Antonin Artaud. Kraujo srautas

VAIKINAS. Aš tave myliu, ir viskas tiesiog nuostabu.
MERGINA (virpančiu balsu). Tu mane myli, ir viskas tiesiog nuostabu.
VAIKINAS (dusliai). Aš tave myliu, ir viskas tiesiog nuostabu.
MERGINA (dar dusliau). Tu mane myli, ir viskas tiesiog nuostabu.
VAIKINAS (nusisukdamas). Aš tave myliu. (Pauzė.) Ateik.
MERGINA (atsistodama priešais). Jau!
VAIKINAS (egzaltuotai, spigiai). Aš tave myliu. Aš kilnus, aš šviesus, aš imlus, aš sodrus.
MERGINA (taip pat). Mes mylimės.
VAIKINAS. Mes esame gilūs. Ak, kaip nuostabiai sutvertas pasaulis!

Pauzė. Girdėti, lyg milžiniškas ratas riedėtų ir grumėdamas virpintų orą. Tarp VAIKINO ir MERGINOS, juos perskirdamas, įsisuka viesulas. Tuo pat metu viena į kitą trenkiasi dvi žvaigždės ir matosi, kaip iš jų byra žmogaus kūno gabalai: rankos, kojos, skalpai, kolonados, portikai, šventyklos, distiliatoriai, krinta vis lėčiau ir lėčiau, atrodo, kad judėtų vakuume. Toliau vienas paskui kitą krinta trys skorpionai ir galiausiai – jau nebepakenčiamai, beprotiškai lėtai –­ žemę pasiekia varlė su vabalu.

VAIKINAS (rėkia kiek gali). Dangus griūva! (Žiūri į dangų.) Dingstam iš čia.

Išstumia MERGINĄ prieš save. Įeina gigantiškais šarvais apsirengęs viduramžių RITERIS, o paskui jį atpūškuoja ŽINDYVĖ, rankose besinešdama krūtis, nes jos nerealiai ištinusios.

RITERIS. Paleisk papus. Duok man mano popierius.
ŽINDYVĖ (šaižiai). A! A! A!
RITERIS. Šūdas. Kas tau yra?
ŽINDYVĖ. Mūsų dukra, žiūrėk – čia –­ su juo!
RITERIS. Ša! Nėr čia jokios mergos!
ŽINDYVĖ. Aš tau sakau – jie dulkinasi.
RITERIS. Nusispjaut! Kas man darbo, kad jie dulkinasi?
ŽINDYVĖ. Incestas.
RITERIS. Cekava Zosė.
ŽINDYVĖ. Suteneris! (Sviedžia RITERIUI jo popierius).
RITERIS. Kalė! Duok man pavalgyt.

ŽINDYVĖ išskuba. RITERIS kelia popierius ir iš kiekvieno išvyniojęs po įspūdingą gabalą šveicariško sūrio valgo. Staiga užsikosti ir pradeda dusti.

RITERIS (pilna burna). Chm, chm. Tu man parodyk savo krūtis. Tu man parodyk savo krūtis. Kur ji pasidėjo?

Išbėga. Grįžta VAIKINAS.

VAIKINAS. Pamačiau, sužinojau, supratau. Va čia, šalimais, – miesto aikštė, kunigas, batsiuvys, blusturgininkas, bažnyčios prieduris, raudoni viešnamio žibintai, teisingumo svarstyklės. Aš daugiau neištversiu!

Lyg šešėliai į sceną įslenka KUNIGAS, BATSIUVYS, ZAKRISTIJONAS, SĄVADAUTOJA, TEISĖJAS ir BLUSTURGININKAS.

VAIKINAS. Aš praradau ją... Grąžinkit man ją.
VISI (disonansu). Ką, ką, ką, ką?
VAIKINAS. Mano žmoną.
ZAKRISTIJONAS (bukai). Tavo žmoną... Uuu! Juokauji!
VAIKINAS. Juokauju?! Tai gal ji tavo žmona?!
ZAKRISTIJONAS (barbendamas sau į kaktą). Gal ir mano.

Išbėga. Nuo grupės atsiskiria KUNIGAS ir viena ranka apkabina VAIKINO kaklą.

KUNIGAS (kaip per išpažintį). Į kokią savojo kūno dalį dažniausiai kreipiesi?
VAIKINAS. Į Dievą.

Suerzintas atsakymo, KUNIGAS iškart pradeda kalbėti su šveicarišku akcentu.

KUNIGAS. Bet kad taip nebeišeina. Mums šie dalykai nebesigirdi. Tu teiraukis jų dėl ugnikalnių ir dėl žemės drebėjimų, o mums visiems gana ir gana eropasakėlių, kur prisiklausom klausykloj. Ir išvis – c'est la vie.
VAIKINAS (sujaudintas). A, taip, tai čia jau c'est la vie! Gerai, tada, anksčiau ar vėliau, viskas eina po velniais.
KUNIGAS (vis dar su akcentu). Bet iš tikro.

Staiga sutemsta. Dreba žemė. Dunda griaustinis ir visomis kryptimis blyksi žaibai. Matyti, kaip aplink paniškai bėgioja žmonės, jie apsikabina, krenta, vėl keliasi –­ atrodo lyg pakvaišę. Tuo tarpu milžiniška ranka sugriebia SĄVADAUTOJĄ už plaukų ir jie užsiplieskia galinga, vis augančia liepsna.

TRIUŠKINANTIS BALSAS. Kale, pažvelk į savo kūną!

SĄVADAUTOJOS suknelė tampa permatoma ir išryškėja visiškai nuogas, šlykštus jos kūnas.

SĄVADAUTOJA. Apleisk mane, Dieve.

Įkanda Dievui į riešą. Gaivališkas kraujo srautas siūbteli per sceną ir ilgame žaibo blyksnyje matosi besižegnojantis KUNIGAS. Vėl užsižiebus šviesoms visi veikėjai guli negyvi, jų kūnai išsibarstę ant žemės. Likę tik VAIKINAS ir SĄVADAUTOJA, kurie aistringai ryja vienas kitą akimis. SĄVADAUTOJA puola VAIKINUI į glėbį.

SĄVADAUTOJA (lyg orgazmo akimirką). Pasipasakok, kaip tau pavyko.

VAIKINAS delnais užsidengia veidą. Tarsi ryšulį tempdama MERGINĄ, sugrįžta ŽINDYVĖ. MERGINA mirusi. ŽINDYVĖ ją paleidžia iš rankų ir MERGINA nudribusi susiploja į blyną. Pasirodo, kad ŽINDYVĖ nebeturi krūtų – ji absoliučiai plokščia kaip lenta.

RITERIS (baisingu balsu). Kur tu juos nukišai? Atiduok man mano šveicarišką sūrį.
ŽINDYVĖ (raiškiai). Prašau.

Pasikelia suknelę. VAIKINAS nori bėgti, bet lieka sustingęs kaip ore pakabinta lėlė.

VAIKINAS (pilvakalbio balsu). Neliesk Mamytės!
RITERIS. Ji – velnias!

Iš siaubo užsidengia veidą. Tuntas skorpionų išropoja iš po ŽINDYVĖS suknelės ir spiečiasi tarp jos kojų. ŽINDYVĖS genitalijos išsipučia, plyšta ir sužėri vaiskiai kaip saulė. VAIKINAS ir SĄVADAUTOJA išlekia lyg be galvų.

MERGINA (keldamasi). Nekaltybė! Ai, tai va, ko jis ieškojo.

Uždanga

1925 01 17

Vertė Gintautas Lesevičius

Audronė Vaškevičiūtė. „Kėdė“

Draugai