Aidas JURAŠIUS. Žmogus prie durų

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Ruduo buvo šiltas; besitraukiančią vasarą išduodavo tik išskrendantys paukščiai. Bet jis jų, žinoma, nematydavo, tik kartais, naktimis, kai už lango aprimdavo mūšio garsai, girdėdavo iš padangių atsklindantį ir greitai nutolstantį klegesį. Ir tada, žiūrėdamas į pro barikados properšas į besiskverbiančios šviesos suvarpytą tamsą, pajusdavo norą užsispausti pirštais ausis, nes tas padrikas gagenimas atrodė pavojingesnis už gilumines ar bunkerių naikinimo bombas.
Ruduo buvo šiltas, ir jis, stovėdamas už barikados ir žvelgdamas į laikrodį – bene vienintelį šiuose namuose dar veikiantį mechanizmą, – juto, kaip per kūną žliaugia prakaitas. Ji vėlavo. Gal pateko į pasalą, o gal, kaip jis ir įtarė nuo pat pradžių, buvo šnipė ir jos misija jau baigėsi. Kad ir kaip būtų, dabar, matyt, reikia laukti šturmo. Jis neramiai pasimuistė; iš po šalmo varvantys prakaito lašiukai kuteno neskustus skruostus. Kartkartėmis milinės rankove persibraukdavo veidą ir tada ant chaki spalvos medžiagos likdavo tamsios linijos, lyg netvarkingi apkasai dykynėje, kuriuos vos iškasus užpusto smėlis.
Taip, reikia laukti blogiausio. Ji visad pasirodydavo laiku, tarsi būtų stovėjusi už durų ir, žiūrėdama į savo senamadišką laikroduką ant riešo, laukusi, kada išmuš sutarta minutė. Ir jeigu dabar vėluoja, vadinasi, paaiškinimas tik toks – pasala arba išdavystė. Jei pakliuvo į priešų nagus, jie mokės ją iškvosti. Paaugliškas sudėjimas, amžinai susimąsčiusios, iš po akinių stiklų žvelgiančios akys, rimtai sučiauptos lūpos, netgi raiša koja – visa tai jiems nesukels gailesčio. Ne, geriau jau tegul paaiškėja, kad ji šnipė. Jis prisidegė dar vieną cigaretę, nors nuo tabako dūmų nevėdintas kambarys ir taip atrodė lyg po granatos sprogimo.
Aišku, galima mėginti prasiveržti ir pabėgti. Apačioje, prie įėjimo į laiptinę, jo greičiausiai jau tyko, bet juk įmanoma nukrovus knygas atidaryti langą, o paskui stryktelėti ant netoliese augančio medžio ir juo nusileisti. Iš trečio aukšto šokti tiesiai ant žemės per daug rizikinga – geriau jau iškart nusišauti, nei pakliūti į jų lazaretą. Apskritai stebuklas, kad jis vis dar čia ir vis dar gyvas: kolaborantai kaimynai, žinoma, šį tą nutuokia ir jau seniai turbūt pranešė apie jį kur reikia.
Įsiklausė. Už lango nesigirdėjo nieko ypatingo: eilinė karo diena. Piktas kareivius vežančių autobusų ir troleibusų urzgesys ir šnypštimas, skubančių batų trepsėjimas į šaligatvio grindinį. Šis karas taip klaikiai užsitęsė, pagalvojo, o gal pratarė balsu, ir kadangi ji vėlavo, niekas nepuolė prieštarauti, niekas nepasakė, kad mieste sklando kalbos, jog karas greitai baigsis, kad taika – jau visai čia pat, tik reikia dar truputėlį pakentėti. Gal mėnesį, gal du, o gal pusmetį.
Jai atėjus, jis pirmiausia paklausdavo:
– Kaip civiliai?
– Laikosi, – atsakydavo pasitaisydama akinius ir nukreipdama į jį rimtą žvilgsnį. – Nepanikuoja. Mūsų žmonės juk kantrūs.
– Aišku, – lengviau atsikvėpdavo jis. – Yra žinių iš fronto?
– Nedaug, – atsakydavo traukdama iš maišelio maisto produktus, daugiausia konservus, ir tvarkingomis krūvelėmis kraudama ant grindų. – Nuogirdų ir propagandos pilna, o patikimos informacijos trūksta. Juk pats žinai, sunku ir susigaudyti, kas čia meluoja, kas ne. Sunku kuo nors pasitikėti, kai vyksta karas.

Iš parodos „Ekorūsys“. manipuliacija.lt nuotrauka

Tuo pokalbis apie karą paprastai baigdavosi. Iškrovusi produktus ji skubiai sulankstydavo maišelį su prekybos centro simbolika ir paslėpdavo rankinėje: žinojo, kad tas raudonas netaisyklingas iksas baltame fone, sudurstytas iš visokiausių gėrybių piešinėlių, jam primena snaiperiui pažymėtą taikinį. Bet iš tikro jį erzino kas kita – tai, kad tarp puodų, stalo įrankių, virtuvinių pirštinių, kavos pupelių, žuvų, vaisių ir kitokio perkamo-parduodamo šlamšto ten buvo nupieštos ir širdys. Šis vaizdas jam keldavo šiurpą, bet jai apie tai, žinoma, neužsiminė, tik pasakė, kad vaikščiodama su tokiu maišeliu prašosi snaiperio kulkos. Taigi ji paslėpdavo maišelį rankinėje, jis įdėmiai nužvelgdavo maisto atsargas, o paskui liepdavo jai viską iš eilės ragauti, –­ niekada taip ir neatsikratė įtarimo, kad ji gali būti šnipė ar šiaip kokia nors jų agentė. Iš pradžių jo reikalavimas ją trikdydavo, bet paskui įprato ir net neprašyta atsilauždavo gabaliuką duonos, atsipjaudavo riekelę dešros ir, kaip visada rimtu oriu veidu, sužiaumodavo. Sykį, pajutusi, kad tądien jis ypatingai įtarus, net sukramsnojo nevirtą makaroną. Liepdavo atidaryti ir bent vieną konservų dėžutę. Kai ji tai darydavo, pats pasitraukdavo už barikados, – jei kartais sprogtų.
Ji vėlavo, ir jis, čiupęs žiūronus, prasibrovė pro barikadą: šonu apverstą lovą, vieną ant kitos užrioglintas lentynas, spinteles, televizorių, skalbyklę ir dar daugybę kitų daiktų, kuriuos kadaise, prieš karą, buvo pirkęs. Barikadą ir langą skyrė siaurutis tarpas – kaip tik tiek, kad galėtum įsisprausti. Ant palangės stovėjo beveik visą stiklą dengiančios knygų šūsnys, tik kur ne kur buvo palikti savotiški langeliai. Keletą minučių stovėjo prisispaudęs prie sienos, stebėdamas, kaip pro knygų properšas, pro visus tuos čechovus ir vargdienius, spraudžiasi ryto šviesa, kaip joje linksmai ir nerūpestingai šoka dulkės. Grėsmės nepajuto, taigi priėjo prie vieno slapto langelio, atsargiai nuėmė jį dengiantį „Mažąjį princą" ir nukreipė žiūronus į gatvę. Stotelėje sustojo į frontą vežantis troleibusas, į jį klusniai ir apatiškai sulipo būrelis kareivių. Jis priartino troleibuse sėdinčių žmonių veidus. Abejingi, apsnūdę, žiūrintys į vieną tašką. Tik jaunesnieji buvo kitokie: linksmai šnekučiavosi ir juokėsi, – gal šiaip pamaiviška bravūra, o gal dar nieko nenutuokia.
Nuleidęs žiūronus uždengė slaptą langelį ir pro barikadą grįžo į kambarį, kur ant grindų tįsojo gultas. Parkrito ant jo ir įsmeigė žvilgsnį į lubas.
Ne, vis dėlto ji buvo šnipė. Agentė. Kolaborantė. Prisiminė, kaip ji atėjo pirmą kartą. Kaip išsipūtė jos akys, kai įžengė į vidų, kai pamatė barikadas kambaryje ir virtuvėje, jo uniformą ir ginklus. Vėliau jis beveik patikėjo, kad ją paprasčiausiai sutrikdė karo artumas, pats buvimas vietoje, kur bet kas ir bet kada gali nutikti. Bet greičiausiai ji buvo šnipė, ir jis, lyg paskutinis kvailys, ją įsileido į vidų ir viską parodė. O dabar ji vėluoja.
– Iš kur žinai, kad vyksta karas? – paklausė ji tada, pirmą kartą.
– O iš kur tu žinai, kad nevyksta? – klausimu atsakė jis.
Ji pasitaisė akinius ir ketino atsisėsti gretimais ant gulto, bet, pamačiusi jo žvilgsnį, liko stovėti.
– Na, – tarė atsargiai, – laikraščiai, televizija, radijas...
– Negi manai, – pertraukė jis, – kad karas vyksta tik tada, kai apie jį parašo laikraščiai?
Ji susimąstė ir prisidegė cigaretę. Rūkymas visai nederėjo prie tos pavyzdingos gimnazistės išvaizdos, tų akinių ir rimtų papūstų lūpų. Turbūt ir pati tai jautė, todėl stengėsi rūkyti kažkaip oriai, tarsi atliktų ritualą, ir todėl dar labiau buvo panaši į suaugusįjį mėgdžiojantį vaiką. Jei ne karas už lango, jis tada būtų prunkštelėjęs ar net ėmęs kvatotis.
– Nežinau, – tarė ji. – Atsižvelgiant į šiuolaikinių informacinių technologijų galimybes, į jų kiekybę, manau, apie vykstantį karą kas nors būtinai praneštų.
Jis pažvelgė į jos rimtas mąslias akis ir, nespėjęs savęs sustabdyti, tarė:
– Kartą, vaikystėje, žaidžiant man ant rankos nutūpė boružėlė. Mielas toks mažas padarėlis. Mudu pasikalbėjom, ji pavaikščiojo mano delnu, o paskui padėjau ją ant žemės, kad keliautų sau. Pats atsitūpiau greta ir stebėjau, kaip ji maklinėja. Kažkas ėjo pro šalį, – gal mano tėvas, – ir netyčia ją numynė. Apie boružėlės mirtį nepranešė joks laikraštis, bet ji buvo mirusi. Visiškai.
– Taip, bet apie svarbius dalykus...
– O iš kur tu žinai, kokie dalykai yra svarbūs? Iš kur tu žinai, kokie dalykai yra svarbūs tiems, kas leidžia laikraščius?
Jis taip pat užsirūkė, o ji, jam nespėjus paprieštarauti, savo raišuojančia eisena prižengė ir įsitaisė šalimais ant gulto. Ir atsuko tą susikaupusios mokinukės miną. Gerai dar, kad neišsitraukė sąsiuvinio konspektams, pagalvojo.
– O kokie dalykai svarbūs tau? – paklausė ji.
Apėmė troškimas pašokti ant kojų ir atsitraukti nuo jos per saugų atstumą, bet nesinorėjo, kad pamanytų, jog jis bijo. Tiesiog atsakė:
– Aš tik noriu žadėtos ramybės. Anksčiau laiko.
Jis užgesino cigaretę į grindis. Ji iš pradžių ieškojo peleninės, nes nenorėjo dar labiau šnerkšti buto, bet paskui, matyt, nutarė, kad tokio daikto čia neras, be to, vis tiek jai pačiai teks viską iškuopti, taigi taip pat numetė nuorūką ant grindų.
– Suprantu, – tarė po ilgos pauzės.
Protu suvokė, kad ji meluoja, kad ji greičiausiai tėra šnipė, kuri bando jį iškvosti, tačiau vis tiek beveik patikėjo. Paskui atsistojo nuo gulto, patikrino, ar vietoje prie diržo kabantis pistoletas, ir priėjo prie barikados. Už nugaros vėl pasigirdo jos balsas:
– Tai tavo postas?
– Taip, – atsakė neklusniomis, perdžiūvusiomis, – net nepajėgė prisiminti, kada paskutinį kartą tiek daug kalbėjo, – lūpomis. – Tai mano postas.
Išgirdo kaip ji pakyla nuo gulto, prišlubčioja ir sustoja. Visai čia pat, per žingsnį nuo jo nugaros; net galėjo užuosti nuo jos sklindantį švelnų švarios moteriškos odos kvapą, kuris pro tabako tvaiką skverbėsi prie jo tarsi netikėtai ant drabužio užkritusi ir medžiagą deginanti žiežirba.
– Tu nebijai? – švelniai paklausė. – Kariauti?
– Tai mano postas, – pakartojo jis. – Tai atsisakymo dalyvauti kare postas.
Vėliau gailėjosi, kad įsivėlė į šį pokalbį, ir padarė išvadą, jog ji tikrai profesionali šnipė, savo amato meistrė, nes kaip kitaip visa tai paaiškinsi – tą boružėlę, tuos atviravimus apie postą. Kita vertus, tai nebuvo labai svarbu: kažin ar ji perdavė jiems ką nors, ko jie dar nežinojo.
Apie šiuos dalykus jiedu daugiau nekalbėjo: ji tiesiog ateidavo, atnešdavo maisto atsargų, apšluodavo grindis, pakeisdavo patalynę. Norėdama bent retkarčiais išskalbti uniformą ir supratusi, kad jis nė už ką nepersivilks civiliais drabužiais, iš kažkur gavo dar vieną kareivišką aprangą, kuri, didžiulei jo nuostabai, jam tiko beveik geriau nei pirmoji. Šiaip visas jos triūsas jam atrodė beprasmis, tarsi gėlių lysvės laistymas per karo aviacijos antskrydį, bet kadangi barikadų ji negriovė, per daug nesipriešino. Jai plušant, jis atsargiai, lyg nuodingus vorus, apžiūrėdavo iš pašto dėžutės jos atneštas reklamines skrajutes, paskui prikaldavo jas prie sienos ir treniruodavosi svaidyti peilį. Bet dažniausiai tiesiog sėdėdavo ant gulto, pasidėjęs šalia ginklą, ir stebėdavo, kaip ji juda. Tomis akimirkomis kartais net imdavo gailėtis, kad kadaise sulaužė ir į barikadą įgrūdo magnetofoną ir kompiuterį – būtų atidavęs pusę savo šaudmenų už galimybę jai sukiojantis po kambarį paklausyti ko nors senoviško ir sentimentalaus, tarkim, Bobio Vintono atliekamą „Blue Velvet". Nes ji judėto būtent šitaip, būtent tokiu ritmu, ir tai jam patiko.
Pasigriebė automatą ir atsargiai, stengdamasis kerziniais batais nekliudyti „Homero spąstų", kaip pats tai vadino, nusėlino į virtuvę. Atrodo, viskas ramu. Apėjo virtuvinę barikadą – atjungtą dujinę viryklę, ant taburečių užkeltą šaldytuvą ir vieną ant kitos sustatytas spinteles – ir pro knygų langelį pažvelgė į gatvę. Per kiemą ramiai tipeno benamis katinas. Žmonių nesimatė. Atsitūpęs uždegė paties sumeistrautą mažytę krosnelę ir pastatė virš liepsnos arbatinuką. Krosnele naudodavosi retai, nes po to, kai sukūreno rašomąjį stalą su visais rankraščiais ir šiaip popiergaliais, namuose neliko nieko nereikalingo – viskas buvo panaudota barikadoms. Tai sužinojusi akiniuotė pasakė, kad jam būtina bent retkarčiais gauti šilto maisto, taigi sykį šnopuodama atitempė visą maišą akmens anglies, bet krosnelę jis vis tiek užkaisdavo tik ypatingomis progomis.
Belaukiant, kol vanduo suburbuliuos, žvilgsnis užkliuvo už palei kriauklę stovinčio buteliuko su vitaminais. Paėmė jį ir stipriai, tarytum granatą tolumoje užriaumojus tankui, sugniaužė. Jeigu ji būtų čia, jis iškratytų vieną tabletę į delną ir atsisegtų nuo diržo gertuvę, o paskui, jos stebimas, tą tabletę prarytų. Bet ji vėlavo.
Kartą, skusdama jam galvą, paklausė:
– Kiek metų nebuvai lauke?
– Nuo tada, kai supratau, kad vyksta karas. Tą pačią dieną pradėjau statyti barikadą. Ir sulaužiau televizorių, radijo imtuvą. Kad apsisaugočiau nuo propagandos ir dezinformacijos. Nepamenu, kada tai buvo. Kare laikas bėga greitai.
– Tau netrūksta dienos šviesos?
– Ne daugiau nei kitiems.
Nuo tada ji ir ėmė nešti vitaminus, neva reikalingus tiems, kas mažai būna saulėje. Net neraginta pati išgerdavo pirmą tabletę. Taip, tiesiog vertėsi per galvą, kad įgytų jo pasitikėjimą.
Visa jėga šveitė buteliuką į pakampę; baltos tabletės pabiro ant pilkų grindų ir liko gulėti tarsi nuogai išrengti žuvusiųjų kūnai.
Žvelgdamas į juoduojančią tamsą tarp pravirų vonios durų prisiminė, kad tą patį kartą jų maudynės pasidarė kitokios. Iš pradžių jis apskritai atsisakydavo maudytis, būti maudomas – juo labiau, bet ji tvirtu balsu kartojo, kad kareivis neturi būti prasmirdęs, kad esant bent menkiausiai progai, nutaikius tinkamą akimirką, žodžiu, kai mūšiai aprimsta, privalu išsimaudyti. Ir galiausiai, turbūt sutrikdytas jai nebūdingo atkaklumo, jis nusileido.
Jos padedamas kaskart koridoriuje ir virtuvės tarpdury nutiesdavo vos įžvelgiamą pilką siūlą, prieš tai pritvirtinęs prie jo kadaise – regis, pirmos publikacijos proga – draugų dovanotą ir dabar ant virtuvinės barikados užkeltą suvenyrinį Homero biustą, – kam nors užkliuvus už siūlo, Homeras būtų kritęs, sudužęs į šipulius ir įspėjęs apie pavojų. Aišku, geriau būtų buvę praėjimus užminuoti, bet minų jis neturėjo, o ji pasakė, kad gauti tokio daikto tikrai negali, tad galiausiai nutarė, kad nors tokios priemonės kiek vaikiškos, bet geriau negu nieko, o ir akiniuotė pareiškė, kad aklajam dainiui visai patiktų pirmą kartą iš tikrųjų stovėti sargyboje. Taigi jis keletą kartų apsukdavo aplink Homero gerklę siūlą ir, lydymas baltų jo akiduobių žvilgsnio, žengdavo į vonią.
Tą sykį, kempine trinant jo krūtinę ir pilvą, jos ranka staiga slystelėjo žemyn. Jis, kaip visada maudydamasis, gniaužė delne pistoletą ir nenuleido akių nuo vonios durų. Ji, kaip visada jį maudydama, žiūrėjo į vandenį, bėgantį iš čiaupo. Ir jos ranka neatsitraukė, ir jis pajuto, kaip tarytum prižengus prie dangoraižio stogo krašto, kai žinai, kad net menkiausias svetimas prisilietimas gali nustumti tave į pragarmę, įsitempia kūnas. Abiejų veidai liko sustingę; paleista kempinė plūduriavo vandens paviršiuje lyg tuščias, įgulos apleistas laivas. Abu tylėjo, kiekvienam žvelgiant į savo pusę, tarsi žalsvos plytelės ant sienų būtų nebylūs rūstūs žiūrovai, prieš kuriuos nevalia išsiduoti, ką iš tikro galvoja ir jaučia aktoriai. Taigi jis toliau stebeilijosi į duris, ji –­ į tekantį vandenį. Jis troško, – ar bent norėjo galvoti, kad trokšta, – jog šią akimirką tarpduryje pasirodytų priešas, ir jis galėtų pašokti iš vonios, išsilaisvindamas iš šių lanksčių muiluotų pirštų, ir išpleškinti visą pistoleto apkabą. Bet priešas nesirodė, o išgalvoti jo nesisekė.
Jis taip ir neišleido jokio garso. Jos lūpos taip ir liko tvirtai, beveik abejingai sučiauptos. Jis stebėjo duris, ji stebėjo vandenį. Galiausiai, po visko, ji surado tarp pūtų plūduriuojančią kempinę ir nuplovė jo pilvą.
Jie niekada apie tai nekalbėjo, bet tai ėmė kartotis kassyk, kai maudydavosi. Vieną dieną suabejojo: ar tai nėra savotiški spąstai? Mėginimas jį palaužti ar prisijaukinti? Padaryti priklausomą nuo šių maudynių? Ar nepradėjo jis jų laukti ir norėti? Priėmė sprendimą ir, kai akiniuotė atėjo kitą kartą, nusigręžė nuo jos į barikadą ir maudytis atsisakė. Bent jau su ja. Geriausiu atveju buvo pasiryžęs maudytis vienas, palikęs ją kartu su Homeru stovėti sargyboje už vonios durų. Ji nesuprato, o gal tik apsimetė. Prišlubčiojo artyn, uždėjo ant jo peties ranką, pirmą kartą paliesdama jį šitaip, ne vonioje, ir tyliai švelniai paklausė:
– Kas nutiko? Tu sužeistas?
Ir jis nusileido. Vėl nusimetė milinę, šalmą, autus. Atsigulė į vonią. Vėl stebėjo duris, o ji – srūvantį vandenį.
Gurkštelėjo iš metalinio puodelio karštos arbatos, beveik nusiplikydamas liežuvį ir lūpas. Dvi valandas. Ji vėluoja jau dvi valandas. Nusiėmė šalmą ir perbraukė rankove per šlapią kaktą. Jie ilgai nelauks, ateis jau šiandien. Galbūt jau važiuoja, galbūt net lipa laiptais. Vis dėlto įdomu, kas jai nutiko.
Grįžęs į kambarį atsargiai peržengė „Homero spąstus", kuriuos dabar buvo išraizgęs po visą butą, keisdamas tik biusto sargybos postą – kai maudydavosi, nunešdavo jį virtuvėn, visą likusį laiką Homeras budėdavo čia, ant kambarinės barikados. Paskui išsitiesė ant gulto ir įsmeigė žvilgsnį į lubas. Knygose prieš galą herojai ką nors susapnuoja arba prisimena. Ką nors reikšmingo. Simboliško. Bet jo gyvenime, rodos, nieko tokio nebuvo, nieko, kas galėtų apibendrinti ar paaiškinti. Eilinis karo suluošintas gyvenimas. Boružėlė? Niekai. Gal net nebuvo jokios boružėlės, gal jam tiesiog norėjosi pasikalbėti...
Nuaidėjo šaižus durų skambutis. Garsas tarytum gyvatė žolėje prasirangė pro triukšmą, sklindantį iš lauko, ir sugėlė visą kūną: nuo autais apvyniotų kojų pirštų iki prakaitu apsipylusio viršugalvio. Pašoko nuo gulto ir susvyravo. Žinojo, kad jie ateis, bet suprato, kad nebuvo tam pasiruošęs. Ką daryti? Slėptis už barikados? Atidaryti? Atidarius mesti granatą?
O gal ten ji, pamanė staiga. Vėluoja dvi valandas, bet vis tiek tai gali būti ji. Ta rimtuolė su akiniais. Juk galėjo kur nors užtrukti. Karo metas vis dėlto, neįmanoma visko suplanuoti. O gal ten jos patikėtinis, atėjęs perduoti nuo jos žinią. Kad ją demaskavo ir suėmė. Kad ji užlipo ant minos ir sužeista guli ligoninėje. Kad buvo kliudyta atsitiktinės kulkos.
Pasitaisė šalmą, užsimetė ant peties automatą ir nuskubėjo prie durų, paskui, net nepažiūrėjęs pro akutę, atidarė.
Už durų stovėjo nepažįstama pusamžė moteris. Aukšta, apkūni, pasibalnojusi mėsingą nosį dideliais storastikliais akiniais. Pamačius jį, moteriškės akyse sužibo linksmos kibirkštėlės, bet ji susitvardė. O jis stovėjo prieš ją sutrikęs, nežinodamas, ką daryti.
Nelaukdama kvietimo moteris stumtelėjo duris ir įžengė į vidų, o jis ėmė trauktis atatupstas, kol galiausiai kambario viduryje sustojo. Moteris apsidairė, už storastiklių akinių vėl sužibo kibirkštėlės.
– Laba diena, – tarė žemu balsu. – Kaip čia pas jus tvanku. Ir prirūkyta. Reikia pravėdinti kambarį.
Moteris žengė lango link ir užkliudė siūlą.
Jis užsimerkė, laukdamas dūžtančio Homero trenksmo, tačiau nieko panašaus nenutiko. Pažvelgęs per petį pamatė, kad siūlas už kažko užsikabino, taigi nuo barikados viršaus nukritęs Homeras tiesiog tabaluojasi pakartas, kaip tik priešais televizorių, baltomis akiduobėmis stebėdamas ekrano juodymėje savo atvaizdą.
Moteris buvo per stambi, kad pralįstų pro barikados tarpelį, taigi su pavydėtinu lengvumu kilstelėjo ir pastūmė apverstą lovą, šitaip dar labiau išsiūbuodama pakaruoklį.
– Ne, – prašvokštė jis. – Nereikia...
– Aš tik truputėlį praversiu ir viskas, – atsakė nuo palangės ant grindų kraudama knygų stirtas.
Kambarį užliejo svetimi, priešiški kvapai: pravažiuojančių mašinų, saulės kaitinamo asfalto, gausybės skubančių kūnų. Protu suvokė, kad daugelis tų dalykų, kuriuos tarėsi užuodžiąs, negali skleisti tokio stipraus kvapo, kad šis prasibrautų į jo kambarį, tačiau vis tiek atrodė, kad fronto tvaikas apgaubia kūną lyg tramdomieji marškiniai. Moteris paieškojo akimis stalo ar kėdės, neradusi, pasidėjo rankinę ant gulto. Paskui dar kartą jį nužvelgė – nuo kerzinių batų iki šalmo.
– O kur... – mėgino klausti jis, bet staiga suvokė, kad net nežino raišosios merginos vardo. – Kur...
– Mano buvusi kolegė? – tarė nepažįstamoji. – Ji daugiau neateis. Ją atleido iš darbo. Gal įstojo į kokią sektą, o gal šiaip, bet mergužėlė šiek tiek kvaištelėjo. Ėmė taukšti, kad turime dėtis prie kažkokio partizaninio judėjimo ir panašiai. Socialiniams darbuotojams toks elgesys nedera. Turite skudurą?
Jis stovėjo kambario viduryje ir žiūrėjo į moterį, kuri griaudama barikadą ieškojo skuduro. Stovėjo išsitempęs, lyg rikiuotėj, ranka gniauždamas ant peties užmesto automato dirželį. Ruduo buvo šiltas, todėl ir atidarius langą jo veidu sruvo prakaitas, kutendamas neskustus skruostus.
Su tokia nepažaisi, pagalvojo prieš pasiduodamas į nelaisvę.