Arminas Šileikis. Penkios miniatiūros iš Indonezijos

Į Indoneziją kartu su dar 600 studentų iš įvairiausių pasaulio šalių nuvykau 2017 m. rugpjūčio pabaigoje. Buvome atrinkti studijuoti ir pažinti šios šalies kultūrą: kalbą, batiką, tradicinius šokius, gamelano muziką, kulinariją, turizmą. Priklausė nuo to, ką patys pasirinkome. Visgi pažintis su šalimi ir žmonėmis klostėsi ne tik (ir ne tiek) auditorijose, kiek už universiteto ribų. Svetimoje ir nepažinioje aplinkoje ėmė atsirasti draugų ir pažįstamų, vyravo nuotykių, tiksliau, nenuspėjamumo dvasia. Pradžioje taip sunkiai įsileidęs visiškai kitą kultūrą, galų gale ėmiau kvestionuoti savąją, atsivežtinę. Todėl ir kilo noras trumpai aprašyti situacijas, į kurias patekdavau ar kurios atsitiktinai susiklostydavo. Atrodo, būtent dėl tų nutikimų ir pats įgavau brandos. Gaila, ne viską tuomet užsirašiau, bet kaltinu ne valią, o saulę ir gerą orą. Šios istorijos antropologiškos, atskleidžiančios temas, kuriomis nesibodi kalbėti vietiniai, keliančios klausimus, kurių greičiausiai sulauktumėte ir jūs, jei nuvyktumėte į Indoneziją. Nors pasakojimai trumpi, noriu tikėti, kad perteikia vietos atmosferą ir skatina pažinimą.


Kaimas

Apsilankiau viename Indonezijos kaime. Atvykom motoroleriu. Į savo gimtinę atvežęs vaikinas skubėjo mane supažindinti su tėvais: ranką pirmiausia paspaudžiau tėvui, tada mamai. Mane pasitiko su šypsena, bet santūriai. Kalbos, kad į kaimą atvyko „bule“ (baltasis užsienietis), pradėjo sklisti ne žaibo greičiu ir net ne iš lūpų į lūpas. Vaizdo medžiaga, kad kaimelyje yra „šviežios mėsos“, ėmė plisti šiuolaikiškai – per instagramą ir feisbuką.

 

Vietinės mergaitės. Ugnės Karaliūnaitės nuotrauka
Vietinės mergaitės. Ugnės Karaliūnaitės nuotrauka

 

Nežinomybės skraistė nukrito šeštadienį. Tai nutiko tyliai. Sėdėjome namo priebutyje, kai staiga, kur buvę, kur nebuvę, iš kampų, pakampių, iš už krūmų ar namų ėmė lįsti kaimelio gyventojai. Vieni iš jų taisėsi ant priebutį juosiančios tvoros, kiti ramstė namo sieną. Struktūra netrukus tapo aiški: naujiena, t. y. „šviežia mėsa“, centre, o susidomėję – rateliu.

Prasidėjo klausimai. Iš kur? O ką jis veikia? Kodėl Indonezijoje?

Netrukus ėmė žavėtis. Bet kokios mėlynos jo akys. Noriu, kad man gimtų toks gražus sūnus. O pastebėjot jo skaisčią odą? Tikrai, labai skaisti. Žiūrėkit, įžnybsiu į žandą ir paraus. Ooooo.

Dar šiek tiek klausimų. O kiek laiko čia jis bus? Tik savaitgalį?

Ir tuomet išvados. Jei liktų ilgiau nei savaitgaliui, reikėtų apipjaustyti.


Pašnekesiai po žvaigždėtu dangumi

Naktis padovanojo skaidrų dangų ir daug žvaigždžių. Aplink ramu. O viduje knibžda klausimai. Jų visada yra.

 

Moterys paplūdimyje. Ugnės Karaliūnaitės nuotrauka
Moterys paplūdimyje. Ugnės Karaliūnaitės nuotrauka

 

– Ar girdėjai, kad Austrijoje ir Nyderlanduose uždraudė moterims dėvėti hidžabą? – klausiu vietinio savo draugo musulmono iš Indonezijos, kai motoroleriu skrodžiam naktį.

– Kaip? Uždraudė hidžabą?

– Taip. Ką apie tai manai?

– Man atrodo, negerai. Juk tai jų religija. Jų pasirinkimas, – sako susimąstęs.

– O kodėl tuomet mano draugė iš Lietuvos paplūdimyje tavo šalyje negali būti su maudymosi kostiumėliu? Arba gatvėje vilkėti berankovių drabužių?

– Nes pas mus tokios taisyklės. Taip yra priimta.

– Tai ir Europoj nuo šiol taip priimta. Tokios taisyk­lės. Jokio hidžabo.

Jis šypsosi. Jo prasta anglų kalba.

– Nemoku aš tau paaiškinti.

– Tai tu neaiškink, tiesiog šiaip, pagalvok, – sakau.

Važiuojam. Pasižiūriu į skaidrų naktinį dangų. Klausimų tiek daug, kiek žvaigždžių.


Gatvė

Jau pusantro mėnesio vis raižom vieną gatvę netoli mūsų bendrabučio. Toje gatvėje galima rasti visas Indonezijos spalvas ir skonius. Štai ir šiandien nešini turguje pirktais mandarinais, papajom ir avokadais praeiname pro kasdien mums pamojuojantį vietinį vaikiną. Daugelis čia mus jau atpažįsta. Vaikinas šypsosi žavingai. Niekada nekviečia prieiti ir nesiūlo pirkti, bet visuomet sveikinasi. Klientei į stiklinę, kaip ir kasdien, pila šviežiai išspaustų cukranendrių sulčių.

 

Turgus. Armino Šileikio nuotrauka
Turgus. Armino Šileikio nuotrauka

 

– Bet kada jis mokosi, vargšas? Spaudžia ir spaudžia tas sultis.

– O jis mokosi? – klausia Ugnė.

– Nežinau. Bet noriu tikėti, kad mokosi.


Žalioji korta

Visi nori laimėti žaliąją kortą, net tie, kurie sako, kad nenori. Bent jau taip yra pasaulyje, iš kurio atvykau. Bet tik ne čia, Indonezijoje.

Kaskart šluodamas bendrabučio grindis kliudau amerikiečio juodų batų porą. Netrukus iš jų išsiveržia tuntas uodų. Jeigu batų porų yra dvi, tuomet uodų tuntas dar didesnis. Suirzę uodai išsiskraido kas sau: vieni ieško kraujo, kiti – kampo saugiai nutūpti, o dar kiti tenori rasti laikiną ramybės kampelį. Nė vieno kraujasiurbio nepastebėjau nei tadžikistaniečio sportiniuose batuose, nei zimbabviečio šlepetėse, nei lietuvio sandaluose.

Atrodo, nė vienas kraujasiurbis nenori palikti Svajonių šalies.


Stebuklinga lazdelė

Tai buvo pirmadienis. Pietavau Indonezijos sostinėje Džakartoje. Mano lėkštėje – nasi ayam (ryžiai su vištiena), bene populiariausias gatvėje gaminamas patiekalas šioje šalyje. Net nepastebėjau, kaip netikėtai šalia išdygo vaikinukas. Ant stalo, tiesiai prieš mano akis, jis padėjo kažkokią neįprastos formos ir tekstūros lazdelę. Sako: „Pirk.“ Paėmiau į rankas apžiūrėti. Kad tai krokodilo pimpalas, supratau tik tuomet, kai paklausiau.

„500 000 rupijų ir tavo“, – sako jaunuolis, žiūrėdamas į mane. Galvoju, tai juk nemaža pinigų suma, maždaug 30 eurų, o šalyje vidutinis darbo užmokestis siekia apie 160 eurų.

Pradedu juoktis, teiraujuosi, kurių galų jis man tą krokodilo pimpalą siūlo: „Tavo paties galui. Kad stip­resnis būtų.“ Smalsumas nepaleidžia, aiškinuosi detales.

Vaikinukas pasakoja, kad kilęs iš Papua – iš ten pat esą ir krokodilas. Džakartoje vyrukas uždarbiauja gatvėse pardavinėdamas (ne)tradicinius vaistus. Džiovintą krokodilo pimpalą siūlo sumalti ir sumaišyti su vandeniu. Netrukus ant stalo padeda kitą vaistą – tamsų skystį mažame buteliuke. Etiketėje pavaizduoti nuoga moteris ir vyras. Deja, mano indoneziečių kalbos žinių nepakanka, kad išsiaiškinčiau šito vaisto sudėtį. Bet vaikinukas tikina, kad poveikis toks pat – tvirtinamasis.

Diplomatiškai išsisukau. Padėkojau už gerus pasiūlymus ir patikinau, kad esu jaunas, tad kol kas apsieisiu be tradicinių vaistų. Jam nuėjus supratau, kad kelionė į Papua jau prasidėjo. Beliko tik vėlai naktį įsėsti į ten skraidinantį lėktuvą.