Vitalija Pilipauskaitė-Butkienė laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos skelbtą 2015-ųjų Pirmosios knygos konkursą (eilėraščių rinkinys „Kvėpuoju“).

 

Moterų paslaptys

I

daugiau nieko nėra,
tik kaltės jausmas
galugerkly

šaltis,
surakinęs rankas,
į kaulus įsiėdęs akmuo

net kapo duobėj būtų šilčiau

nors jūs žiūrite –
esu negyva

nors jūs kalbate –
esu negyva

nors jūs liečiate –
esu negyva

išdraskyti viduriai,
iškapotos akiduobės,
tarp kojų plytintis sibiras

ir dar visas gyvenimas man –
prieš akis
nieko neregint

 

II

o visai kitaip,
kai plepame moterys,
brazdindamos žurnalų puslapius
ir kavos puodelius

burdamos iš tirščių,
apiplakame liežuviais
mirusius ir gyvuosius,
visas kitas moteris,
įskaitant pačią save

o visai kitaip –
sukame, ritame, mezgame,
žodžių galiukais kutenam galugerklius
taip, kad neištveriam

ir visos mūsų paslaptys tampa viešos –
kaip joms ir skirta

ir koks malonumas!

 

III

o tada prasideda liūtys,
iš dangaus į žemės gelmes
svyra krūtys,
įsčiose verda lava,
žemės kava

speniai ir akys
tampa tie patys,
žodžiai be garso verčiasi dirvomis ir šlaunimis

skruostai ir vyrai užkaista,
banguojam, siūruojam, kvatojam

gimdom vaikus ir per mus
pačią esmę išlieja pasaulis,
per moterų paslaptis

2013

 

Baimių nugalėjimas

pirmoji para

tiršti klijai užspaudžia akis
ir negaliu atsimerkti
o žinau, iš dangaus jau byra kamanės

kokie tvirti žuvų kaulų klijai
tebeauga plaukai antakiai ir blakstienos
o aš negaliu atsimerkti

saulėlydis blizga prieš susidvejinant
klykčiau

 

antroji para

ko jūs raudat ko raudat
juk tai man gaila savęs
juk tai man

šeriuojasi smakras nors jau nebepastebit
viską uždažėt –
ką gi bandot paslėpti?

o koks vėjas, koks skersvėjis –
vis dar pykstu, neišpūsit – – –

 

trečioji para

plaukai įaugs į burokus viksvas eukaliptus
ir ešerius viso pasaulio jūrose
ko gi verkiat, juk tolstu

kas kad uždengėt užkalėt užbėrėt
aš esu ir dar būsiu, pajusit –
tai aš, nors juk tolstu

atsisveikinat inkščiat
o man nieko iš jūsų nereikia
paleiskit

2009–2015

 

* * *

pirštai įrankiai įnagiai čiuptuvai
kedena visus sutiktus medžius
ieškodami užtrauktukų

nugaros pačios išsiriečia
pasirenka patogiausią poziciją
amžini kūnų rašmenys

sprogimas

2006

 

moters siela

moters siela nesislepia bokštuose anei bažnyčiose
nesipuikuoja tribūnose nespindi karuos
nestato dangoraižių neprojektuoja prekybcentrių
nesiurbia naftos neieško anglies
nelenktyniauja nesimoko mokykloje

moters siela nepyksta iš alkio nešaudo žvėrių
nekasa tunelių neieško tiesiausių kelių
niekur neskuba ir nesiblaško

moters siela – ji laukia
kai suglostai vaikus
vyrui padedi eiti į kovą
į lovą
kai gydai migdai
kai prausi ir prausiesi
kelies
kai eini pasivaikščiot dainuodama
ar lūpas dažai

kai storėji lieknėji meldies

moters siela
talpi ir kantri kaip pasaulis

2014–2015

 

* * *

I

kas yra tai
kas prikelia kūną kas rytą
gaidžiams nebegiedant?

 

II

kiek kartų pradėdavau rašyti
ir vis negalėdavau

tarsi kąsnis užstrigdavo žodis
gerklėj, pirštų galiukuose

o dabar ima tekėti

jaučiu, kaip lengvėja

 

III

kažkada bičiulė pasakė,
kad tai, ką rašau, ne poezija,
ir ji buvo teisi

 

IV

bet kas gi tai, kas gi yra šitas mano kadišas,
mano sielos klykimas vidurnaktį
trisdešimt metų

vėl ir vėl prasimerkiant
lyg tai būtų vakar

 

V

bent dabar išsiskalbt paklodes,
kad išbaltų šitos senos kiaulystės

2014