Artem Čech. Ant stogo gera

Artemas Čechas (tikr. Artemas Čerednykas) gimė 1985 m. Čerkasuose. Kijeve baigė sociologijos studijas, vaidino Čerkasų dramos teatre, dirbo žurnalistu, reklamos kūrėju, apsaugininku, dailininku modeliuotoju. 2015–2016 m. kariavo Donbaso fronte. Parašė 8 romanus ir karo esė knygą „Nulinis taškas“ („Точка нуль“, 2017, vertimas į lenkų kalbą pelnė J. Conrado premiją). Naujausiame novelių romane „D rajonas“ („Район „Д“, 2019) pasakojamos Čerkasų daugiabučio gyventojų istorijos. Perteikiama vėlyvojo sovietmečio ir pirmaisiais nepriklausomos Ukrainos metais provincijos pramoninio miesto atmosfera, autobiografinės detalės pinasi su groteskiškais įvaizdžiais, situacijų absurdu, švelnia ironija, sodriais miesto peizažais.

 

Artem Čech. Ant stogo gera
Filipo Docenkos nuotrauka

 

Romano „D rajonas“ ištrauka

 

Kadaise bene labiausiai svajojau, kad mūsų laiptinėje būtų išėjimas ant stogo. Galbūt kaip nors, fantazavau aš, ateis darbininkai ir praardys išėjimą, įmontuos liuką, privirins metalines kopėčias... Tačiau jis buvo vienintelis visame name – gretimoje laiptinėje. Visad užrakintas didžiule pakabinama spyna, užgrūstas dėžėmis ir daržovių maišais.

Kažkada toje laiptinėje gyveno mano tėvas, prie pat išėjimo ant stogo, spynos raktus saugojo mano senelis, visada juos nešiojosi pasitikėdamas tik pačiu savimi. Stogas buvo pavojingas dalykas, stogas – tik išrinktiesiems. Taip man aiškino tėvas, o jam tikriausiai kaip nors panašiai buvo sakęs senelis. Paskui mano tėtušis apsivedė su mano mama ir persikraustė iš gretimos laiptinės į mūsiškę, o po šešerių metų senelis ir močiutė, pardavę senąjį butą, atidavė stogo raktą kaip palikimą mano tėvui.

– Sūneli, – paaiškino senelis, – čia rojaus raktai, nuo šiol jie tavo, tu užaugai, sūneli, tau jau trisdešimt, tad jei nori, gali užsilipti ant stogo. Tik būk atidus ir atsargus. Stogas – pavojingas dalykas. Stogas – tik išrinktiesiems.

– Padėk ant spintelės, – abejingai burbtelėjo tėtušis.

– Sūneli, tu, regis, ne visai supranti, apie ką aš kalbu. Tai – rojaus raktai, – jis rūpestingai padėjo juos ant stalo šalia mag­netofono ir tęsė: – Tikiuosi, kad tu kada nors suprasi mano dovanos vertę.

Ir išvažiavo. Nugyventi likusio gyvenimo Kazbete.

Vos jam išėjus iš buto, tėtušis iškart puolė prie stalo, čiupo raktus ir apsiašarojęs iš laimės nuskubėjo į mano kambarį.

– Brolyti, renkis, eisime ant stogo.

Man buvo šešeri, pasivaikščioti vakare ant stogo atrodė nuostabus dalykas. „Azoto“ kaminai ramstė šiltnamių nušviestą dangų, tarp juodų medžių slėpėsi laidai ir žibintų stulpai, oro srovės kartu su mašalais plakėsi man į veidą, strigo striukės gobtuve, apvijusios mane tarsi stepių žolės, pradingdamos kažkur už dūmtraukių, šiaušdamos purplelių ir čiurlių plunksnas. Tėtušis sėdėjo ant įšilusio per dieną ruberoido ir rūkė.

– Brolyti, – kartkartėmis vis prašnekdavo jis, – brolyti... korešiuk...

Mudu nulipome žemyn, ir aš karštligiškai įsijautęs pasakojau mamai apie tą nuostabų pasivaikščiojimą, pasakojau jai apie vamzdžius ir purplelius, apie žvaigždes ir šiltą ruberoidą, apie tai, kad stogas – pavojinga vieta, bet aš – išrinktasis, todėl jis pasiekiamas man, tarsi rojus, visada mielai priglaudžiąs nekaltas sielas. Ilgai neįstengiau užmigti, sujaudintas ir įsiaudrinęs, vaizdavausi, kaip rytoj pasakosiu kiemo vaikėzams apie stogą ir apie tai, kad dabar kiekvienas iš jų galės ten pakliūti. Svarbiausia – būti šventam.

Tačiau po kelių savaičių atėjo Katorginė ir išsireikalavo, kad tėtušis atiduotų raktus. Tarsi tai ji būtų išrinktoji. Tarsi jai priklausytų neriboto patekimo į rojų teisė. Tokios moterys visada viską sugriauna. Galbūt todėl jos nelaimingos.

Mano tėvas tada vos neapsiverkė, įrodinėdamas savo teises į stogo raktus. Taškėsi gana svariais argumentais, atseit jo tėvas visą gyvenimą buvo raktų savininkas, o uošvis projektavo šito namo santechniką. Katorginė atrėžė, kad jos tėvas irgi dalyvavo namo statyboje ir kad namų valdytojos pareigybę ji teisėtai paveldėjo iš žmogaus, kuris pirmas įsikraustė į namą dar prieš trisdešimt metų, be to, jūsų tėvas – tęsė ji – neteisėtai laikė raktus, o jūsų uošvis apskritai nežinia kur, jis nebegyvena čia nuo aštuntojo dešimtmečio vidurio, juk dabar jau devyniasdešimt pirmieji – nauja epocha, nauji žmonės, nauji horizontai!

– Ir apskritai, – pridūrė ji, – nemosikuokit čia man prieš akis savo uošviu. Aš puikiai pažįstu Toliką, ir jam per maža rankas nukapoti už tokius projektus!

Nusisukusi ji išėjo. Su raktais.

...Su seneliu Toliku niekad nebuvome artimi. Regis, esu matęs jį ne daugiau kaip dešimt kartų. Nors gyvenome tame pačiame mieste. Paskui, užaugęs ir išvykęs iš Čerkasų, beveik jo neprisimindavau ir dar rečiau apie jį pagalvodavau. Galiausiai apskritai nedaug ką apie jį žinojau, o tai, ką sužinodavau, bemat išsivadėdavo iš atminties tarsi koks nebūtinas dalykas. Senelis Tolia (nepainiokit su mano draugeliu Toliku) išmaišė visą Sovietų Sąjungą, buvo partinis, rusofilas, juokingas ir pliktelėjęs. Prisimenu, kaip kartą jis perdavė man iš Uzbekistano tiubeteiką. Prisimenu, nes tas daiktas man buvo ypatingas. Labai mėgau tą tiubeteiką, tokią juodą, su baltu ornamentu. Vienas berniukas pavogė ją iš manęs pionierių stovykloje „Žuvėdra“ devyniasdešimt ketvirtaisiais. Jura. Tas kiaušis buvo vardu Jura.

Senelis išsikraustė iš buto dar aštuntame dešimtmetyje, apsigyveno Kazbete. Ir nugyveno savo dienas Kazbete. Vasylynos gatvėje, pačiame individualių namų rajono viduryje – visa ta vietovė priminė kaimą. Tikriausiai kur nors iš jo pakraščių matyti išsiliejantys daugiabučių siluetai.

Paskutiniais metais senelis sunkiai sirgo. Atvirai kalbant, aš iki šiol nežinau, kas tai buvo: tiesiog visi jo vidaus organai buvo išdegę, išskyrus širdį, kuri ir laikė jį šiame pasaulyje dar daugelį metų. Kartą močiutė perdavė man, kad senelis nori mane pamatyti. Ji tada rūpinosi buvusiu vyru. Nuo jų skyrybų buvo praėję daugiau nei trisdešimt metų, o ji vis tiek jo nepaliko. Galbūt todėl, kad mano močiutė nieko pasaulyje nebijojo? Tačiau man nesinorėjo jo matyti. Ne todėl, kad nemylėjau jo, nors išties nemylėjau (sudėtinga mylėti tuos, kurių nepažįsti), o todėl, kad sunku pažvelgti mirštančiam žmogui į akis. Vengiau to, ir iki šiol nemėgstu žiūrėti numirėliams į veidus.

Mano santykis su vaikyste labai švelnus. Dažnai ją prisimenu, ir man darosi net ne skaudu, veikiau neįprastai saldu. Neįprasta, jog kadaise buvau vaikas, kaip, tarkime, dabar mano sūnus, o saldu būna todėl, kad tie metai tarsi cukraus vata – purūs ir besvoriai. Jais norėjosi būti, dar ir dabar norisi būti tais metais, vis iš naujo išgyvenant mano būdą formavusias akimirkas, įdirbti tuos kitus krantus, užberiant purviną smėlį akmenėliais ir raunant kelmus, o svarbiausia – bėgti palei tuos kitus, bet ne kitokius krantus: lankyti mokyklą, eiti į „Teritorijos A“ koncertus, kurti savo pasaulį, kuriame aiškiai atskirti gėris ir blogis, vaikščioti po Čerkasų mišką arba eiti į paštą. Vaikystėje nuolat eidavau į paštą susimokėti už komunalines paslaugas. Tėvai, o vėliau močiutė įduodavo man pinigų ir sakydavo: eik, sumokėk už telefoną ir dujas, ir dar už tą vandenį, šitokio brangumo, irgi sumokėk. Eidavau per tris kvartalus, pro bendrabučius ir individualių namų kvartalus į paštą. Mane tris kartus apkandžiojo šunys, du kartus įgriuvau į kanalizaciją, kurios dangtį nežinia kas buvo nušvilpęs, du kartus pakliuvau po dviračiu ir kartą po automobiliu, bet niekas nė karto neatėmė iš manęs pinigų, kuriuos būtinai turėdavau nunešti iki miesto tarnybų skyriaus. Tai žadino drąsą ir pasitikėjimą savo saugumu. Čia mano pinigai, mano paštas, mano rajonas, o ten, blanko apačioje, dar reikia parašo. Mano parašo.

Mano santykiai su mokykla buvo savotiški. Labai intymūs. Buvau tikras bachūras, sakralizavau kalėjimą kaip sampratą ir kaip religiją, laikiau jo gyventojus mūsų laikų didvyriais ir riteriais. Esu aiškinęsis reikalus su kitais tikrais bachūrais, ne kartą vaikščiojau pamėlęs nuo muštynių ir nuo kavinėje „Tyrieji tvenkiniai“ išgertų svaigalų, bet nesibaiminau vaikščioti savojo rajono gatvėmis, nebijojau gyventi savojo – vaiko ir paauglio – gyvenimo, nesusimąsčiau apie daugybę pavojų, kybančių virš manęs lyg giljotinos geležtė, nebijojau narkotikų ir kriminalo, nors jaučiau ribą: kažkaip viduj, subtiliai, per intuiciją.

Vaikystėje apskritai nieko nebijojau. Nebent gal užeiti į tamsų kambarį. Atvirai kalbant, aš ir dabar bijau užeiti į tamsų kambarį (kaip ir mano sūnus). Man rodosi, jame būtinai tūno kas nors tykus ir nepavojingas, bet dėl to nė kiek ne mažiau šiurpus.

Dabar, be tamsių kambarių, aš bijau gyvenimo ir aplinkinių žmonių, bijau pasirodyti juokingas, bijau nevykusiai pajuokauti ir atrodyti nemadingai, bijau žūti partrenktas atsitiktinai iš už posūkio išnirusio automobilio arba nutrenktas srovės iš aplaidžiai ant šaligatvio palikto laido. Net kare nebuvo taip baisu kaip dabar. Kare tiesiog nebijojau, nes žūti ginant kitus sąžiningiau nei po girto išsigimėlio vairuojamo lanoso ratais.

Kai atvykstu į gimtąjį miestą, man baugu nueiti toliau nei iki parduotuvės „Orbita“ vienoje pusėje ir iki parduotuvės „Radinys“ kitoje. Taip ir yra. Atvažiavęs į gimtąjį miestą, daugiausia sėdžiu gretimame name pas Toliką. Tolikas nepagydomai serga, ir tai dar viena proga bijoti gyvenimo. Sėdžiu pas jį valandų valandas, dienas, savaites. Niekad jam neįgrystu, nes Tolikas be manęs neturi draugų. Esu vienintelis jo draugas ir dar gyvenu kitame mieste. Tolikas nebijo nieko. Nebijo ir mirties. Ir vienatvės nebijo, kitaip seniai būtų miręs. Nuo vienatvės.

Labai keista, bet mano močiutė, kaip ir Tolikas, irgi nieko nebijojo. Galbūt todėl, kad nežiūrėjo televizoriaus ir neskaitė laikraščių. Mano močiutė klausėsi nacionalinio radijo pirmos programos ir mezgė. Ją neretai aplankydavo kaukas, ateidavo ir mirusios bičiulės, pavyzdžiui, nuo antro insulto mirusi teta Raja. Mano močiutė visą gyvenimą nugyveno mistinio socializmo santvarkoje. Tokiame Mamlejevo (Sorokino?) pasaulyje. Visa ta kolektyvistinė sistema iš tiesų buvo kupina mistikos. Močiutė dirbo makaronų fabrike, ir ten nuolat dingdavo žmonės. Jie dingdavo, niekieno neįspėję, kad pradings. Dingdavo pačiame cecho viduryje. O per gamybinius susirinkimus mirdavo viršininkai. Jiems iš šnervių išlįsdavo žalčiai. O po keturiasdešimties dienų būtinai mirdavo kuris nors jų pavaduotojas. Tačiau močiutė visų tų dalykų nebijojo: turėjo jiems imunitetą, buvo įpratusi matyti pusiau suirusius lavonus pakrantėje ar miške arba tamsius žmonių siluetus už penkto aukšto langų. Ji tiesiog eidavo į mišką rinkti gydomųjų žolelių ir uogų, ir tuose tamsiuose šiluose ji visada sutikdavo vaiduoklių, miškininkų, onanistų. Žinoma, ir negyvėlių: nužudytas moteris nupjautomis krūtimis, pakartus vyrus, motinų išmestus naujagimius. Močiutės tai nė kiek nebaugino, jis atsargiai juos apeidavo, kartkartėmis įsprausdavo į akiduobes po varinę monetą, o jei staiga ant kurio nors išaugdavo grybas, ką aš žinau, koks nors kazlėkas ar baravykas, ji nesibodėdama atsargiai jį nupjaudavo, nepažeisdama grybienos, kad galima būtų kitą kartą atėjus vėl grybauti. Močiutė pasakojo man, kad jos senelis buvo tikras raganius ir pats numatė savo mirtį. Kaip numatė, taip ir mirė. Išbuožintas per kolektyvizaciją, jis prisigėrė ir sušalo pusnyje. Gal per mažai išgėrė? Man atrodo, iš jo, to raganiaus, močiutė daug ką paveldėjo. Pirmiausia – bebaimiškumą.

Aš irgi norėčiau nebijoti.

Mano močiutė mirė. Ir senelis mirė. Nors, priešingai nei močiutė, man jis visai nerūpėjo. Jam sergant, aš galvojau: tegu jau miršta, tegu nustoja kentėti. Suvokiau, kad jam septyniasdešimt ketveri, ir visada maniau, jog seni žmonės egzistuoja būtent tam, kad kentėtų, bet tegu viskas praeina, nes man jis visiškai nerūpi. Senelis, kurį paskutinį kartą mačiau prieš dvylika metų...Prieš dvylika metų bijojau tik tamsos, o dabar bijau savo vaikystės, nes ji tūkstantį kartų stipresnė už mane. Myliu ją ir jos bijau. Jei bijočiau tik tamsių kambarių, tikriausiai būčiau laimingiausias žmogus. O dar ant kito kranto sėdi močiutė. Rami ir susikaupusi. Ji niekad nesirgo, todėl mirė staiga ir greitai, peršokusi tą nuobodų žaidimo lygį – ligą. Iš pradžių tiesiog kosėjo, o paskui mirė. Dabar sėdi kitame krante ir švyti. Ji negali nešvytėti.

Veikiai vėl važiuosiu į savo miestą. Taip, važiuosiu ten, tempdamasis su savimi visus savo būgštavimus, važiuosiu, kad Tolikui nebūtų taip vieniša, kad už rankos nusivesčiau jį per rajoną. Eisime toliau nei „Orbita“? Nueisime iki vandenvalos kaip prieš dvidešimt metų? O paskui iki tarybinio ūkio! Pagaliau iki „Azoto“. O dar atsisėsime ant sofos, išjungsime šviesą, valandą sėdėsime tamsiame kambaryje ir žiūrėsime į ten, kur turėtų sėdėti tykusis ir saugusis. Žiūrėsime į nematomas jo akis ir kalbėsimės ne vienas su kitu, o kiekvienas pats su savimi, nes kai kalbiesi su savimi tamsiame tuščiame kambaryje, visada jauti, kad be tavęs yra dar kažkas. Tylus, tylutėlis.

 

Vėl pakliūti ant to stogo man pavyko tik vieną kartą. Gerai prisimenu, kad tuo metu buvau devintoje klasėje. Ką tik buvau perėjęs į dvidešimt penktąją mokyklą, su mumis trynėsi naujas mano bendraklasis Pavlikas.

Kažkas paleido gandą, atseit žinot ką, bachūrai, galima laisvai užlipti ant stogo. Remontininkų brigados ir pramoniniai alpinistai tepė perdangas derva. Lijo, todėl darbininkai tikriausiai nulipę slėpėsi nuo darganos kiemsargės sandėliuke. Dar prisimenu, kad nenorėjome vestis Pavliko, nes buvo girtas. Palikome jį sėdėti ant suoliuko po abrikosmedžiu, o patys po du, kad neatkreiptume dėmesio, subėgome į laiptinę.

Vėjas pūtė šuorais: atrodė, kad jam nieko nereiškia išskleisti mūsų striukes tarsi bures ir paleisti mus laisvai plaukioti. Ypatingo įspūdžio stogas mums nepadarė. Sutrikę pavaikštinėjome po jo dangą, nušvilpėme atsuktuvą ir reples, parūkėme, paspjaudėme žemyn ir nulipome.

Kieme kažką laidojo. Stovėjo atviras karstas, lietus drėkino išdžiūvusią velionio odą, varvėjo į šnerves, rinkosi tarp sučiauptų lūpų. Šaltas rugsėjo vėjas siūbavo medžius, šlapi lapai biro ant velionio artimųjų ir bendradarbių, oras buvo prisigėręs benzino garų ir tabako dūmų. Kažkoks neišblukinamas skurdas ryškėjo ant namo sienų, lyg prakaito lašeliai ant kebabų kepėjo odos, slegianti rudens šviesa nugulė ant kiemo.

Visi tie kvapai ir riksmai, buities nesklandumai, vaikų verksmas, girtas knarkimas, rūškanos senių akys, kai jie, nepaisydami prietarų, stebi pro langus procesiją ir spėlioja, kurio iš jų dabar eilė, kurio sielos pasiimti netrukus ateis juodasis pjovėjas, visa ta miglota ateities neperregimybė ir pilka, vos suprantama praeitis, tos nesibaigiančios mirtys ir laidotuvės, numirėliai pigiuose karstuose, salsvas pavojingas oras, iki kraujų nutrintos kojos, balta smulkmė kišenėse, kurios pakaks nebent kelioms pigiausioms cigaretėms – visa tai atskleidė karčią tikrovę, priklausančią tik man vienam, paklydusiam laukiniui, tarsi į miestą atgabentam papuasui.

Nuo darganos, nuo negyvai prisigėrusio Pavliko, nuo šlapio ir sustingusio lyg šaldytas karpis velionio, nuo tų purvinų, liguistų sienų manyje ataidėjo bukas liūdesys, toks grynai paaugliškas ilgesys, nenutraukiamas riksmas, ir aš nutariau palydėti Pavliką į jo gimtąją Sako ir Vancečio gatvę.

– Brolyti, – sakiau aš, – eime, palydėsiu tave. Brolyti... korešiuk...

 

Iš ukrainiečių kalbos vertė Vytas Dekšnys

Артем Чех. „Район „Д“. – Чернівци: Meridian Czernowitz, 2019.