Vasarvidžio dieną į Vilniaus centrinę Katedros aikštę N. savo antrą dešimtį menančiu, bet dar tvirtu automobiliu, nepai­sydamas draudžiamųjų ženklų atvažiavo be niekur nieko. Įvairavo į patį aikštės vidurį. Įsirangė it askaridė į kūną. Nerangiai išvirtęs lauk atlapojo dureles, kapotą, bagažinę ir melancholiškai, kaip kad diktavo gaižus vasariškas oras, N. užsirūkė. Ant marmuro grindinio išmėtė guminius kilimėlius, paskleidė iš bagažinės gerklės ištrauktus įrankius, veržliarakčius, domkratą. Tiesą sakant, akimirką pasirodė, jog bagažinė pati savaime būtų juos atrijusi ir patėškusi aplink. Į BATO PADĄ UŽGESINĘS CIGARETĘ N. ĖMĖSI MAŠINOS.

„Garažai – vyrų bendrabutis", – anądien it teisindamasis pareiškė garažo kaimynas. Šventa tiesa. Va, ir dabar įprastą pavasario pavakarę vyrai sustoję puslankiu bokse ir pasistatę ryškiai oranžinį apvalų aparatą jį aptarinėjo it kosminį ar povandeninį laivą... Tai buvo milžiniškas hidroforas. Pokalbyje dalyvavo ir saikingai linguojantis butelaitis.

– Samagono aparatas? – bandžiau juokauti.

– Jo. Net po spaudimu eina!..

Tokia tad čia geopolitika, kosmoso užkariavimas ir ginklavimosi varžybos. Moterys į garažus eina tik arba parsinešti ilgai lauktų ir nesulauktų bulvių, arba ieškoti labai labai intensyviuose dvasiniuose ieškojimuose pasiklydusių savo padang(i)ų adeptų. Dar vaikystėje girdėta tėvo frazė „Einu į garažą" buvo kone sakrali. Reiškė maždaug: „Einu priimti komunijos", nors ne, greičiau „Einu į niekur"... Žodžiu, tai reiškė, ką tik nori. Garažai man nuo pat vaikystės priminė atskiras respublikas, autonominius vienetus, turinčius savo gravitaciją, trauką, dėsnius. Kitaip tariant, tai „kita" erdvė, iškreipta, jau priklausanti veidrodžių karalystei ar bent jos prieangiui. It kapinės ar šventorius, erdvė, kur elgtis reikia jau kiek kitaip.

Garažuose paprastai negalioja įprastos elgesio taisyklės, normos. Čia galima daugiau. Prisipažinsiu: buvau metęs rūkyti, o garaže vis tiek turėjau pasidėjęs cigarečių pakelį. Eidavau į garažą, kuris nuo namų –­­ 250 m, parūkyti. Garaže nesiskaito, kad rūkai. Garažas – tobulas urvas meditacijai, kartą taip nusimeditavom... Garažas – tai triumfo arka, vienatvės triumfo. Jei kiltų tvanas ar koks vietinis tvanelis, užsimūryčiau garažo arkoje ir gėrėčiausi duobėje raibstančia gyvybės akim, jos visata.

Kaip antai: šiemet su mergaite, kuri (taip jau skirta šiam buvime) yra mano dukra, kibirais sėmėme iš garažo duobės pavasario polaidžio vandenį, kurio buvo pritryškę kone iki kelių. Taip jau keli metai. Aptikome šaltinį, kirbantį judantį tašką, versmę, virsmą, raibuliavimą, vartelius į gyvenimą. Duobė – tai vartai į pragarą, požemius, o pačioje duobėje, taigi pragaro prieangyje – tik šast, gyvybė. Kur mažiausiai tikėtumeisi, nors ne, kaip tik ten. Srovelė veržėsi aukštyn it biuvetėje, iš įtrūkio betone. Ta srovelė jaudriai virpėjo it liaunos, jaunos krūties stamantrus spenelis. Smalsus voverės ar žebenkšties snukutis... Prie tos stačios srovės spenelio priliečiau delną. Vėsus žemės, gelmės kūno švelnumas.

Ko tik nerasi garažuose, žmonės čia laiko pačius neįtikėtiniausius daiktus. Nuo liftų, raugintų kopūstų statinių, bulvių, dėžių su lūpdažiais iki lavonų. Ten ištisos laboratorijos, stebuklų įsčios – niekur kitur to nepamatysi. Ką jau kalbėti apie šrotų, vadinamųjų autolaužynų, angarus, kuriuose paprastai eilėmis sustatyta visa galybė mašinų lavonų. Vis yrančių, tirpstančių, nes ardomų. Donorai. Šventi donorai. Galiu tik paantrinti J. G. Ballardui, įstabi XX–XXI a. technicistinės, mechanizuotos ir chemizuotos visuomenės, XXI a. smegenų, Vakarų pasaulio metafora. Nors anokia čia metafora. Šis vaizdas yra perdėm intensyvus, kad būtų tik metafora. Šis vaizdas akina, o metaforos paprastai skleidžia miglą. Prilygsta kosminei avarijai. Nors ir pati Visata, galų gale Žemė tėra kosminės avarijos kūdikis. O žmogus – „tolima" tos avarijos nuolauža: radijo imtuvo bangų svirtelė, purvasargio fragmentas, nulaužtas šoninis veidrodėlis ar žibinto šukė, atspindinti šviesą... Žvaigždės ir supernovos – tai ne kas kita, o liepsnojantys pramušti degalų bakai, degalinės, o Paukščių takas – ugnim purslojantis nuo bėgių nuleistas ištisas traukinio sąstatas su nafta.

Garažuose, angaruose, viską žymi, ženk­lina šv. apaštalas Tepalas, šv. mergelė Atrabotkė. Kadais keičiant mašinai tepalus ir ranka tekant dar šiltam juodam tepalui, kone susijaudinau. Švelnu, glotnu. Gili spalva, gelmės spalva.

Tąkart mačiau viską juodai, prieblandoje, taip sakant, pro juodus akinius. Toks vaizdas, jog atsukus varžtą pro angelę iš karterio šiltas tepalas grakščia srovele būtų užpylęs mano akis. Ir atrodė, ir taip buvo – tas juodas dulkei klampus skystis, nafta – kurią arabai viduramžiais vadino žemės taukais ir niekino, nes neišmanė, ką su jais veikti, – minkšta srauja plūdo ne iš įnoringo prancūziško „Renault" pilvo, o iš dangaus, iš Dievo bambos, iš tamsaus dangaus, debesies, kuris savyje buvo suėmęs ne lietaus lašus, o galoną atrabotkės, tepalo, kuris garantavo, kad dangaus krumpliaračiai, stūmokliai, planetų guoliai bus tepami, nedūlės, judės, suksis...

Viena iš teorijų, jog nafta susiformavusi iš gyvūninės kilmės riebalų, gyvūnų, gyvių – man labai patinka. Šildo. Suartina. Nafta įgauna kažkokios gyvuliškos šilumos, paženklintos mirtimi.
O tokių demiurgų, kaip iš Lyncho „Malholando kelio", kuriančių, perkuriančių mašinas, perlydančius pasaulius, jas remontuodami, čia gyvas galas. Visas panteonas: su aiškia kastų, funkcijų, valdomų stichijų sistema. Reikia tik praverti metalinių garažų (plytinius šie demiurgai ne itin mėgsta) dar labiau metalines, girgždančias duris. Belsk ir tau bus atidaryta. Juk taip Šv. Rašte parašyta. Ir atidarys. Pasaulių remontuotojai: tepalų princai, guolių rozenkreiceriai, sužadėtiniai, varžtų karaliai, bamperių avangardistai, duslintuvų virintojai, šarnyrų, traukių globėjai, kapotų kosmetologai, sparnų glostytojai, erotomanai, metalo chirurgai, radiatorių, veržliarakčių muzikantai...

Šie mašinas kergia ištisus metus, o šios noriai poruojasi nepaisydamos jokių metų laikų. Mašinos donorai greitai virsta tik griaučiais, mirties kontūru. Nereikia pamiršti, kad (ir tai yra visiems žinoma tiesa) lengviau ir pigiau sukurti naują pasaulį, nei taisyti, remontuoti, lopyti, godoti senąjį. Daug paprasčiau pagaminti naują mašiną. Tuo ir skiriasi Vakarų pasaulis nuo tariamo Rytų (Rytų Europa ir tolyn). Vakarai tiražuoja vis pingantį (nes tiražuojamą) ir tariamai vis naujo pasaulio fantomą, plečiasi fiziškai it mirštanti žvaigždė, Rytai – vilkdamiesi iš paskos tą pasaulį dar bando taisyti, minta Vakarų išmatomis, laužu, daiktais, istorija, iš mėšlo bando nulipdyti cukrinį avinėlį ir viliasi būsią jo išganyti. Ir kuriuo atveju prisireikia daugiau kūrybiškumo, gajumo, įtampos? Paradoksalu, bet taisant senąjį. Tuomet atsiveria begalinės erdvės improvizacijai. Vakarai – nebeturi pasirinkimo, pasiektas neva tobulumas pririša prie klišės, apibrėžtos aiškios formos, kurpalio su aiškiu, atpažįstamu prekiniu ženklu. O jis įkalina.

Šiame kontekste kosmoso užkariavimo, skrydžių į Marsą ir panašios žmogų apsėdusios misijos-neurozės labai dėsningos. Visokie argonautai-kosmonautai vis ieško planetos, panašios į Žemę. Ir kokio galo? Šiaip? Aaa... Žmogaus beribis noras pažinti pasaulį... Kliedesys. Tobulas humanistinis kliedesys. Procesas negrįžtamas ir savaime yra nei blogas, nei geras. Žmogus tai daro genamas to paties elementaraus, esminio, savisaugos, išlikimo instinkto, supratimo, jog šis pasaulis nebepataisomas, reikia rasti kitą, naują. Nebepataisomas jis visų pirma (ir tik) žmogaus galvoje. Žiurkės pirmos palieka skęstantį laivą. Ir jokio čia katastrofizmo. Visas pasaulis sėkmingai egzistuotų ir egzistuos ir po, tarkim, kokių ekologinių neekologinių katastrofų, kurių Žemės istorijoje buvo gyvas galas, be žmonių padermės. O šios padermės bet koks bandymas neva saugoti gamtą, gyvūnėlius, medį ant Gedimino kalno, tėra miesčioniškas pižoniškas egoistinis neišmanėliškas savo nuo persirijimo patinusios subinės saugojimas, dabojimas, atmieštas buku estetikos vaikymusi. Nieko daugiau. Pravarčiau būtų saugoti galvą. Bet kam pusgalviui kita jo galvos pusė? Ištiktų identiteto krizė.

Didelis menas ir grožis yra gyventi mirštančiose formose, kaip sakė A. Camus. Gerai pasakė, man tinka, kaip jis pasakė, tas galingu prancūzišku automobiliu „Facel Vega" su bičiuliu Micheliu Gallimard'u lėkęs ir avarijoje žuvęs prancūzas.

Į BATO PADĄ UŽGESINĘS CIGARETĘ N. ĖMĖSI MAŠINOS. Kibo ją ardyti, rakinėti, doroti. Iš šono galėjo atrodyti, jog mėsinėtojas, atvėręs krūtinkaulį, darinėjo ant tvarto durų patiestą kiaulę ar veterinaras skrodė kritusį galviją, idant išsiaiškintų mirties priežastį. Ardė ilgai, vangiai. It žmogus puikiai žinantis, ką daro ir kad tas darbas bus ilgas ir varginantis. Skubos ir nebuvo. Kur beskubėsi, kai saulė aukštai ir į grindinio dulkes pumpuoja karštimą. Visas miestas, regis, buvo apimtas karštinės ir visi leipėjo, kas kur. N. buvo tik nukaršęs dievas, kuris staiga suabejojo savo sukurtu pasauliu, jo tobulumu ir ėmėsi jo demontavimo darbų.