Gytis Norvilas. Moteris duše

Alio Balbieriaus nuotrauka

Po vandens srauja pasilenkusi nuoga moteris skutosi ant dušinės krašto užkeltos kojos blauzdą. Žvilgėjo it žuvis. Raudonas skustuvas oda sliuogė it skonio alkanas liežuvis ar sraigė drėgnu taku. Pro matinį sienelių stiklą išskydęs moters siluetas švysčiojo ir tvyksčiojo it saulės apšviesta plevenanti medūza. Ji tiesiog prausėsi. Tarsi ausuotasis kragas, ryjantis žuvį, atgalios atkraginusi galvą, perbraukusi delnais ilgus lygius juodus plaukus, veidą atstatė tiesiai į vandens čiurkšlę. Palengva žiopčiojo. Visos kūno poros, kertelės, raukšlės bylojo nesvarumą, belaikiškumą – kūnas mėgavosi akimirka. Rankos lietė kūną lyg jis būtų priklausęs kitam žmogui. NEBUVO NEI PRAEITIES, NEI RYTOJAUS.

Niekad negalvojau, kad rašysiu apie dušus, bet kai kartą nei iš šio, nei iš to (ir tai tik didino siaubą) užsitrenkiau dušo kabinoje, pagalvojau, – jis dar niekad neturėjo tiek galios. Kontrastinis, Šarko, masažinis, cirkuliacinis, Aleksejevo, povandeninis, termobangų, higieninis, tropinis... Visa tai dušai, jo mutacijos. Iš karto turiu pasakyti, kad mano gyvenime jis niekada nevaidino ypatingo vaidmens, greičiau jau priešingai – visad atrodė įtartinas įrenginys.

Šį įrenginį, tikrąjį dušą, jau (pa)žinojo senovės graikai. Tai įstabiai liudija tos keturios vyriškai nuaugusios merginos, besi­maudančios dušinėse, vandens spinduliuose ant IV a. pr. Kr. Atė­nų vazų. Vanduo srūva iš korėtų dušinių gerk­lių, kurios – ne kas kitas, o stilizuotos liūtų ir šernų galvos... Kone poezija. Bestiariumas. Bestiarinė santechnika. Beje, turiu rimtų įtarimų, kad jis tuomet atliko tik higieninę funkciją ir nepretendavo užimti Chrono, Poseidono ar kito dieviūkščio vietos.

Piešinys ant IV a. pr. Kr. Atėnų vazos

Šiandien dušo kultas ir apeigos, drįsiu pasakyti, išgyvena savo apogėjų. Ir tai dėsninga. Vienos šventyklos turi keisti kitas. Ryte –­ dušas, per pietus – dušas, vakare – dušas, dušas... Vien ko vertas pažodinis vertalas iš slavų, kasdienybėj naudojama frazė: „priimti dušą". Kone tapati – „priimti Komuniją", „priimti ligonį"... Pačios frazės savaime žymi vektorių, nukreiptą į save, į vidų. Įsileisti į save dušą, nors greičiau, į save įsileidžia pats dušas. Ta kabina, „uždraustas įeiti kambarys", kapsulė kaprizinga, joje gali atsijungti, būt išganytas, nes niekas šiandien daugiau nebeišgano, tik darbas, alkoholis, šuo, televizorius. Ligšiolinė išganymo aparatūra nebeveikia, kiekvienas savo išganymą (jei tokio, beje, išvis reikia) turi susiorganizuoti pats, susiorganizuoti savo melą. Dušo kabina – XX a. vid.–XXI a. tabernakulis, kurioje kasdien (?) pats save nukryžiuoji.

Tame vienatvės inkile muiluotos rankos, liesdamos kūną, liečia ir sielą, jos iš kūno vogčia išlindusius, išsibrukusius kraštus. Čia išnyksta riba tarp kūno ir sielos, sulimpa ir išnyksta pykinantis, iki šleikštulio koktus dvasingumas, kuriuo gatvėse, bažnyčiose, prekybcentriuose bandoma be perstojo maitinti ir užkišti gerkles. Gašlumas duše nustoja gašlumo, tamsa – tamsos, drėgmė – nejaukaus glitumo. Dušas – slapčiausia kertė, vienatvės šventovė, niekur judantis skęstančio namo liftas.

Laikui tekant, dušai traukėsi, atviri virto uždarais ir susitraukė iki uždarų kolbų, karstų, kabinų. Dušo kabina – klausykla, kurioje nuodėmklausys esi pats, koplyčia, kurioje muilas, dušo želė, losjonai, šampūnai, peiliukai plaukams nuo kūno skusti –­ pats tikriausias „bažnytinis auksas ir sidabras", ritualiniai reikmenys ir indai.

Tiesa ir tai, jog duše gali patirti tik vandens paviršių, nors visad jaučiu nenumaldomą, instinktyvų norą į jį pasinerti, būti po vandeniu, būti jame, nardyti. Pasakysiu dar daugiau, virsti juo, sutapti. Mane netgi persekioja liguistas įsitikinimas, jog gyvenimą baigsiu po vandeniu, skęsdamas... Gal tai tik literatūra, parašymas, kliedesys. Galbūt. Greičiausiai tai susiję su troškimu grįžti į pradžią, į įsčias, į didįjį vandenį, iš kurio kažkada visi išropojome.
Prancūzų kareivis per I pasaulinį karą improvizuotame duše. Nuotrauka iš „National Geographic Magazine“, Volume 31 (1917)

Iš tų dušų akučių, korių plūsta kitas pasaulis, pasaulio atmintis, priešistorė. Vanduo yra kitas pasaulis. Iš dušo galvutės sklindantys tie vandens spinduliai, čiurkšlelės – kone aureolė, nimbai, pakibę virš galvų. Tik pamanyk, aureolės su centriniu tiekimu... Beje, dušas turi neįtikėtinų galių „iš galvos" išplauti dalį beprotybės ir nerimo, išskalauti (pa)sąmonės drumzles. Pažįstų keletą žmonių (moterų!), kurie galėtų ten apsigyventi. Nusičiaudi ir lekia į dušą. Vargas. Žydus ir nežydus aušvicuose, dachau irgi bandė dušais, tik visi žinome, kokie buvo tie dušai. Mutavę, itin patobulinti. Mirties dušai.

Sovietmečiu dušai tikrai nebuvo populiarūs, tiesa, jų nereikėtų lyginti su prausyklomis pirtyse ir pan. Ir tai dėsninga. Privati uždara erdvė niekaip nesiderino su nuasmenintu visuotiniu „kolūkiniu" būviu. Šiaip ar taip, dušas, kaip kad džinsai, –­ tai iš Vakarų atėjęs pseudoprabangaus ir nepriklausomo gyvenimo atributas.

Kai 1984 m. pagal paskyrą kaip daugiavaikė šeima gavome naują 3 kambarių butą, jame buvo dušas, tiksliau – vonia su sumontuotu dušu (žarna ir tuo kvailu rageliu). Tuomet, aštuonmetis, galvojau: „Va, čia tai lygis, čia tai išaušo gyvenimas, tiesiog rojaus prieangis. Kur gali būti dušas, jei ne ten?.." Bet, kaip minėjau, mano santykiai su dušu visada buvo komplikuoti. Tiesa, niekad nesu ten paslydęs, o paslysti, susimauti ten lengva. Dušas naujajame bute gal ir veikė (nors dabar abejoju), bet su vyresniu broliu netrukus pirmai progai pasitaikius jį „patvarkėme" – po srove plaudami jauniausiojo brolio (kurį prižiūrėjome) rimtai prišliaužiotus šliaužtinukus. Noriu pasakyti, jog visi tie dušai neveikė, jie ir nebuvo suprojektuoti tam, kad veiktų. Sovietų Sąjunga savaime buvo išganymas, joje dievo nebuvo, o ir mirties. Tad kam jie? Buvo kopijuojamas tik Vakarų „lygis", o išties – vienatvė... Kur jūs matėte anuomet mokyklose ar kitur veikiantį dušą?.. Aš nemačiau. Gal kalta mano rega, kuri jau tada siekė -6 dioptrijas. Na, veikė nebent olimpiečių sporto bazėse. Bet čia jau kosmonautikos sfera... Ką jau kalbėt apie dušų kabinas. Iš jų greičiausiai būtų padarę rūkyklas žuviai, vištoms ar dešroms vindyti.

Privalu dieną pradėti ir baigti – dušu. Žinoma, tai neatsiejama nuo XX–XXI a. higienos ir paties kūno sampratos. Palįsti po dušu – gero išsilavinimo, socialinės padėties, gero tono ženklas... Vakarų civilizacijoje higiena, sterilumo bumas palaipsniui pasiekė tokias aukštumas, tokį lygį, jog nebetoli kritinės ribos – atviros vienas kito, plikų paviršių paranojos. Iš čia ir besaikio prekių, maisto produktų pakavimo manija. Pakuotės praplėšimas virtęs sakraliniu aktu, baimės įveikimo aktu...
Klauso Obersto nuotrauka / Bundesarchiv, Bild 183-1987-0702-020 / CC-BY-SA

O pats kūnas nebeturi teisės būti kūnu, kitaip tariant, su jam būdingais kvapais, skysčiais, kūniškumo atributais etc., šiaip ar taip, neturi teisės būti irstančiu, besidėvinčiu, pasiduodančiu laikui, pralaiminčiu. Dušai – laiko mašinos. Dar kitaip tariant, kūnas neturi teisės įgauti mirties ženklų. Mirtis išbraukiama, atšaukiama ir anuliuojama. Taip kūnas tampa nemirtingas, amžinai jaunas, nes jis – švarus, o kur mirtį nugalėsi, jei ne duše. Tad dušas virsta vartais į rojų. O mirtį reikia įveikti ir ryte, ir vakare. Juk nežinai, kiek jos prilipo perdien, jau nekalbant, kiek per naktį. Nors čia esama romantikų išpe­rėto stereotipo, mirtis išties labiau myli dieną ir jos šviesą.

Viešbučių dušai – tai jau atskira kategorija, tai elitiniai dušai, dušai „ortodoksai", kurių galios 3–5 kartus didesnės. Niekas geriau neįkūnija juose tvyrančio apleistumo, laikinumo, vienatvės koncentrato, kaip įpakuotas menkutis vienkartinis muiliukas. Ne veltui tuos muiliukus kadais rinko Paulina Eglė Pukytė ir padarė parodą ŠMC. Tiesa, ne tik iš viešbučių, bet ir iš degalinių, kavinių, teatrų, teismų... Man šie dušai labai (pa)tinka, ten žmogus menkas perėjūnas, šešėlis. Kitaip tariant, esti tuo, kuo yra iš tikrųjų.

NEBUVO NEI PRAEITIES, NEI RYTOJAUS. Iš dušo galvutės ciklopiškos akies, kuri debiliškai žiūrėjo žemyn, išsprūdęs vienas iš begalės lašų – sakytum, ašara – trykštelėjo ant moters švelniai užspausto voko, jo paties vos kiaurai nepervėrusios blakstienos. Nusirito skruostu, klampiu purpurinių lūpdažių paviršiumi, kaklu jau vagą prasigremžusia raukšlele ir pakibo ant kairės krūties spenelio, kurie liečiami muiluotų pirštų atrodė kaip pavasarį išputojusios ievos. Užgautas pirštų, it nagu nuo šakelės nugnybta vynuogė, kaptelėjo ant pilvo ir verpetu suguro į bambos vynmaišį. Moteriai pasilenkus, vandens krislas, patirdamas laisvo kryčio svaigulį ir akivaizdžiai ilgėdamasis moters kūno bei nuogąstaudamas, jog nebeteks sliuogti ką tik dar glotnesne tapusia koja, tėškėsi į duše besikaupiančio vandens paviršių. Keista ar ne, – stumdomos durys buvo užsikirtusios ir sandariai užsivėrusios it uola. Vanduo sruvo palengva. Maišytuvo svirtelė liko abejinga pirštų judesiams, ši judėjo it nebevaldomo lėktuvo vairalazdė. Vanduo jau siekė kelius, raudoną įbrėžį, kurį paliko neatsargus brūkštelėjimas skustuvu. Kas dovanoja gyvenimą, tas pasilieka teisę jį ir atšaukti.

2013 ruduo