Vytautas Kaziela

Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys

 

*

kad ir kaip

tavęs nemylėčiau

kad ir kaip

neliesčiau

negeisčiau

visai nežiūrėčiau

 

vis tiek

žinau kad esi

raudoni

krūtų speneliai

 

dvi uogos

per naktį prisirpę

daugiau negu karčios

o rūpi

 

paliesi

nudegins liežuvį

ugnis

 

 

*

lyg sudžiūvusios

uogos

maži rutuliukai

liemenėlės sagutės

kilpelės

kabliukai

 

jau nebe mums

pataluos tik

pelių šūdeliukai

trupa tarp pirštų

trupa

 

 

*

dabar

kai kito ranka

nuslysta jos skruostu

 

matau kaip žilsta

plaukai

pasakyk – nesijuoksiu

 

atstumas tarp mūsų

net ne atstumas

tai trūkus uola

 

kai pasaulis pasvirs

imsime tolti

 

 

*

nieko

po savęs nepaliksim

tik nuodėmę

 

svarbu

kad būtų graži

lyg svetima moteris

 

bėga

dabar į tave

viską pamiršusi

 

atsigręžia ašarodama

nubunda neapkabinta

 

 

*

gyvenimas baigias

kai mes

metai iš metų

valgydami

suvalgome šaukštus

 

pragulėtos paklodės

nugrimzdus viltis

atpažįsti mane

tai apgriuvus tvirtovė

tai tik sniegas ant pirštų

 

skylėta naktis

 

tik žiūriu iš toli

ir matau

kaip laukiniai žirgai

nušuoliuoja

kaip maldaknygę

užverčia

kunigo pirštai balti

 

 

*

pergalę švenčia

rožių spygliai

pragyvendami žiedus

 

mes žiūrėjom

į šiaurės pašvaistę

ir verkėm ilgai

 

pažadėti nakties

traukiniai

išsiveš mūsų kūnus

 

liks

švytėjimas sielos

akyse tobuli vaizdiniai

 

 

*

ieškojau tavęs

nerasdamas pirštu

sugniaužti

 

kalnuose kilo vėjas

nešiodamas debesų

draiskanas

 

šniokštė lietus

tavo plaukus sulijo

nubėgo kaklu

 

moterie mano

vienintele

man pasiųstoji

laikas lieka

vienintelis argumentas

prieš mus

 

 

*

kažkodėl negalėjau

iš čia išvažiuoti

gatvės apsisuka

ir grįžta į centrą

 

vėjas ir rūkas

neveikianti navigacija

varnos ant stogo

užkimo lietum

 

glostau tavo pirštus

kurie neveda niekur

šnabždi: pasilik

dar ne laikas

 

daugiau jau nebūsim kartu

 

 

*

 

neatlaikėm

gavom daugiau

negu buvo žadėta

 

nežinojom ką veikti toliau

išgąsdintas ežeras

pakilo ir nutūpė tarp miškų

 

mes turėjome dar išgyventi

septynias pajuodusias vasaras

septyni juodi karoliukai

 

tarp pirštų keliavo ratu

paskui prasidėjo

ilgi nesibaigiantys panikos priepuoliai

 

tik kregždės kirpo ir siuvo aukštybėse

tik praskrisdamas varnas

palietė veidą sparnu