėlių kambary negalėjau
sumerkti akių
siauri vazų kakleliai
ir tankios blakstienos
krentantys žiedlapiai
į rašalinę pamerktõs
chrizantemos
tokie balti
dabar
tokie skaudžiai mėlyni
/
dvi melsvos
kuosos
ant aukštų tujų
siūbt siūbt
švytuoklės
matuojančios
nesamąjį laiką
/
šypsosi už dosnumą
elgetautojas
iš maldos
p_rašytojas
kepurė tviska pilna
geltonų
ąžuolo gilių
/
rytas rūkuos
mano bažnytkaimy
gaidžio giedojimas
nepersuktas
pirmyn nei atgal
gyvuliai gulas ir kelias
ne pagal Europos laiką
/
– Kodėl tavo tokios didelės akys?..
Ir upė atsakė:
– Verkiu ištekėdama.
– Kodėl tavo tokios didelės ausys?..
Ir siena atsakė:
– Atleisk, negirdžiu, ką sakai.
– Kodėl tavo tokie kaitrūs žandai?..
Ir puodynė atsakė:
– Manyje dega vanduo.
– Kodėl tokia ilga ši diena?..
Ir grandinė atsakė:
– Mane tokią jau nukalė kalvis.
– Kodėl tokia trumpa šita laimė?..
Ir laimė atsakė:
– Mane irgi tokią jau nukalė kalvis.
– Kodėl toks gilus šulinys?..
Ir aidas atsakė:
– Šulinyyyysssss...
– Kodėl taip trošku burnoje?..
Ir mylimoji atsakė:
– Suvalgėm kartu pūdą druskos.
– Kodėl užrašei šiuos žodžius?..
Ir poetas atsakė:
– Atleisk, bet kitaip negalėjau.
Vainius Bakas – poetas, literatūrologas, kritikas.