Algimantas Rokas Černiauskas. Išsilydymas, La Meditazione

Kai H. Č. pareiškė, jog ryškiausia spalva paletėje yra juoda, – studijų metais mane ištiko malonus šokas. Neseniai mėgavausi per radiją klausydamasis, kaip apie spalvas ir spalvų sandarą pasakoja Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto Fotonikos ir nanotechnologijų instituto apšvietimo tyrimo grupės mokslo darbuotoja daktarė A. Z. K. ir pamaniau: na, dar kurį laiką teptuko į rankas neimsiu.

Laidos apie spalvos gimimą ir kelionę nuo šviesos šaltinio iki projekcijos akies obuolyje klausiausi  su didžiausiu susižavėjimu, it vaikštinėdamas po neregėto meno galeriją.

Ar žinojote, jog tam, kad išgautum baltą spalvą – tereikia sumaišyti mėlyną ir geltoną? Tiesa, mokslininkė čia kalbėjo ne apie dažų, o apie visiškai priešingai veikiantį šviesos spalvų maišymą.

 

Algimantas Rokas Černiauskas. Išsilydymas, La Meditazione
Algimantas Rokas Černiauskas. „Paveikslas Nr. 29“

 

/ / /

Nejučia prisiminiau lučistus. Lučizmas, rajonizmas (rus. лучизм, районизм) trumpas, tačiau be galo įspūdingas meno istorijos puslapis, futuristinė abstrakcija, gimusi Maskvoje dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Tapytojai Michailas Larionovas ir Natalija Gončiarova sukūrė tapybos stilių, vaizduojantį ne daiktus, o jų paviršiumi slystančią šviesą, jos lūžio kampus ir spindulių skeveld­ras. Tai žybčiojanti geometrinių formų ir spalvų fiesta, „ketvirtasis“ matavimas, kaip teigė patys menininkai.

1913-aisiais lučistų sukurta manifestinė paroda „Taikinys“ sulaukė milžiniškos sėkmės ir įtvirtino abstrakčios tapybos Rusijoje atsiradimą. Po dvejų metų įkvėptas lučistų Kazimieras Malevičius nutapė „Juodąjį kvadratą“, taip anuomet perverdamas tapybos istoriją per adatos skylutę.

 

Algimantas Rokas Černiauskas. Išsilydymas, La Meditazione
Algimantas Rokas Černiauskas. „Liturginiai varpeliai“

 

/ / /

Kai buvau kokių 15 metų, mano tėvelio brolis fotomenininkas sužinojo, kad svajoju apie tapybos studijas ir pasikvietė kartu pamedituoti. Jo svetainėje kabojo paveikslas su Kristaus atvaizdu. Toks gan saldus, kaip man tada atrodė, bet dėdė juo džiaugėsi ir sakė: geros spalvos – kokybiškos. Sutinku su juo.

Meditavome tamsoje žiūrėdami į tą paveikslą, apšviestą žvakių šviesos. Prieš tai man buvo pasiūlyta nusiprausti, susišukuoti, apsirengti švaresniais drabužiais, nes švaroje ištinka stipresnis įspūdis. Meditaciją pradėjome apie pirmą valandą nakties. Principas nesudėtingas – tereikia žiūrėti į paveikslą, nemirksėti ir melstis. Jeigu ne savais žodžiais, tai tinka ir rožinio malda.

 

/ / /

Pradžioje man buvo kiek nuobodu, bet po valandėlės pajutau, kad akys jau nebegali atsiplėšti nuo paveikslo, o šis bežiūrint natūraliai kinta.

Aplink paveikslą vis ryškiau švietė aureolė, kūrinio spalvos įkaito, mainėsi, veržėsi pro paveikslo rėmus, liejosi su žvakių šviesa. Pajutau kylant adrenaliną, širdis plakė vis greičiau, maldos žodžiai lūpose sukosi patys. Nebegalėjau sustoti, išpylė prakaitas, galvoje griaudėjo poteriai, o Kristaus veidas ėmė lydytis akyse. Jame prasivėrė juoda varvanti skylė, vaizdinys pavirto į nevaldomą košmarą, vaizdas plyšo per pusę.

 

/ / /

Kažkas mane sugriebė už peties!

Tai buvo apsaugos darbuotojas. Jis stvėrė mane už peties ir paklausė: „Kas čia?“ Pažvelgęs jam į akis pareiškiau: „Ten šūdas!“ Mėginau su draugais patekti į klubą Aguonų gatvėje, vyko kažkoks vakarėlis. Apsauga tikrino visus iš eilės ir išorinėje mano striukės kišenėje ant žasto kažką užčiuopė. Dar kartą pasakiau: „Šūdas ten.“ Ir pamažu atsegiau kišenėlę, kurioje laikiau paslapčių konteinerį raudonu dangteliu. Apsauginis nekantriai šaukė: „Tuoj pat PARODYK!“

Keliomis valandomis anksčiau į polikliniką turėjau nunešti išmatų mėginį, bet pavėlavau. Nieko geresnio nesugalvojęs įsidėjau permatomą konteinerį į striukės kišenėlę, prisiūtą prie žasto, ir pamiršęs nuvariau į vakarėlį.

Dar kartą sakau apsauginiui: „Na, bet ten tikrai... šūdas.“ Ir pakėliau indelį jam prieš akis! Paplekšnojau per petį. Niekuomet nepamiršiu tos iš nuostabos sustingusios jo grimasos ir sugniuždyto žvilgsnio, kuriuo mane palydėjo į klubo tamsą.

 

/ / /

Lankantis Veronoje teko grožėtis Francesco Hayezo paveikslu „La Meditazione“ (1851). Subtili kompozicija vaizduoja jauną merginą apnuoginta krūtine. Veidas pridengtas plaukų, tačiau matyti jos skvarbus žvilgsnis. Ant kelių – sunki knyga, o nusvirusioje rankoje ji laiko kryžių, kuris, atrodo, tuoj tuoj iškris iš paveikslo.

Grožėjausi tapybos meistryste, apkalto krėslo tekstūra, rankomis, baltu drabužiu ir apnuoginta krūtimi. Teko skaityti apie to spenelio aštrumą. Pasirodo, tai nėra vien erotinis portretas. Jame užfiksuoti to meto Europos politiniai lūžiai, pralaimėto Italijos karo dėl nepriklausomybės nusivylimo atšvaitas, o nusviręs kryžius su išraižytomis datomis atspindi Austrijos imperijos kariams pasipriešinusių Milano gyventojų auką bei kankinystę.

 

/ / /

Dar sykį žvilgtelėjęs į tą spenelį vėl įsitikinu, jog geriausi meno kūriniai gimsta ne meistrų rankose, o žvelgiančiųjų į juos mintyse, tačiau vieną dalyką tokiuose kūrinius atpažįstame visi – tai kūrėjo meilę dirbiniui, šventą prisilietimą prie molio ir įkvėptą gyvybę juodai spalvai. Saldžioji naktis... Juk ryškiausia spalva tapyboje – tai spalvos nebuvimas fizikoje: kiaurai skrodžiantis žvilgsnis, bedug­nė ir šviesa už altoriaus. Įsivaizduokite bažnyčios varpą arba, tiksliau, bažnytinius varpelius patarnaujančio vaiko rankose. Kiekvienąkart per aukojimą suskamba:

 

Juoda!

Juoda!

Juoda!

 

Po to darsyk...

 

Juoda!

Juoda!

Juoda!

 

Ir dar sykį:

 

Juoda!

Juoda!

Juoda!

 

Ir toliau...

 

Pauzė. Tai parašęs apsidairau po kambarį, nužvelgiu visus jame esančius juodus daiktus. Atrodo dar juodesni. Pulsuoja, tarsi kalbėdami man po šios ne­įprastos maldos. Studijų metais ir vėliau teko praleisti daug laiko medituojant ties tapyba ir tyrinėjant tūrius, kurie slypi už spalvotų drobės potėpių ir efektų; dienomis, vakarais, iki gilių sutemų, kol dingsta potėpių dekoracijos ir lieka tik tonai. Kartais ilgiuosi tapybos.

Raineris Maria Rilke:

– Rožė pakelia galvą ir ištaria: raudona.

Deividas Preišegalavičius:

– Kokios spalvos yra raudona?

Kadaise nusivylęs teptuko netobulumu dramatiškai nupurškiau savo paletę auksiniais dažais ir pradėjau naudoti ją kaip padėklą kokteiliams. Vaikydamasis akimirkos grožio sukūriau daug smagios scenografijos. Atsisakiau nuomotis didelę tapybos studiją Spaudos rūmuose, persikėliau į mažesnę erdvę miesto centre, stambias drobes užrakinau sandėlyje. Tebe­įsistvėręs abstrakcijos pradėjau žaisti koliažais, derinti smulkias geometrines formas ir bereikšmes tekstūras. Apkvaitęs nuo pasirinkimo gausos ir derinimo galimybių mečiau ir tai. Tik elektrinės gitaros nemečiau. Ją nuo pat pradžių laikiau savotišku tiltu į tapybą.

 

Algimantas Rokas Černiauskas. Išsilydymas, La Meditazione
Algimantas Rokas Černiauskas. „Melioracijos šunytis“, 2017, Aukštaitija

 

/ / /

Gyvoji tapybos legenda Henrikas Čerapas ne kartą atkreipė dėmesį į Gustave’o Courbet paveikslą „Laidotuvės Ornane“. Šio paveikslo didybė bei paprastumas kadaise jam įkvėpė mintį, kad tapyba – tai iššūkis siekti epinio tūrio, kurio jis linkėdavo visiems savo mokiniams.

O toliau – begalinis žvilgsnis į erdvę, į prarają už meno kūrinio ir tikrumo veidą.

 

– O kokį paveikslą nutapei paskutinį?

– „Paveikslą numeris 4“. Tai buvo koncertas, kurį pirmojo karantino pradžioje sugrojome kartu su tarpdisciplininio meno kūrėju Simonu Nekrošiumi „Studium P“ erdvėje, tačiau visuomenei tą koncertą pristatėme tik šių metų vasario pabaigoje renginyje DJANGO. Tai buvo vieno paveikslo parodos atidarymas internetinėje feisbuko paskyroje online. Simonas atliko kuratoriaus vaidmenį ir sėkmingai skaitmenizavo vieną seną mano tapybos kūrinį aliejiniais dažais iš kolekcijos „Gyvenimas krūme“ (2015). Pasitelkęs šiuolaikines technologijas, montažą ir efektus Simonas suteikė tam paveikslui visiškai naują kibernetinę dimensiją.

Prieš paveikslo atidarymo ceremoniją kuratorius pasiūlė parašyti tekstą, kuris praplėstų erdvę klausytojui į tą muzikinę tapybos abstrakciją „Paveikslas numeris 4“:

Girdime gyvai atliekamus garsus iš paveikslo artumos. Per peizažą vedė brydė, it atversta knyga ilsėjosi pieva, pešėsi paukščiai; pamiškėje sušmėžavo briedžio ragas, nukritęs puodas sukūlė kompiuterio ekraną. Girdime kibirkštis, šakų traškėjimą, samanų alsavimą ir krūmokšnius graužiančios stirnos pabėgimą. Girdime tapybos aktą, žaliuojantį paveikslą ir į naktį kylančią fakelų liepsną.

Paveiksliūkštis... Numeris keturi. Lauko pakraštyje ant kalvos gulėjo užridentas akmuo. Apskaldytas ir išvagotas grąžto skylių priminė suvarpytą šuns galvą. Papėdėje aptvertas spygliuotos vielos mazgais, jis žvelgė į laukais slenkančius laisvės debesų šešėlius. Melioracijos šunytis, iššokusi sprandžina iš buldozerio vairuotojo kaktos, ašara, nusidriekusi per sustumtą upių magist­ralę ir sukiužęs tvartas raudančio kolūkiečio danguje. Cypė prirakintas melioracijos šunytis.

Paveiksliūkštis... Ketvirtas... Neprasikalę traktoriaus vikšro sparnai, iliuzijos ir eilės kombikormo maldoje, spirito skylėj, padarguose įkalintų sielų klyksmas ir nekalta auka padažytais skruostais melžėjų garbės lentoje.

Paveiksliūkštis... medaliūkštis! Apdovanojimas. It antsnukis už neteisybę. Jaunystę kare. Grįžę ir žuvę gyvulių šventyklose, paaukoti mėšle, nuskendę srutose, sušerti savo pačių gyvuliams, be meno, be pieno, be bičių, be gimtųjų namų, laukuose, nusėtuose jarunda.

Iščiulptos viltys. Paveikslas numeris 4. Duonos trupinių rožančius Sibire.

Paveikslas numeris 4. Antspaudas ant kalinio veido.

Paveikslas numeris 4. Paveikslas numeris 4. Paveikslas numeris 4.

P a v e i k s l a s  N r. 4

Žemuogių kvapas vietoje, kurioje stovėjo namai. Miestelio vaikai ten rinkdavosi saldžių uogų. Saldžiausių apylinkėje.

Paveikslas.

Numeris.

Keturi.

Žemuogių kvapas vietoje, kurioje stovėjo namai. Miestelio vaikai ten rinkdavosi saldžių uogų. Saldžiausių apylinkėje.

Keturi numeris paveikslas...

Žemuogių kvapas vietoje, kurioje stovėjo namai. Miestelio vaikai ten rinkdavosi saldžių uogų. Saldžiausių apylinkėje.