Eglės Vilčiauskaitės nuotrauka

 

Šimtu procentų žinau, garantuoju, galvą guldau, kad jūs mane įtarinėjate. Ninada lia lia, vieno sakinio pakako, ir kaipmat susidarėte įspūdį – kvaiša. Jei norit akis pudrinti, prašom, durys atviros, tiksliau, rankos laisvos, puslapiai nesuklijuoti, verskite, čiupkite kitą žurnalą, kitą portalą, skaitykite straipsnį apie vienišą senstančią moterį ir aiškinkite, kad vertinate ją be jokių išankstinių nuo­statų. Aš gi kiaurai matau... Ir pro duris, ir pro sienas, pro plytas, pro geležinėmis grotomis suvarstytus archyvo langus, devyniomis spynomis, jei tik nori, užsirakink, vis vien skverbiasi šnabždesiai, įkypi žvilgsniai, knieti mat kiekvienam anksčiau laiko nuteisti.

Atleiskite, įsijaučiau. Išėjau parūkyti ir supratau, kad pradėjau per rūsčiai. Tačiau netrinsiu, nes noriu viską kuo nuoširdžiau paaiškinti. Būtent paaiškinti, o ne papasakoti. Graudžią istoriją kiekvienas gudrus suregzti – pridės jaustukų, prirašys skliausteliuose „verkia“ ir, žiū, pusė tautos jau skuba su plakatais ir vėliavomis patį šėtoną kaip auką ginti. Na, jau ne, aš dėstysiu logiškai, aiškiai ir paprastai.

Įsivaizduokite, mieli skaitytojai, ramią ir saugią vietą. Pavyzdžiui, bažnyčią. Nors ne, geriau vaikų darželį (iš principo dėl teisybės netrinsiu). Auklėtoja, kaip taisyklė, griežta, bet rūpestinga, galite būti ramūs, kad po darbo parsivesite vaiką neišdurtomis akimis ir sveikais kaulais. Visa grupė su pagarba žiūri į tvirtą jos stotą, nes žino, kad užguitą paguos, nuskriaustą užtars, o piktesnį netruks pastatyti į vietą. O šeimininkutė, žinoma, švelnesnė, atlaidesnė, net pilstydama sriubą randa laiko žaviai pajuokauti. Dėmėta prijuostė išryškina liauną ir grakščią figūrą, galbūt ji net pasidažiusi blakstienas tušu. Žodžiu, jei turite sūnų, kertu lažybų, kad...

Tebūnie, nukrypau, bet paliksiu, kad žinotumėte, jog rašau aš, ne koks advokatas, viešųjų ryšių specialistas ar robotas (šiandien, pasirodo, ir taip būna). Tenorėjau pasakyti, kad palikti savo vaiką tokioje vietoje kaip darželis – anokia tragedija, šimtai šeimų kasdien tai daro. Tiesa, sykį teko skaityti apie auklėtoją, kuri per šokių užsiėmimą mažą čigoniuką pakėlė už ausų. Žinoma, ne šiaip sau, vaikigalis vieną po kitos šunybes krėsdavo: tai grupės draugę guašu apipila, tai snargliais suolą ištrina, tai į gėlių vazoną prisisioja. Lyg to būtų maža, bent dusyk per savaitę pabėgdavo. Batus ramiausiai palikęs, išskuosdavo vien su tapkutėmis, skirtomis būti viduj. Ir net ne namo, kur tau, niekas ten jo nelaukė, tik po kiemus šlaistytis. Matyt, neatlaikė vargšei moteriai nervai. Nebūtų gal jokio skandalo, jei ne motina, atėjusi kito vaiko pasiimti ir išvydusi berniuką, iškeltą į orą lyg skalbinį, kurį auklėtoja segtukais tuoj pakabins ant įtemptos virvės. 

Tačiau tokie atvejai – išimtys. Būtent jos dabar lenda į galvą, mat rašau tekstą apie išskirtinio lygio asmenybę – Luidžį Moskardą. Nesistebiu, jei neteko girdėti, apie jį nė pusės sakinio nerasite nei mūsų vadovėliuose, nei žinynuose. Apsieisiu be spekuliacijų, tik užsiminsiu, kad labai nepatogios nūdienos galingiesiems jo įžvalgos apie vykdomosios valdžios įtaką ekonomikai. Beje, tekstas būtų seniausiai baigtas, jei ne kliūtys ir trukdžiai, kuriuos norėčiau apsakyti. Tad nesiblaškykime ir tęskime. 

Įsivaizduokime pažeidžiamą žmogų, pavyzdžiui, suglebusią senutę. Nors ne, neakcentuokime amžiaus, tebūna tai neįgalus jaunuolis. Nežinome, ar jis toks gimė, ar kas nutiko, bet vaikšto truputį kreivai, o veidas sutrauktas į dešinį lūpų kampą tartum rankas būtų prikišęs nemokša siuvėjas. Užtat vaikinas protingas, baigė ir vidurinę, ir aukštąją, o tada įsidarbino, tarkim, laikraščio redakcijoje. Įsivaizduokim, gerbiamieji, laikus, kai naujienos pasirodydavo ant popieriaus. Redakcijos viduje galima ir rūkyti, ir nusikeikti, net po stikliuką pakelti esant progai. Esame draugiškas bei darbštus kolektyvas, puikiai apsieiname be prižiūrėtojų. Savotiškas mikroorganizmas, kuriame ir plepys, ir tylenis, ir Dantė, ir Hamletas randa savą kampą. Tiesą pasakius, kai kurie iš mūsų biure jaučiasi jaukiau nei namie, bet šito garsiai sakyti nereikia, tiesmuko sentimentalumo nemėgstame. Jei jau užspaudžia jausmai, išliejame juos per gimtadienius ar Kalėdų vakarėlius, tačiau kitą dieną tų paikų veblenimų neminime.

Ir štai pasirodo vieną dieną šlubas išsišokėlis ir pradeda aiškinti, kuo mums domėtis, o ką pamiršti, kada ilsėtis, o kada dirbti. Visažinis, mat. Pats nė jam paskirtų televizijos apžvalgų taisyklingai suregzti nemoka, kaip rašė Anna nuo pat pirmos dienos, taip ir toliau rašo, velniop redaktorės pastabas – jei ne Ona, tai bent antrąją n ištrinti galėtų. Prisiskaito paskui pretenzingos bobulės nesąmonių ir krikštija save britiškai. Esmė ta, kad mes – ne laukiniai, nenorime ir taip vargšo guiti, akivaizdu, jo gyvenimas buvo nelengvas. Tad mandagiai šypsojomės ir tyliai vylėmės, kad jaunuolis galiausiai pats prisitaikys. 

Aha, prisitaikė (ironizuoju). Per porą savaičių taip įsidrąsino, kad net vogti ėmė, kitaip ir nepavadinsi. Išėjau vieną dieną į tualetą ir truputėlį užtrukau, visiems pasitaiko. Tada nusprendžiau pasidaryti kavos. Stoviu, laukiu, kol užvirs vanduo, ir žiūriu, kaip prisiartina ilgapirštis. Ligi pat ausų išsišiepęs, net akis bado trupiniai tarp dantų. O kokia skani ta balta mišrainė... Kokia riebi, kokia soti... Visą stiklainį suėdė! Kur tai matyta, kad reikėtų daiktus nuo savo stalo slėpti?

Man apskritai visos tos kolegų draugystės ir meilės yra nesuprantamos. Esu darbo žmogus. Į kitų reikalus nesikišu ir į mano tegu jie nelenda. Todėl tą atokų kabinetą archyvo kampe jau pusę metų ir rezervuojuosi. Iš kur man reikėjo žinoti, kad ryšys ten prastas, jei šiaip ar taip telefono garsą visuomet išsijungiu? Ir kas nusprendė, kad vienuma, vienatvė – nusikaltimas? 

Kadangi pasiekėm maždaug pusiaukelę, galbūt, mielas skaitytojau, galiu kreiptis „tu“? Įsivaizduok ne gėdingą, ne nykią, o jaukią vienatvę. Sėdi sau mažos kavinukės terasoje nuostabią rugpjūčio popietę, gurkšnoji vėsų vyną ir lyg tyčia per radiją viena po kitos skamba tavo mėgstamiausio atlikėjo dainos. Auksas, ne balsas. Tartum lėtas upelis plaukia praeiviai šaligatviu, bet nė vienas tavęs nepažįsta, nekalbina, netrikdo akimirkos žavesio. Nors ne, kam čia tūnoti tarp pilko betono, persikelk mintimis prie tyro plataus ežero. Ta pačia poza ir su ta pačia taure rankoje. Įmerk kojas į gaivų vandenį, užsimerk ir atlošk galvą. Ar jauti, kaip gera? Argi ne rojus? Kas čia žino, kaip jis atrodo?

O tada staiga pribėga grubus kūnas ir lyg krabas sugriebia tave stambiais gniaužtais. Vos iš dusinančio glėbio išsivadavęs pasižiūri ir atpažįsti, kad tai pusbrolis, pusseserė, svainis ar marti, koks gi skirtumas, šiandien jaunimui giminystės ryšiai vienaip ar kitaip burtažodžius primena, tebūna sesuo. Ji pradeda piktintis, kad dingai be žinios. Visi tavęs ieško. Kas tie visi? Ji ragina grįžti namo, gąsdina, kad pranašauja lietų, nors dangus skaidrus tarsi krištolas. Tu niekur eiti nenori, bet ji nesiklauso, prašo pasigailėti, beveik verkia, ir tau ima darytis koktu. Varvina akis diena po dienos priešais muilo operas, o tada kelia dramas lygioj vietoj. Neapsikentęs šoki į vandenį ir nuplauki tolyn. 

Aišku, pati niekada taip nedaryčiau, bet nesiimčiau ir tavęs teisti. Laikas sau – šventas reikalas. Jei kas ir pasielgė netinkamai, tai nebent sesė, užgulusi savo įkyrumu, bei tie patys visi, kurie, žinau šimtu procentų, garantuoju, galvą guldau, ir įpiršo jai mintį, kad negalima nė sekundės atsitraukus pabūti. Būtinai reikia surasti, prižiūrėti, iš akių nepaleisti, sekti, nė dienos, dievaži, nė pusdienio ramiai susikaupus padirbti nebeįmanoma, vis beldžia, užeina ir šnabžda, krebžda, krapštosi tarp dokumentų. Iš tiesų tik apsimeta, aš gi jaučiu, kad mane akimis tiria. Matyt, bijo straipsnio, kurį rašau. Nenori, kad Moskardos teorijos būtų prieinamos, nerimauja, kad ir šalies ekonomiką, ir visą, kaip sakoma, „isteblišmentą“ sujudins. 

Beje, įtarūs žvilgsniai mane pasitiko ir redakcijoje, kai prieš porą savaičių atvykau aptarti pirmojo juodraščio. Sterilūs ir... abstinentiški žvilgsniai. Pusę metų gyvenau vien tyrimu, dirbau ir dirbau, o man sako „padirbai“. Esą iš Sigito Šlepiko, Mišelio Kortasaro ar dar velnias žino kokio keleivio žiemos naktį nugvelbiau. Čiut nepasiutau. Visą stalą šaltiniais nukroviau, valandą, gal ir ilgiau aiškinau, įrodinėjau, kad ne kieno kito, o mano šis tyrimas, mano įžvalgos, ne kas kitas, o pati informaciją surinkau, pati išvadas padariau, net suprakaitavau dėstydama, analogijų visokių prigalvojau... Šiaip ne taip sutarėm, kad tekstą spausdins, tik reikės pakoreguoti. 

Kaip tik po to ir paslydau. Susijaudinau, išsiblaškiau, jutau, kad vis vien nepatikliai lydi akimis iki pat durų. Užsimečiau ilgą šaliką ant pečių, bet per skubėjimą neapsivyniojau. Išėjau laukan, užlipau ant grindiniu besivelkančių kutosų ir taip žiauriai išsidrėbiau, kad ir dabar nuo čiurnos iki šlaunies sugipsuota sėdžiu. 

Kai vyras vežė iš priimamojo, gavau žinutę, kad švarraščio jie laukia ne vėliau nei po dešimt dienų. Dešimt dienų! Suuodžiau, kad jis kukliai nekantrauja man kažką pasakyti, bet nesusilaikiau, pripažįstu. Te patys pabando įsivaizduoti, kaip penkių dešimčių pilna moteris su šituo baltu gremėzdu ant kojos kerėplinsis metaliniais ramentais iki archyvo, ropšis iki aukščiausių lentynų, kur sudėti metraščiai ir laiškai, sutrumpins iki dešimties puslapių ir dar stilių patobulins, mat reikia rašyti logiškai, aiškiai ir paprastai. Nors ne, ar aš išskirtinė? Tegu pamėgina įsivaizduoti, ką reiškia gyventi su negalia, kad ir laikina. Neabejoju, nustebtų, jei sužinotų, kiek daug likimo nuskriaustųjų kasdien juos supa. Būna, žmonėms po traumos sutrinka rega. Po metų ar poros atsistato, bet kaip tą laiką gyventi? Nei darbe prie jų prisitaiko, nei su aklaisiais spėja susibendrauti. Būna, pakrinka uoslė, dėl kovido pusė šalies tai patyrė. Rodos, mažmožis, o aš manau, kad šimtai porų per epidemiją pykdavosi prieš vakarienę. Būna, žmonės išvis nuprotėja, išduoda netgi lytėjimas. Puiku, jei psichiatrai tinkamus vaistus skiria, bet ar jie bent sykį pasivargino įsivaizduoti, ką reiškia, vien perskaičius žodį „ugnis“, jaustis tartum liepsnoji?

Man pačiai sykį atėmė žadą. Čia ne metafora, aš rimtai. Kai prieš dvylika metų Ona (nevadinsiu kitaip, nors tu ką) nusprendė pagąsdinti ir pasakė, kad per klaidą išmetė mano užrašus, dvi savaites nė žodžio ištart negalėjau. Jiems atrodo, kad jei jau istorikė, jei sėdi tarp knygų, tai kam jai liežuvis, nesupranta kvaišos, kad aš tik kalbėdama mąstyti galiu. Be balso, bent pusbalsio, kuždesio esu net ne tarsi, o iš tiesų neįgali. Per ją ir negavau laipsnio, o be jo šiais laikais visi įkypai žiūri ir velnias žino kuo įtarinėja. 

Veikiausiai atrodo, kad šios pastabos padrikos, tačiau leisk patikinti, gerbiamas skaitytojau, jog tuoj pat viską suprasi. O tuomet galbūt nebūsi vienas iš jų ir leisi man ramiai grįžti prie darbo.

Reikalas tas, kad tada, kai užsivedžiau ir neleidau vyrui pasisakyti, jis norėjo mane perspėti, kad namie jau sėdi ir laukia jo motina. Jos vyrą, mano uošvį, ištiko insultas, jį paguldė į ligoninę, o pati esą bijo namie likti viena. Bijo, negali, nemoka, koks skirtumas, svarbiausia, kad šiaip ne taip paršlubavus namo turėjau raitytis ant krėslo, nes toji visą sofą spėjo užimti. Guli išsidrėbus, televizorių pačiu didžiausiu garsu pasileidus, kemša sausainius, trupina ir vargo nemato.

Atsiprašau, negražu taip apie seną žmogų kalbėti, bet noriu suteikti atsvarą, mano vyras, spėju, visai kitomis spalvomis tą pačią situaciją paišė. Bandžiau jam paaiškinti, kad ir vietos pas mus maža, ir mano darbas, o ne tik jo, svarbus, būna, žmonės laikinai, ne visam senolius apgyvendina tam skirtuose namuose. Kur tau, nė sakinio baigti nespėjau, gudruolė per visą butą ėmė šaukti, kad greičiau mirs, nei sėdės tarp tų guašu, snargliais ir myžalais apėjusių senių. Kai patogu, tai neprigirdi, tai klausos aparatas lyg tyčia streikuoja, o kai nori, kiekvieną žodelį kuo uoliausiai suseka. 

Mano vyras – taksistas, tik paryčiais į namus grįžta. Bepigu jam savo motiną ant mano pečių numesti. Kiek kartų švelniai, atsargiai ieškojau progos pasikalbėti, viskas perniek. Jau toks, matai, pavargęs, kad liežuvį apversti sunku. O va šiandien per pietus, kai pasivijo mane prie archyvo prisėdusią parūkyti, paleido gerklę per visą gatvę. Pats tartum glušas senis kriokdamas ėmė kartoti: „Bažnyčioje?! Vieną?! Tarp nepažįstamų žmonių?!“ Raminau, guodžiau, aiškinau, kad jai ten patinka – ir saugu, ir ramu, ir kunigas pats mylimiausias mišias aukoja. Auksas, ne balsas – jos žodžiai, ne mano. O jis lyg isteriška užsikirtus plokštelė: „Savo?! Pačios?! Anytą?! Savo?! Pačios?!“ Net rėkdamas tą dvigubą n pabrėžė, pasidavė sūnelis telenovelių prisižiūrėjusios motinos įgeidžiams. Matyt, tai mane ir išprovokavo. Tikėjausi susitarti gražiuoju, bet nesusiturėjau, liepiau jam pačiam įsivaizduoti, koks jausmas diena po dienos rūpintis ta bambekle, lakstyti iš paskos, vykdyti absurdiškus įgeidžius, maitinti, rengti, nosį nušluostyti, klausytis nesibaigiančių išgalvotų istorijų, temptis iki pat darbo, mat toji neišgali pabūti viena, kęsti išsprogdintas aplinkinių akis, matant moterį su ramentais, genančią piktą ožką, sodinti niurzgą archyvo fojė, surasti žurnalų apie senstančias vienišas moteris, kad tik nebūtų nyku, vargais negalais išprašyti budėtoją, kad ją prižiūrėtų, vos ne keturiomis nusikerėplinti iki tolimiausio rezervuoto kabineto ir vis vien pro sienas, pro plytas, pro geležinėmis grotomis suvarstytus langus girdėti senės dūsavimus ir nepatenkintus murmesius. Visą savaitę taip dirbau, o jie dar sako „padirbai“. Net vyras, sakyčiau, išdavė, ėmė kaltinti: ką visi dabar pagalvos?! Kas tie visi? Rodos, jaučiu, kaip skverbiasi šnabždesiai, įkypi žvilgsniai, žinau, kad daugeliui knieti anksčiau laiko nuteisti, bet vis vien nežinau. 

Užteks. Pasiaiškinau, mielas skaitytojau, kaip tik moku logiškai, aiškiai ir paprastai. Viliuosi, dabar galėsiu dirbti ramiai. 

Tiesa, klausos aparatą kartu su šiuo įrašu paliksiu pas budėtoją (pasirodo, netyčia įsidėjau į kišenę). 

P. S. Jei nerasit, ieškokit prie ežero – Annai ten labai patinka pasivaikščioti. 

 

Augustas Sireikis – prozininkas, eseistas, dramaturgas.