Elčinas Huseinbeilis yra vienas žinomiausių šiuolaikinių azerbaidžaniečių rašytojų – populiarus prozininkas, dramaturgas ir publicistas. Gimė 1961 m. gruodžio 23 d. Azerbaidžane, Džabrailo rajone. 1989 m. baigė Maskvos M. Lomonosovo universiteto Žurnalistikos fakultetą.
Į  literatūrą atėjo tautinio atgimimo ir Azerbaidžano nepriklausomybės atkūrimo metais.  Parašė ir išleido apie 20 knygų. Daugelio romanų, apsakymų, esė ir publicistikos kūrinių autorius.
Skaitytojai rašytoją pamėgo kaip mažosios prozos – apsakymo meistrą. Ypač populiarios  E. Huseinbeilio knygos „Žmogus žuvis“, „Ponas XXI amžius“, „Tryliktasis apaštalas – 141-asis Donžuanas“, „Nuotaka iš Šiaurės“, „Šachas Abasas“ ir kitos. Jo pjesės „Fantomas“, „Labirintas“, „Žaidimas dviem“, „Fanatai“ ir kitos pastatytos Azerbaidžano teatruose.
Yra nacionalinių ir tarptautinių literatūrinių premijų laureatas. Jo kūriniai yra išversti į anglų, rusų, prancūzų, lenkų, ukrainiečių, persų, arabų, kitas kalbas.
Nuo 2004 m. E. Huseinbeilis  yra Azerbaidžano rašytojų sąjungos leidžiamo literatūrinio žurnalo „Ulduz“ vyriausiasis redaktorius.
Jis keletą kartų lankėsi Lietuvoje. Apie savo kelionių ir susitikimų įspūdžius azerų kalba yra išspausdinęs keletą publicistinių kūrinių.

Vertėjai

---

Dabar aš karvė. Anksčiau buvau žmogus. Nežinau, kodėl tapau karve. Galbūt tai įvyko, kai praradau atmintį?
Atmintis man sugrįžo netikėtai.
Aš gėriau upėje vandenį. Iš aryko į upę tekančio vandens lašai mane atpažino. Jie skambiai taškėsi, o mane pamatę pradėjo juoktis.
Ir aš juos atpažinau. Ir kai tik aš juos atpažinau, man grįžo atmintis.
Gal atmintis grįžo kaip tik tada, kai aš nusijuokiau pamačiusi tekančiame vandenyje savo atvaizdą.
Kai buvau žmogumi, mano akys būdavo linksmos, o dabar iš atspindžio vandenyje į mane žvelgė pora gražių liūdnų akių. Lyg staiga būčiau praregėjusi.
Ką gali žinoti, gal pamačiusi paukštį aš kažką prisiminiau. Gal ankstesniame gyvenime buvau vanduo, o gal žuvis, ir dėl to man grįžo atmintis. Tikriausiai, būdama vandeniu, buvau graži. Mėnesienoje žibėdavau kaip šilkinis kilimas, o naktimis, kai mėnulis nešviesdavo, panėšėjau į juodą veltinį.
Tikriausiai žuvimi buvau dėl to, kad mylėjau vandenį, bet mėgau ir skraidyti, dėl to pavirsdavau paukščiu.
O gal aš atsipeikėjau išgirdusi maldos garsus. Neprisimenu. Žinau tik, kad tuo metu, kai man grįžo atmintis, vandenys giedojo giesmę saulei.
Saulė buvo blyški. Mane pamačiusi, ji nusišypsojo:
– Aš tave pažinau, – tarė ji, – jūsų namas stovėjo ant upės kranto. Greta vingiavo ilgas takas. Bet dabar upė išseko ir tako nebeliko. Kelias išnyko.
– Tu kažkokia išblyškusi, gal pasenai? Kas atsitiko? – paklausiau.
– Visi ima mano šviesą, siurbia energiją. Pavargau. Dabar juk XXI amžiaus vidurys. Argi tu nežinojai? Miegojai, ar ką?
– Nežinau, – atsakiau. – Gal ir miegojau. Bet kadaise aš irgi turėjau energijos, meilės. Ar manai, kad toms energijoms išsekus aš ir netekau atminties?
Vandens lašiukai linksmai kvatojosi ir purkšdami skendo upėje.
Mes kalbėjomės su saule dieną. O dabar aš žvelgiu į mėnulį. Tačiau mėnulis manęs neatpažįsta, o jei ir pažįsta, vis vien tyli. Mėnulis niekada su manimi nesikalba. Jis žvelgia iš viršaus užvertęs galvą kaip koks išminčius senolis.
Prieš pavirsdama karve aš buvau toks pat žmogus kaip jūs. Tai vis kartoju ir kartoju, nes jūs galite manimi netikėti. Juk netikėsite, kad karvė gali kalbėti ir turi atmintį.
Kad ir ką sakyčiau, vis vien netikėsite. Bet kad man būtų ramiau, aš vis vien tai kartosiu.
Lygiai taip pat jūs netikėsite, jei pasakysiu, kad būti karve daug geriau nei būti žmogumi, laimės tikrai daugiau.
Žinoma, ir karvėmis pavirsti ne visi norėtų, ypač nujausdami, kad teks matyti, kaip aštrūs peilio ašmenys, artėdami prie tavo kaklo, neša tau mirtį.
Bet jei aš atskleisčiau jums visus savo žmogiškojo gyvenimo vargus, jūs imtumėte man pavydėti, kad virtau karve.
Iš tikrųjų, nežinau net nuo ko pradėti –­ pirma papasakoti, kokie privalumai būti karve ar kokia kankynė būti žmogumi. Kadangi nežinau, pasakosiu pakaitom –­ taip bus geriausia.
Būdama žmogumi nepakenčiau eilių. Nenorėjau kartu su visais minti to paties tako. Gal būtent dėl to man nusibodo būti žmogumi, gal dėl to ir virtau karve.
Tai aš sakau šiaip sau, tik kad šnekėčiau. Nes jei nebūčiau virtusi karve, būčiau virtusi kuo kitu.
Tai nuo manęs nepriklausė. Tačiau kažkodėl virtau karve. Gal motina, nešiodama mane įsčiose, dažnai žiūrėdavo į karves… Oi, palaukite, tik nuvysiu tuos mašalus.
Aha, mostelėjau uodega ir nudėjau, jei nenudėjau negyvai, tai bent sužeidžiau. Bet tą pačią akimirką man jų pagailo, nes gal ankstesniame gyvenime ir mašalai buvę žmonėmis.
Jei žmonėms skirta 12 gyvenimų, tai gal tie mašalai gyvena paskutinįjį. Vadinasi, ir jiems reikia dėmesio.
Aš nežinau, kurį gyvenimą gyvenu. Kai buvau žmogumi, girdėjau, kad visos gyvosios būtybės gyvena 12 skirtingų gyvenimų. Tai gal ir aš dar kuo virsiu.
Tik nenorėčiau būti asilu.
Pavyzdžiui, vėlesniame gyvenime norėčiau būti vilku.
Nes labai tų vilkų bijau. Teisybė, Imranas sako, kad šiose vietovėse vilkų nėra. Imranas – mano šeimininkas. Jei manęs neapgauna atmintis, anksčiau jis buvo mano giminaitis, o dabar –šeimininkas.
Imranas nežino, kad jis mano giminaitis, bet vis vien yra man labai geras.
Mat, kai buvau žmogumi, jo dar nebuvo. Jo nė kvapo dar nebuvo. O dabar vargšelis taip sunkiai dirba, kad aš kartais užsimanau paglostyti jį savo uodega. Bet jam tas nepatinka.
– Atleisk man, – sako Imranas, – bet šiais metais gali tekti tave parduoti. Tikriau – tave iš manęs atims.
Aš pritardama kinkuoju galvą. Jis paglosto mane ir nueina pas savo išdykėlius vaikus, visada irzlią žmoną ir savo seną motiną…
Uodai vėl įkyriai kandžiojasi.
– Ko jums reikia? – klausiu.
– Matai, atmintis grįžo! – šūkteli jie ir juokiasi.
– Kas jūs? – klausiu.
– Mes iš pragaro, todėl tokie mažiukai. Kiekvienas iš atskiros žmogaus kūno dalies. Vienas – iš ausies, kitas – iš nosies.
– O aš kas? – klausiu ir išpūčiu akis.
– Tavo atmintis žmogiška, bet kūnas kitoks.
– Šit kaip?! – iš nuostabos net užsimanau graužti savo purvinas kanopas …
Dabar papasakosiu šį bei tą iš tų laikų, kai buvau žmogumi. Tada gyvenau viename dideliame mieste. Kaip visi miestiečiai keldavausi, eidavau į darbą, grįždavau. Uždirdavau vaikams duonos. Ir dabar duonos kitiems uždirbu.
Tačiau nepersistengiu. Matot, tas mano peniūkšlis, liesas, šviesaus gymio… Gal dabar jūs jo ir nematote, bet kai ateisite pas mus į svečius, akylai jį stebėkite. Labai panašus į tėvą. Vardu Semas. O jo tėvas nuo tos dienos kažkur prapuolė.
Tikiuosi, žinote, kokią dieną turiu galvoje. Teisybę pasakius, jo man ir nebereikia. Labai jau jis man įkyrėjo – vis suko ratus aplink, vis lindo su ta savo meile.
Aš esu egzotiška karvė. Atsivedžiau penkis veršelius. Tas, apie kurį kalbu, vardu Semas. Tą vardą jam išrinko pats Imranas.
Mat, tas mažis labai įkyrus, nesitraukia nuo manęs nė per žingsnį, vis žinda ir žinda. Kartais taip skaudžiai, kad sukandžioja man tešmenį.
Tuo vardu šeimininkas jį pavadino neatsitiktinai, nes vienas žmogus vardu Semas atnešė mums daug kartėlio.
Jis ateina kas dieną ir vis kaulydamas pinigų varo Imraną iš proto. Aiškina, kad amžiaus pradžioje Imranas iš jo pasiskolinęs ir iki šiol negrąžinęs.
Tas, kuris buvo prieš Semo tėvą, taip pat buvo dykūnas. Niekad neprisipažindavęs, kas esąs. Kartą sakėsi esąs iš Šiaurės, kitą kartą – iš Pietų, tai dėjosi arabų jaučiu, tai – persų. Pasakojo, kad Semas vyresnysis buvo jį paėmęs į praktiką – taip mėginęs prijaukinti.
Jo veršiukas irgi buvo įžūlus – kaip du vandens lašai panašus į tėvą. Kartą kad puolė mane, ir žinot, ką padarė? Kai prisimenu, man vis dar gėda, nes aš juk ankstesniame gyvenime buvau vyras.
Bet dabar nežinia kaip pavirtau karve. Jūs gal ir nežinote, bet aš tiksliai žinau, kad anksčiau buvau vyras.
Kitas bulius buvęs balto plauko, kaip rusas. Kiekvieną dieną kabinėjosi ir smarkiai man įkyrėjo. Semas jį papjovė ir pardavė kaip vilką, supjaustęs į gabalus.
Kai buvau žmogumi, buvau patinas. Ir nežinau, kodėl paskui pavirtau karve, kitaip tariant, nežinia, kodėl pakeičiau lytį. Tada buvau tėvas, dabar esu motina. Atleiskite, bet turiu pasakyti, kad tada tikrai buvau vyras, o dabar esu moteris.
Moteris, kitaip nei vyrai visur lieka moteris. Nesvarbu – žmogus ji ar karvė. Keista, ar ne? Gal dėl technikos pažangos, virtualaus sekso ir panašiai.
Aš apie visa tai girdėjau per radiją. Imranas mėgsta klausytis radijo. Šiandien radijas nebemadingas, bet Imranas yra senoviško kirpimo žmogus.
Būdama žmogumi, aš labai mėgdavau mąstyti, o pavargusi nuo minčių, dumdavau į mitingus, piketus. Valandų valandas stovėdavau eilėse prie stomatologo. Ir galop visiškai nusivariusi užmigdavau švelniame savo žmonos glėbyje. Mano žmona buvo labai graži. Tada, būdama žmogumi, negalėjau girti žmonos, būtų nepadoru, nes vyrui nedera girti nei savo arklio, nei žmonos. Bet dabar jau pagyrimų jai nešykštėčiau.
Iš tikrųjų ji buvo graži. Ir labai mane mylėjo. Nors kartais ji taip mane įsiutindavo, jog aš gatavas buvau ją pasmaugti…
Bet čia aš šiaip sau kalbu. Tai nesvarbu. Svarbiau buvo kiti žmonės. Jie mane ypač vargino.
Jų tuščios, beprasmiškos pretenzijos, neapykanta, apkalbos. O juk darbo buvo daug. Dabar galvoju, kodėl tie maži žmogeliukai, kuriuos motinos taip myluoja, globoja, vėliau virsta policininkais arba žudikais.
Gal nuo vaikystės jų atžvilgiu buvo pažeidžiamas socialinio teisingumo principas. Dabar jūs to „socialinio teisingumo principo“ sąvokos nebesuprantate. Tai anų dienų mada. Bet kuriuo atveju aš pavargau nuo žmonių plepalų. Gal dėl to ir pavirtau karve.
Būdama žmogumi turėjau geltonus batus. Labai pavargdavau raišiodama jų juodus raištelius – ryte užrišk, vakare atrišk. Dar reikėdavo skustis barzdą. Dabar turbūt jums skustis nebereikia. Juk naujos technologijos. O mano skustuvas gulėdavo ant palangės.
Dabar XXI amžius, bet karvės žmonėms vis dar reikalingos. Nors, teisybę pasakius, mūsų seniai turėjo nebelikti.
Imranas mane šėrė ekologiškais pašarais, gerai prižiūrėjo. Jo žodžiais tariant, dabar karvių taip nebešeria. Tokias karves kaip aš dabar šeria tik tris savaites, po to veža į skerdyklą. Nuo šio žodžio man net nugara pagaugais nueina. Bet ką darysi, toks jau karvių – ir mano – likimas.
Taip, tai kur mes sustojome? Tas Semas vis niekaip nuo mūsų neatstoja. Kasdien prieina prie manęs ir spiria į šoną. „Aš pats žinau, kaip elgtis su karvėmis. Juk ta karvė mano…“
Tokiais atvejais aš visai nesidžiaugiu pavirtusi karve. Būna, kad siaubingai noriu jį suspardyti. O kartais savo ragais jį tiesiog atstumiu… Imranas tikina, kad jis skolą atiduos palengva, nes dabar negalįs savo vaikų marinti badu… Jo šeimyna didelė. Ir dar jis sako, kad tą skolą seniai grąžinęs. O tas begėdis Semas užsispyręs tvirtina, kad kol šita karvė yra, šeimininkas jam skolingas. Aš neprisimenu, bet Imranas tvirtina, kad mano pienas lygiomis dalimis būdavo išdalijamas kaimynams, ir visiems jo pakakdavę.
Bet tos ryškiai žalios Semo akys nepasotinamos. Šit dabar nustatė terminą: jeigu Imranas negrąžins skolos iki ryt ryto, jis mane išveš ir papjovęs sukapos į penkias šešias dalis.
Kai girdžiu tokias kalbas, išsyk pajuntu peilio ašmenų šaltį prie kaklo ir savo kraujo skonį.
Mano kraujas vario skonio. Aš pajutau tą skonį dar vaikystėje, kai sykį kraujas pliuptelėjo man iš nosies. Dabar aš laukiu ryto – kas bus. Užsimanęs ateis ir išsives…
Labai myliu saulę. Meldžiuosi mintyse, kad saulė patekėtų, jam dar neatėjus ir kad aš ją pamatyčiau. Būdama žmogumi nespėjau pakankamai ja pasidžiaugti, vis neužtekdavo laiko.
Bet dabar, jei žmonės manęs klausytų, papasakočiau, kas man graužia širdį. Pasakyčiau, kad atsibudę skubėtų pasitikti saulėtekio ir džiaugtųsi. Pamatyti saulėtekį – juk tai jau laimė. Tada aš to nesupratau, o dabar jau vėlu.
Jei tuo metu būčiau turėjusi proto, tylutėliai gulėdama šalia žmonos laukčiau, kada ji pabus, ir šnibždėčiau į jos baltą švelnią ausytę: „Aš tave myliu.“ Nešiočiau pasisodinęs ant sprando vaikus, pildyčiau visus jų norus, o rytais būčiau be galo laimingas uosdamas, kaip jie kvepia pienu.
Kiekvieną rytą pasveikinčiau savo draugus. Ir bendravimo su jais būtų vis negana. Priešams pasakyčiau: „Nesidžiaukite, mūšis dar laukia.“ Be galo mylėčiau savo motiną, saugočiau ją kaip tarnas prie sosto, niekada su ja nesiginčyčiau.
Kol buvau žmogumi, nemokėjau kaip reikiant mylėti motinos. Dar ką daryčiau? Vaikštinėčiau po kalnus, sodus, mylėčiau rožes ir kitas gėles, ir net akmenis. Jeigu jūs dabar mane girdite, aplankykite kiekvieną savo krašto kampelį, kalnelį, akmenį, pažinkite kiekvieną gėlę ir žolytę.
Jas pamatę, susimąstysite, susimąstę pažinsite, pažinę pamilsite…
Štai, girdite, gaidys pragydo! Netrukus patekės Saulė. Saulės vardą visur rašykite didžiąja raide!
Pamačiusi Saulę, aš apsidžiaugsiu. Jei Semas ateis, aš jos nebepamatysiu, bet prisiminsiu ir galvosiu, kaip Saulė maudosi upokšnio vandenyje, kaip vanduo jai gieda giesmę, kaip džiaugsmingai šokčioja ir taškosi purslai, ir tada pajusiu tikrą palaimą…
O kol Saulė nepatekėjo, visas savo svajas papasakosiu vandeniui…
Ką gali žinoti, gal kada vėl žmogumi tapsiu… Kad galėčiau mylėti Saulę, motiną, tėvynę ir visus visus žmones…
Ei, ar girdite? Vandenys gieda giesmę Saulei!

2003 liepa

Iš azerų kalbos vertė Halina Kobeckaitė ir Mahiras Gamzajevas