Vieną dieną Dievas pavargo teisti mirusius žmones, todėl leido jiems gyventi amžinai. Visi labai apsidžiaugė, pradėjo švęsti, džiaugtis gyvenimu. Bet tik ne ritualinių paslaugų teikėjai. Laidotuvininkai, kapinių prižiūrėtojai ir paminklų statytojai tuoj sukilo, net duobkasiai su krematoriumų savininkais susivienijo ir ėmė garsiai reikšti nepasitenkinimą. Tai iš ko dabar reikės gyventi, piktinosi jie visi, iš ko duoną valgyti? Negi badu teks dvėsti? Numirėlių taigi nebebus! O juk amžinas biznis! (Perpetuum mobile, gyva mirusia kalba tariant.)

– Šitoks įdirbis: iš kartos į kartą laidojome žmones!.. Ką nors nauja pradėti viso gyvenimo neužtektų, –­ graudenosi laidojimo reikmenų pardavėjai.

– Nuo pat jaunumės šiame versle prasisukęs, įgudęs, negi dabar bepersikvalifikuosi? – atitarė kapinių tvarkytojai.

– Ypač kai iki pensijos tiek belikę!.. O ir ką vaikams paliksi? Negi tik suvenyrinį kastuvą?! – ne tik ant delnų spjaudėsi duobkasiai.

– Ir kaip dabar įsisavintas lėšas struktūriniams fondams ir institucijoms grąžinsim? – bergždžiai už širdies stvarstėsi ir į reanimaciją nesėkmingai prisiskambinti bandė krematoriumų savininkai.

– Taip gražiai numirėlius aptarnaudavom – nė vienas nesiskundė! Su gyvais niekas taip gražiai nesielgia, kaip mes su numirėliais mokėdavom, –­ dusliai it iš po žemių dudeno laidojimo namų šeimininkai.

– Pažeisti teisėti lūkesčiai! Gyvi į žemę nelįsim! – su plakatais mitinguose protestavo paminklakaliai.

Visaip juos bandė raminti ir įtikinėti. Siūlė ritualinių paslaugų muziejus kurti, leisti parodomąsias laidotuves rengti, nuo mokesčių atleisti, net subsidijuoti tokią kultūrinę veiklą. Bet gudrus laidotuvininkų protas greitai sumetė, kad iš to menkas biznis. Ne, ir viskas! O duobkasiams buvo žadama mokėti išmokas, – kad tik nedirbtų. 15 metų. Paskui – tiek, kiek patys panorės. Bet tie – išdidūs, užsispyrė: mums svetimo gero nereikia, mes ne kokie išlaikytiniai, nepaleisim kastuvų iš rankų!

Nusisamdė galiausiai laidojimo biurų valdytojų asociacija brangiausius advokatus iš kontoros „Grabys, Velėnius, Karstelis ir partneriai", – kad ieškinį Dievui iškeltų. Strasbūru prigąsdintų. O paskui gražiuoju susitartų. Pažadėjo advokatams didžiulius pinigus. Po tris procentus nuo kiekvieno būsimo lavono. Be to, nemokamai su visom iškilmėm palaidoti. Kai ateis laikais. Taip pat ir visas gimines, o artimiausius žmones – net tris kartas į priekį. Negana to, geriems draugams didelę nuolaidą pritaikyti. Grabo lenta prisiekė, net popierių surašė. Grasinimų nesiėmė. Gąsdinti, kad pakiš po velėna, jei nieko nepeš, nesiryžo... Negi tepsies rankas? Ir dar veltui. (Na, dar ir teisinė valstybė, bet čia ne esmė, aišku.) O duobkasių profsąjunga susimetė ir pasisamdė net tris teisininkus – kriminalinės policijos žmogžudysčių skyriaus naujokus. Nesunku šiuos buvo įtikinti įstatymo projektą „Žmogaus teisės į mirtį" parengti. Sako, ar tam mokslus baigėt, kad dabar be darbo sėdėtumėt? Prižadėjo iki pat pensijos profsąjungoje už gerus pinigus įdarbinti, jei tik bylą prieš Dievą padės laimėti. Nes priešingu atveju, užsiminė, teks patiems jei ne duobių, tai griovių eiti kasti.

Na ir plušo advokatai su teisininkais dieną naktį, iki kaklo popieriais užsikasę, mirtinai nusikamavo praktinę ir teorinę mirties naudą įrodinėdami.

Galiausiai gavo Dievas faksu šaukimą į Aukščiausiąjį teismą, atsakovu buvo pakviestas. Pažvelgęs pro debesies kraštą į žemę pamatė, kad bylų tomai jau dangų remia, ir suprato, kad net pasitelkęs advokatą velnią ne kažin ką peštų su Konstitucine Dvasia besigalynėdamas, kad teks visą amžinybę bylinėtis ir kad besibylinėdamas tris kartus pražils, visai šventą ramybę praras, nervus susigadins. O kai dar Strasbūro vardą išgirdo, tai iškart kapituliavo. Atšaukė savo sprendimą, neišėjo į užtarnautą pensiją...

Va taip žmogus ir liko mirtingas. O laidotuvininkai ir toliau sau patenkinti gyvena, rankas trina išsišiepę ir gyvenimu nesiskundžia.