Arminas Bartulis. Palangė

Arminas Bartulis. Palangė
Arminas Bartulis. Meidos Žultauskaitės nuotrauka

 

– Ne. Sakau jums, dievaži, turbūt paskutinį kartą mandagiai... – privėrė duris, kad žvilgtelėtų į pritaisytą ant jų lentelę. – Dvidešimt ketvirtą kartą sakau – ne! Aš nesimesiu. Nes nesimesiu niekada.

– Bet dabar labai puiki proga – Europos Sąjungos lėšomis kompensuojama iki pusės visos renovacijai skirtos sumos. Jeigu pažvelgtumėt į lankstinuką, – konsultantas, derybininkas, vadybininkas ar velniai žino kas (šitai Pranui mažiausiai rūpėjo) pro duris kišo popiergalį.

Pranas pajuto, kad stemple kyla rūgštis.

– Ne! Ne! Ne! – norėjo čiupti už lankstinuko ir sviesti jį laiptinėn, bet netyčia sugriebė vaikino pirštą ir taip stipriai trūktelėjo, kad tas vargšas trenkėsi kakta į pravertų durų kampą ir nei iš šio, nei iš to pravirkęs nuskuodė laiptais žemyn.

Pranas užtrenkė duris, ant virvutės pakabintu pieštuku lentelėje greitu mostu subraukė dar keturis brūkšnelius, tada parketu nučiuožė į balkoną – iš ten dar spėjo išvysti į automobilį lipantį konsultantą, derybininką ar velniai žino ką ir sušukti:

– Aš atsiprašau! Nenorėjau!

Jam neatsakius vėl:

– Dievaži, tikrai netyčia, atleiskit! – sušuko, kiek leido plaučiai.

Nuvažiavo.

„Jibištvairogės“, – mintyse nusikeikė. Pajuto, kad krūtinėje vėl permušinėja. Be reikalo į plaučius pritraukė tiek iš žiemos besivaduojančio pavasario oro. Susirgs. Dabar tikrai susirgs.

Grįžo vidun. Tiesiai į virtuvę. Valerijono lašų nebeskaičiavo. Tik susipylė stiklinėn, išgėrė, nusipurtė. Klestelėjo ant taburetės ir pradėjo klausytis. Orlaidė dūsavo automobilių pravažiavimais. Kaimynė iš dvidešimt trečio daužė karbonadus. Ritmingai, kaip pats kvėpavimas traška taburetė.

Užsimerkė. Bet ne tam, kad dar tikriau pajustų sau vis mažiau priklausančios širdies neramumą. Tam, kad... o, štai ir jis – švelnus dunkstelėjimas svetainėje, letenėlių pupsėjimas koridoriumi, šuolis ant stalo ir... dosnus murkimo kreditas. Murkimo reikia nusipelnyti – reikia pakasyti kakliuką, bet ne per arti smakro, kur randas, atsargiai, nekliudant ausų, dviem pirštais perbraukti per kaktą – tada murkimas sustiprėja, o murkikė atsiduria ant kelių.

Rainė suteikdavo jam murkimo kreditą. Vis dažniau ir dažniau. Suteikdavo ir dar vienam žmogui, bet jis nebepaglostys nei jos, nei jo – abiejų sėdinčių svogūnais prakvipusioje virtuvėje. Neatsisės šalia ir nepasakys:

– Viskas bus gerai.

– Nu, gražuole, – paglostė. – Kaip tu? Miegojai. Miegojai... Turbūt prižadinau su durim... – atsiduso. – Bet kaip jie nesupranta, Raine? Aš negaliu leisti renovuoti. Jis to neleistų. Jie gi pakeis langus, išardys visą balkoną, gal net iškirs alyvas, jeigu trukdys pastoliams... Ne, ne. Negaliu. Bet kodėl jie neklauso? Aš jiems dvidešimt aštuonis kartus sakiau, kad neleisiu.

Pranas pajuto, kad vėl svaigsta galva.

 

:::---

 

Vėl ir vėl. Vėl širdis, vėl galva, vėl konsultantas ar kas jis per velnias. Kuo ilgiau gyveni, tuo daugiau „vėl“ atsiranda. Kol nebeatlaikai. Kol vėl miršti. Vėl miršti? Vakar skambino draugė. Tvirtino gavusi reinkarnacijos įrodymą. Jos pusbrolis gydytojas dalyvavo gimdyme, tai yra priėmė vaikutį. Berniukas vos išlindęs iš gimdos prakalbo. Jis sakė... „Pra, ar klausai?“ – „Klausau, klausau.“ Jis pasakė tris žodžius: „Tik ne vėl.“ Suprask, viską atsimena iš ateities gyvenimų.

 

---:::

 

Durnė, dievaži.

Tikrai padaugino valerijono... jau akyse raibsta, lenda kvailos mintys.

Staiga pasigirdo skambutis į duris. Atsargiai pakišo delnus po Rainės kūneliu ir praktiškai neprižadinęs nunešė svetainėn ant sofos. Tada vilnonių kojinių pačiūžomis nučiuožė prie durų. Laiptinėje stovėjo du policininkai.

– Sveiki. Ar ponas Pranas būsit?

– Taip.

– Ar galim užeiti?

– Taip, taip, prašom, – atsitraukė atatupstas ir pradėjo kažkaip neramiai į kelnes trinti delnus.

Įėję pareigūnai išvydo perkarusį, tankiai mirksintį, apiplyšusį ir akivaizdžiai susijaudinusį senuką. Visi jo drabužiai, išskyrus kelnes, buvo vilnoniai. Čia gyventi šalta. Šitaip gyventi šalta.

– Gavom pranešimą apie užpuolimą. Atvažiavom patikrinti.

– Užpuolimą? – Prano rankos ėmė drebėti, linko keliai. – Kad aš nieko neužpuoliau...

– Pone, ar kišenėje kažką laikot? – pastebėjo keistą delnų trynimą. – Pakelkit rankas taip, kad matyčiau.

Pranas pakėlė. Visas iki šiol į kelnes trintas jaudulys nubėgo žemyn į kelius ir po kelių akimirkų Prano kūnas susmuko ant grindų.

Policininkai nuvedė jį į svetainę, pasodino šalia Rainės, iš virtuvės atnešė vandens, nuramino. Nesuims. Kol Pranas pasakojo savo istorijos versiją, jaunesnysis policininkas kažkaip keistai žvalgėsi po butą, patikrino balkoną, buvo išėjęs paskambinti. Kai grįžo, vyresniajam sukuždėjo:

– Šiandien negali. Rytoj.

– Pone, rytoj atvažiuos iš tokios draugijos. Padės šiek tiek apsitvarkyti, pagamins šilto maisto. Ar gerai?

– Čia dabar... tai ar aš pats negaliu?

– Galėt tai galit, bet jums padės, bus lengviau, pačiam nereikės, – šyptelėjo.

Pranas žinojo, ką reiškia tokios šypsenos ir tokie žvilgsniai. Pamatė jo aprangą, neplautų indų krūvelę, kur vakar tingėjo išplauti, ant palangės daiginamus svogūnus, nešvarių rūbų gniutulą prie vonios... Na gerai, dar dulkės ilgokai nevalytos – ir pradėjo gailėti. Atseit negali pats savim pasirūpinti.

– Gerai, – prarijo nepasitenkinimą ir sumelavo.

– Tikrai nereikia medikų?

Tikrai nereikia. Protokolo nerašė. Išlydėjo. Užsirakino. Duris dar dėl viso pikto užrėmė suoliuku. Niekas nebeįeis. Pats puikiausiai gali tvarkytis. Rytoj draugijos, poryt, žiūrėk, ir neveiksnumas, ir iškeldinimas iš buto. Ne. Buto jie negaus. Ypač balkono ir jau beveik jį siekiančios alyvos.

Apsivilko striukę ir išėjo į balkoną. Delnais įsirėmė į medinę palangę. Įkvėpė prapučiančio vėjo. Ir vėl. Tada dar kartą. Plonais suskeldėjusiais pirštais apvedė senus kaip jis pats raižinius. Ant palangės stryktelėjo ir Rainė, ėmė snukučiu trintis į vilnonę Prano krūtinę.

– Ir tu jo pasiilgai?.. Aišku, pasiilgai.

Kurį laiką taip stovėjo tylėdamas, žiūrėdamas tai į tolį, tai į apačioje žaliuojantį alyvos krūmą. Tuomet prabilo. Bet, ar mintyse, ar garsiai, žino tik Rainė.

 

:::---

 

Jis žadėjo.

Kai išpjaustėm savo vardus, čia dar buvo jo tėvų butas. Jie pykdavo, kai ateidavau. Bet aš vis tiek eidavau. Vėl ir vėl. Nes jis kvietė. Negalėjau neateiti. Tada pirmą kartą išvydau mūsų vardus šalia vienas kito. Patikėjau.

 

---:::

 

Prano akyse telkėsi ašaros. Rainė pradėjo dar garsiau murkti.

 

:::---

 

Kai įsikraustėm ir jis pasodino alyvą, sakiau, kam vargsta, vis tiek mes jos nematysim, per aukštai balkonas. O jis atsakė: „Kai būsim seni, alyvos krūmas jau bus didesnis ir žiedai – tik viršūnių žiedai – matysis virš palangės. Tada mes sėdėsim, gersim sultis ir aš tau sakysiu: Va, matai, sakiau, o tu netikėjai.“

Aš dar tikiu, Raine. Pakils virš palangės ir aš pamatysiu. Va, matai, kelios šakelės jau beveik siekia.

 

---:::

 

Pajuto, kad vėl svaigsta galva. Reikia prigulti. Patikrino, ar užrakintos durys, atsigėrė vandens, atsigulė ant sofos. Neįsileis jų. Niekaip. Numirs, bet neįsileis.

Rainė atsigulė šalia. Abu vėl užmigo.

Ji pajuto, kai kūnas pradėjo aušti. Pasigirdo švelnus dunkstelėjimas, letenėlių pupsėjimas koridoriumi, šuolis ant virtuvės palangės. Ji žiūrėjo pro langą ir graužė svogūnų laiškus. Tik žiūrėjo ir graužė. Nebegalėjo žiūrėti svetainės pusėn – šitai tikrai žinojo. Žinojo ir tai, kad svogūnai katėms mirtinai nuodingi.

Prano veide galėjai išvysti lengvą šypsnį. Širdis jam nebepriklausė. Vėl. Jis išgirdo jo balsą.

Po savaitės jų abiejų vardus paglostė pasistiepusi alyvos žiedų kekė.

 

---:::