Anatolijaus Kuznecovo (1929–1979) romaną „Babyn Jaras“ pirmą kartą 1966 m. dalimis paskelbė Maskvoje leidžiamas žurnalas „Junost“ („Jaunystė“). Romanas iškart tapo plačiai žinomas, nors pats autorius jo nedrįso atsiversti – sovietų cenzoriai buvo išredagavę apie trečdalį teksto. 

1969 m. knygos A. Kuznecovas, būdamas komandiruotėje Anglijoje (kad išvyktų į šią šalį sugalvojo alibi – rašąs knygą apie Vladimirą Leniną, todėl norįs aplankyti kai kurias su jo gyvenimu ir veikla Anglijoje susijusias vietas, taip pat Karlo Marxo kapą), kreipėsi į Didžiosios Britanijos valdžios institucijas prašydamas politinio prieglobsčio. Nuo 1970 m. iki mirties buvo „Laisvės radijo“ bendradarbis. 

Bėgdamas iš SSRS autorius su savimi slapta, įsisiuvęs į drabužius išsivežė fotojuosteles su visu, nekupiūruotu „Babyn Jaro“ tekstu.  

Spausdiname pirmąjį romano „Babyn Jaras“ skyrių, kuriame A. Kuznecovas prisistato skaitytojui, papasakoja, kodėl nutarė rašyti ne romaną, bet romaną-dokumentą, kokiomis aplinkybėmis pradėjo rašyti ir apie pirmą apsilankymą Babyn Jare. 

Babyn Jaras – tai Kyjivo Paneriai. Didžiulė griova tuometinio Kyjivo pakraštyje, kurioje 1941–1943 m. vokiečiai ir jų pagalbininkai sušaudė dešimtis tūkstančių Kyjivo žydų, daugiausi moterų, vaikų ir vyresnio amžiaus žmonių (vien 1941 m. rugsėjo 29–30 d. 33 771), apie 20 tūkst. sovietų karo belaisvių, šimtus ukrainiečių antinacistinio pogrindžio narių, romų, neįgaliųjų ir kitų. 

Vakaruose po Aušvico-Birkenau koncentracijos ir mirties stovyklos Babyn Jaras yra bene plačiausiai žinoma Holokausto vieta, „Holokausto sušaudant“ simbolis. Be jo nesuprasime Kyjivo, Ukrainos ir Europos istorijos. 

Rengdamas tekstą naujam visos apimties leidimui (jis pasirodė 1970 m.) tekste kursyvu A. Kuznecovas pažymėjo vietas, kurias sovietų cenzoriai buvo išbraukę, o laužtiniais skliaustais išskyrė naują medžiagą, kuria papildė romaną jau įkvėpęs laisvojo pasaulio oro. 

Knygą išvertė, komentarus ir įvadą parašė istorikas Zigmas Vitkus, išleisti ketina leidykla „Lapas“.

Vertėjas

 

 

Pelenai

 

Viskas šioje knygoje – tiesa. 

Kai pasakodavau šios istorijos epizodus įvairiems žmonėms, visi vienu balsu tvirtindavo, kad privalau parašyti knygą. 

[Tačiau rašau ją jau seniai. Pirmą versiją, galima sakyti, parašiau būdamas keturiolikos. Į storą savadarbį sąsiuvinį aš, tuo metu alkanas, prislėgtas berniukas, skubriai surašiau viską, ką mačiau, girdėjau ir žinojau apie Babyn Jarą. Neturėjau supratimo, kodėl taip darau, tačiau jutau, kad taip reikia. Kad niekas nebūtų pamiršta. 

Tas sąsiuvinis vadinosi „Babyn Jaras“, ir aš slėpiau jį nuo pašalinių akių. Po karo Sovietų Sąjungoje siautėjo antisemitizmas – kampanija prieš vadinamąjį kosmopolitizmą: areštuodavo gydytojus žydus – „nuodytojus“, o Babyn Jaro pavadinimas tapo kone draudžiamas. 

Kartą tvarkydama namus mama aptiko mano sąsiuvinį, perskaitė, verkė laikydama jį rankose ir patarė saugoti. Ji pirmoji pasakė, kad kada nors privalėsiu parašyti knygą.]

Kuo ilgiau gyvenau pasaulyje, tuo labiau įsitikinau, kad būtinai turiu tai padaryti.

Daug kartų ėmiausi rašyti įprastą dokumentinį romaną, tačiau neturėdamas jokios vilties, kad jis bus publikuotas. 

Be to, su manimi pačiu nutiko kažin kas keisto. Stengiausi rašyti įprastą romaną, remdamasis socialistinio realizmo metodu – vieninteliu, kurį išmaniau, kurio mokė nuo mokyklos suolo ir toliau visą gyvenimą. Tačiau gyvenimo tiesa, virsdama „menine tiesa“, kažin kodėl blanko akyse, tapo banali, sušukuota, melaginga ir, galų gale, nesąžininga. 

 

Sovietų karo belaisviai po žudynių nacių liepimu užkasinėja kūnus, kad paslėptų nusikaltimų pėdsakus. Johanneso Hähle’s nuotrauka iš Hamburgo socialinių tyrimų instituto archyvo

 

[Socialistinis realizmas įpareigoja rašyti ne taip, kaip buvo, o kaip turėjo arba galėjo būti. Melagingas ir veidmainiškas šis metodas, tiesą sakant, jis ir pražudė praeityje didžią rusų literatūrą. Atsisakiau jo visiems laikams.]

Rašau šią knygą negalvodamas apie jokius metodus [nė apie jokias valdžias, sienas, cenzūras ar nacionalinius prietarus]. 

Rašau taip, tarsi prisiekęs liudyčiau pačiame aukščiausiame ir sąžiningiausiame teisme – ir esu atsakingas už kiekvieną savo žodį. Šioje knygoje papasakota tik tiesa – TAIP, KAIP BUVO. 

 

[Aš, Anatolijus Vasiljevičius Kuznecovas, šios knygos autorius, gimiau 1929 metų rugpjūčio 18 dieną Kyjive. Mano mama – ukrainietė, tėvas – rusas. Mano pase įrašyta tautybė „rusas“.]

Užaugau Kyjivo pakraštyje, Kurenivkoje, netoli didelės griovos, kurios pavadinimas savu laiku buvo žinomas tik vietos gyventojams: Babyn Jaras.  

Kaip ir kitos Kurenivkos apylinkės, Babyn Jaras buvo mūsų žaidimų vieta, kaip sakoma, mano vaikystės vieta.

Paskui vieną dieną ji tapo labai įžymi. 

Ilgiau nei dvejus metus ji buvo uždrausta zona, apjuosta spygliuota viela, kuria tekėjo aukštos įtampos elektros srovė ir kurioje veikė koncentracijos stovykla, o ant skydų buvo parašyta, kad į visus, kurie prisiartins, bus atidengta ugnis. 

Kartą netgi apsilankiau konclagerio kontoroje, tiesa, ne pačioje griovoje, antraip šios knygos nerašyčiau. 

Mes tik girdėdavome kulkosvaidžių serijas skirtingais intervalais: ta-ta-ta, ta-ta... Dvejus metus diena po dienos girdėjau jas, ir net dabar šis garsas skamba ausyse.

Į pabaigą virš griovos pakilo sunkus, riebus dūmų stulpas. Jis kilo iš ten tris savaites. 

Savaime suprantama, kai viskas baigėsi, mudu su draugu, nors ir bijojome minų, nuėjome pažiūrėti, kas gi ten liko. 

Tai buvo didžiulė, galima sakyti, didinga griova – gili ir plati kaip kalnų tarpeklis. Vienoje pusėje sušukus, kitoje vargu ar išgirs. 

 

Vokiečių karo lakūnų 1943 m. daryta Babyn Jaro griovos aerofotografija

 

Griova buvo išsidėsčiusi tarp trijų Kyjivo rajonų: Lukjanivkos, Kurenivkos ir Syrecio, apsupta kapinių, giraičių ir daržų. Apačioje tekėjo mielas skaidrus upeliukas. Šlaitai – statūs, skardingi, vietomis tiesiog vertikalūs; Babyn Jare dažnai susiformuodavo nuošliaužų. Tiesą sakant, tai buvo būdinga toms vietoms: visas dešinysis Dniepro krantas yra išraižytas tokių griovų, pagrindinė Kyjivo gatvė Chreščatykas susiformavo iš Chreščatyko Jaro, yra Repjachivo Jaras, Syrecio Jaras ir kiti – jų ten daug. 

Eidami pastebėjome seną vyrą, prastai apsirengusį, su ryšuliu rankoje, kuris bandė persigauti iš vieno griovos pusės į kitą. Pagal tai, kaip tvirtai jis žingsniavo, supratome, kad jis gyvena kažkur netoliese ir eina šiuo keliu ne pirmą kartą.

– Seneli, – paklausiau aš, – žydus čia šaudė ar toliau? 

Senis sustojo, nužvelgė mane nuo galvos iki kojų ir paklausė: 

– O kiek rusų čia paguldyta, o ukrainiečių, o kitų tautybių? 

Ir nuėjo. 

Žinojome šį upeliuką kaip savo penkis pirštus – vaikystėje statėme jame mažas užtvankėles iš suklotų žabų ir maudydavomės. 

Upelio dugnas buvo iš gero stambiagrūdžio smėlio, tačiau dabar jis nežinia kodėl buvo nužertas baltais akmenėliais. 

Pasilenkiau ir pakėliau vieną iš jų norėdamas atidžiau apžiūrėti. Tai buvo apdegęs nago dydžio kaulo gabalėlis, iš vienos pusės – baltas, iš kitos – juodas. Upeliukas juos plovė iš kažkur ir nešė pasroviui. Nusprendėme, kad žydus, rusus, ukrainiečius ir kitų tautybių žmones žudė aukščiau. 

Ilgai ėjome sekdami tais kauleliais, kol priėjome pačią griovos pradžią, ir upeliukas išnyko, jis čia užgimdavo iš daugybės šaltinių, besisunkiančių pro smėlio sluoksnius, iš čia jis ir išplaudavo kaulus. 

Šioje vietoje griova tapo daug siauresnė ir dalijosi į keletą atšakų, vienoje vietoje pastebėjome, kad smėlis tapo pilkas. Staiga supratome, kad einame žmonių pelenais. 

Netoliese, paplautas lietaus, buvo nuslinkęs smėlio klodas, iš po jo matėsi kampuotas granito kyšulys ir maždaug ketvirčio metro storio anglies klodas. 

Ant šlaito ganėsi ožkos, o trys maždaug aštuonerių metų piemenys uoliai skaldė nedideliais kirtikliais ir smulkino anglį ant granito kyšulio. 

Mes priėjome arčiau. Anglis buvo grūdėta, rudos spalvos, lyg pelenai iš garvežio būtų sumaišyti su staliaus klijais.  

– Ką čia veikiate? – paklausiau. 

– O štai ką! – vienas jų iš kišenės ištraukė kažkokį blizgantį ir nešvarų grūdelį ir mestelėjo jį delne. 

Tai buvo pusiau išsilydę auksiniai žiedai, auskarai, dantys. 

Jie ieškojo aukso. 

Pasivaikščiojome aplink, radome daug sveikų kaulų, dar neišdžiūvusią neseniai palaidoto žmogaus kaukolę ir daug juodų pelenų gabalėlių tarp pilko smėlio. 

Pakėliau vieną gabalą, maždaug dviejų kilogramų svorio, parsinešiau namo ir išsaugojau. Tai daugybės žmonių pelenai, visi kartu sumaišyti – savotiškas internacionalinis pelenų mišinys. 

Tada nusprendžiau, kad reikia viską aprašyti nuo pat pradžių, kaip buvo iš tikrųjų, nieko nepraleidžiant ir nieko neišgalvojant. 

Štai ir darau tai, nes žinau, kad privalau, nes, kaip pasakyta romane „Tilis Ulenšpygelis“, Klaso pelenai beldžiasi į mano širdį. 

Taigi žodis DOKUMENTAS, užrašytas šio romano paantraštėje, reiškia, kad čia pateikiu tik tikrus faktus ir dokumentus ir nė mažiausio literatūrinio spėliojimo, kaip „galėjo būti“ arba „turėtų būti“, čia nėra.

 

Iš rusų kalbos vertė Zigmas Vitkus

 

Bus daugiau