sapnuoti dulkes

                        naktis yra tamsi ir kupina pavojų
                                    George’as R. R. Martinas

x

iš pradžių išmokau viską skaičiuoti
ant pirštų ir stebėtis, kaip kasnakt
užmigus sugebu nubust toje pačioje
vietoje mano pirštai buvo paklusnūs
lankstės lengvai tarsi popierius, be
didelių valios pastangų. lankstyt
popierių išmokau gerokai vėliau

x

tada supratau, kad pirštų
viskam neužteks: įkvėpimams ir iškvėpimams,
kiek vėliau – tavo įkvėpimams ir iškvėpimams,
iškritusioms blakstienoms, širdies dūžiams,
atsargiems žvilgsniams, neatsargioms šypsenoms,
prakaito karoliukams ant tavo kaktos,
visiems ar galėčiau jus sutrukdyti?
galop paaiškėjo, kad mano pirštų užtenka
nebent taviems pirštams, palaipsniui supratau,
kad ne viską reikia skaičiuoti. kol
tapo visiškai aišku, kad pirštai skirti visai kitiems dalykams

x

– ar mėgsti graužti žvakes?

x

peilis sugrubusiuos pirštuos,
kaimyno drebančioj rankoj; kriokianti kiaulė
su skylėm aplink širdį, besispardanti, iš
paskutiniųjų, besipriešinanti, supančiotom kojom
nepasiduodanti, akim išsprogdintom į dangų;
ir šuo, iš balos lakantis kraują –

tokios buvo pirmosios pažintys su mirtim

x

tik vėliau sužinojau, kad durti
reikia tiesiai į pažandę, tada
išlaisvinsi kraujo užtvanką, tada trykšta,
tada upė šniokščia tekėdama, šniokščia užliedama ausis,
užtvindydama protą, paskandindama visa,
kuo maneisi esąs

x

– ar manai, kad galėčiau tave sužeisti?

x

kliokianti, visa užliejanti kraujo banga
Kubriko filme, mažas berniukas sklidina
burna siaubo – aš ta tamsa tarp jo dantų,
riksmas gerklėj suturėtas

x

kai smarkiai suglaudžiu kojas ir
ištiesiu į šonus rankas pats sau
tampu panašus į lėktuvą, su kėdžių eilėmis,
kur niekas nesėdi, žybsinčiom lemputėm,
kurios liepia prisisegti diržus,
tuštuma bagažo skyriuje
tuštuma piloto kabinoje
uuuuuuuuuu, tai garsas man skrodžiant orą;
huuummmmmmmmm, toks garsas man krintant.
manau, kad esu ligonis, pasakiau. manau,
kad esu ligonis, pritarei.

x

esu triušis, kurį ištraukė iš skrybėlės,
mano vidus yra mano išorė, žiūrėk

x

kraujas mano gerklėj yra kraujas
tavo gerklėj yra pirštai mano
yra tavo pirštai yra mano rankos tave
apkabinusios laumžirgi mano virpantis
plečiasi vyzdžiai manieji kaip
dvi rašalo dėmės, tavo vyzdžiai, kuriuose lyju

x

– ar mėgsti graužti žvakes?
– o kas gi nemėgsta?

x

esu prismaigstęs į žemę galybę degtukų,
bet ugnies taip ir nebuvo, tad su įniršiu
kapodavau drugelius, įsivaizduodamas, jog
dalyvauju kruviname mūšyje, lupdavau kojas
žiogams, manydamas, jog tai karo belaisviai,
kuriuos žūtbūt turiu iškvosti, mėčiau akmenis
į kates, laikydamas jas priešo šnipais –
visa tai nugulė man ant rankų.
kaip dabar galiu tave liesti?

x

kliokianti kraujo upė – – –
ratu, ratu, valtelė maža

x

gulėti žolėj, vos juntamo vėjo saulėkaitoj,
iš popieriaus lankstyt drugelius, rikiuoti juos
tau ant nugaros, kol užklos tave visą ir
stebėti, kaip virpa sparneliai, kaip jie atgyja...
– ar manai, kad galėčiau tave sužeisti?
– peiliu? taip. bučiniu? ne.

dulkės girgžda mano burnoj

x

klausaus, kaip pašėlusiai blaškos širdis
tamsos tuneliais genanti kraują,
kaip virpa tavieji drugeliai po mano pirštais –
esu prismaigstęs į žemę galybę degtukų –
ir dabar – tvoskianti karščio banga –
kyla iš žemės – ugnis – liepsnų liežuviai –
padeda mums nusiplėšt senąją odą –
degantis – degantis – degantis –
ugnies viesulas – fhuūūuūuūū, – toks garsas

x

...vaikystėje, su kiemo draugais
be to, kad ardydavom širšių lizdus, dar buvom
pamėgę žaist „aukščiau žemės“. panašu,
kad iki šiol nieko kito ir neveikiu

x

vėl ir vėl bandau
permesti tau per upę popierinį drugelį

x

mes susisupsime į kokoną
mes susisupsime į kokoną
mes susisupsime į kokoną
mes susisupsime į kokoną
mes susisupsime į kokoną
kliokiančioj kraujo upėje

x

ratu, ratu valtelė maža
aukščiau žemės, ratu, ratu
ratu
ratu...

 

{youtube}https://www.youtube.com/watch?v=v6EFN1QMF5Q{/youtube}