Vladas Braziūnas. lėtojo laiko aky

 Gintaro Žilio nuotrauka

tyliai ir nejučia

drugeli mólinais sparnais, šlaitu stačiu
galėjai kilt pagavęs šiltą srovę
kur tuščias namas, laukiantis svečių
iš seno papratimo tebestovi

besamanoja šlaitiniai stogai
gėlių darželiai kruvinai laukėja
šilkinė buvus plūksna supas vėjo
seniai užmigusio, galvūgaly, o kaip

kieno manin įburtas šitas vaizdas
iš kur be abejonių ir skubros
sparnus atvilgęs po dienos sausrios

drugeli mólinas, ėmeis ūmai
kaip rudenį pabudinti jausmai
nekilk, te liūdnos žvaigždės tau prie kojų leidžias

 

ne arijos, akordeonai, ne gondolos

mano suplyšęs molis
tavo pamišusios uolos
kopiančios uolomis

būtų varguolių guolis
stingdantis šuolis namolio
bet kas patikės mumis:

visas miestas iš mezginių ir vandens
gal karpinių, iškarpų, iškirpčių
iš atspindžių išlipęs atvirkščias, išvirkščias
tepaluotas ant denio iššvirkštas, – vaivorykščiuoja denis

visi čia vandeniai, net bijantys kojų sušlapti
nieko slãpta už karpiniuotų užuolaidų, nieko negalima
pilna nuogaliams užuoglaudų apipelijusių mūrų
tarpudančiuos
plūdrūs kanalai, jutrūs dantų tilteliai

gelia negyvus, nebesamus, sapno balandžiams ištrupintus
rūpintis duona belieka, kol nesuplėko kaip oras
voro nupintas iš šimto svalių akmeninių

grįžti kas savo šalin ar šalinėn
kur plyšauja uolos, kur perplėšia molį atolas
kur iš speigų pagaliop vėl išgimusios
žydi pamišusios tvoros

 

iš mirmekofilo sapnų

Velnio sodo skruzdės sapno akyje
kur vaikiausi bruzdų atminties šešėlį
tirpo, trūkinėjo siejusi gija
virpsi pasilieję balų karolėliai

gyvsidabrio nuodas supsto ir sūpuoja
gyvastį apduotą, nuogą įžūliai
čiuopia geidulingo juoko spinduliai
lyžčioja kuprotą properšą abuoją

šičia medžiai tarpsta vien dykaviduriai
dygios šakos duria, aklinos ir kreivos
jas pavydžiai gina, jas akýlai žiūri

ir manęs jau niekad laisvėn neišleis
slapto sapno skruzdės, suodinos kareivos
užmyluos, apnuodys mirtinais kerais

 

* * *
ir neik obuoliauti su velniu
ir neleiski Savęs velniui sugundyt
leisti mus pakankinti
kaip anąsyk, dvasiai nupuolus
niekuõ nedėtą Jobą
leidai kančioms atiduoti
tarytum smalsus vaikėzas

leisk man savo žodžiu
pasitikėti tvirčiau
nei Savo brangiausiuoju kūriniu
andai pasitikėjai

dabar, visados ir per amžius
bent vienintelis Tu
būki pakaltinamas
priešaušry, priešo aušroj

 

nepailstamoji

tyliai burkuoja muštokė
tai kas, kad pasopo rankas
vyrai dainuoja tartokan
lentų, jas po žemėm pakas

šešios, ir visos kvepia
kriaušėm, kvepės paskiau
eglišakėm, ar prie kapo
ką nors ne taip pasakiau

grįšiu, pasitaisysiu
praėjusioj ateity
kryžkelės paslikos tįso
visi keliai nueiti

leipėja šokis, pritaškęs
sviesto kūnelių marias
kaip išviliosim iš vaško
galvas jų nemarias

 

* * *
ko taip drebi rudens glėby
baikšti sielele mano
vis tebesi šviesi, glebi
o laikas nugyveno

mane, tekėjusį daina
sušokusį į grumstą
manęs kadaise sklidina
besiklausai, kaip dunksi

širdis, lyg kristų ant lentos
jau nuleistos į duobę
iš tavo saujos, man lemtos
...klausausi lyg paguodos jos

 

o mudu nebeatmainomi

supamės pasviri
supanašėję
akys aklam dubury
plečias, kemsėja

vis trumpesni ratilai
ratilas gęsta
gal per vėlai atkilai
į nečią kraštą

kas dabar metų laikus
beatmainys
barba žiemos lietus
kailiamainys, žodmainys

 

podūsis iš penktosios celės

plečias dienos sūrios
vien tik atsidusiu
debesys nuo jūros
vis į tavo pusę

vis į tą anùpus
kur tave įsupus
kur geriu priklupęs
tavo lūpų upę

 

o šiurpuliuko trūksta

rašau iš lėto
ir jau, po teisybei
iš laiko pralėkusio
plėko paėsto, iš liekanų

debesų kasyklos
lig dugno išskobtos, dykos
lyja ar sninga
obelį ten sodyti, melsti: prigykie
iš lėto genėti, taisyti
lają, tikėt – ne visai gal ir bergždžią

vertėsi erčios, vartės
įdegusios šlaunys ir blyksčiojo rietai
šauniosios pamergės markstės
įmerkusios kojas į saulės
tekantį vandenį, pilną
prieš rytą prileistą Rasos
vainikų, pirmykštės mglos
nemigusios, pirštų galiukais
lytėjusios drė́gna ir slapta
slopo, virpčiojo, nyko
po saule, po marškiniais

rašau be jokios teisybės
be dainuotinių intarpų

 

tą vieną kartą

regėjau laiką supantis ant kriaušio
ant lygumų kalvelės geranorės
kur debesų kietai primintos uorės
ir suviliojo, ir akis išgraužė

šešėliai plaukė mėlyni pro šalį
šalis vadino, ir buvau laimingas
kas gali dingti, niekur nepradingo
pradingo visa, kas pradingt negali

atsidaviau dirvožemiui ir vėjui
žudikui ir žiedadulkių sėjėjui
many, pašelmeny ir akmeny

nurimus vėjui, nebesistebėjau
chimerom nei nušvitusio idėjom
skaisčia užmirštimi, kurià meni