Gytis Norvilas. Vasara su jūra

O kas ta jūra, marios? Ežeras – tai kas kita – tai atskiras pasaulis...
S. Geda

Iš dešinės: autorius, Antanas, Darius ir Genovaitė Norvilai

I

Su šia S. Gedos ištara sutinku. Gal net 200 procentų. Taiklu. Nors turbūt užaugęs prie jūros koks kuršis prieš­tarautų. Ir būtų teisus. Kiekvienas yra įsiinkaravęs į skirtingus vandenis. O ir Lietuva, man regis, nėra jūrinė valstybė, greičiau – valstybė prie jūros, na, jei norit (šlovė mentaliniams demonams!) – „nuo jūros iki jūros“. Bet ne jūrinė. Jūra mumyse yra lyg fonas, tapetas, fragmentas. Mane labiau aistrina kokia aukštapelkė ar upeliūkštis... Mano mentalitetas – pelkinis, tyrų. Esu frigidiškas jūrai.

II

Persirengimo būdelės ir tos jų konfigūracijos – tai maži labirintai, miniatiūriniai, žaisliniai. Labirinte saugiausia, o minotauras jame esi tu pats, atostogautojas – nuogas, smėlėtom kojom, nusilupusia nugara... Koks intymumas! Būdelėse į tarpus prikaišiota vienkartinių nosinių, higieninių paketų... Pavargę prezervatyvai netikėčiausiose vietose. Poilsiniuose namukuose, kurie it getai ar pabėgėlių stovyklos, bendruose tualetuose leidžia muziką per­ įtaisytas kolonėles – nuo „Radiocentro“ iki klasikos. Nuo Mozarto iki Žvagulio. Iš pradžių tai įvertinau kaip tam tikrą estetikos apraišką, bet paskui įsitikinau, jog tai tik tam, kad nesigirdėtų žmogiškų intymių garsų. Mozartas reikalingas, kad nesigirdėtų žmogaus. Tik tam, kad plona presuotų drožlių pertvara, skirianti moterų ir vyrų tualetus netaptų išdavike.

III

Tam tikruose sluoksniuose – neva inteligentų, menininkų, „aukštesnio“ išsivystymo – madinga nuolat pareikšti ir kitaip deklaruoti neapykantą, abejingumą Palangos Basanavičiaus gatvei, kuri baigiasi užsirietusia patriarcho barzda –­ tiltu, plaukiančiai miniai, poilsiautojų guotui. Be reikalo, be reikalo... Taip, žinoma, reikia parodyti pranašumą už tą menamą bandą. Kaipgi. Ten tikroji Lietuva, paradas, man Basanavičiaus gatve praeiti – šventas ritualas. Čia lyg žiūrėtum Euroviziją. Akį nustatai tam tikru, tarkim – antropologiniu, kampu, ir skanuoji. Praėjęs ta gatve laikraščių, interneto naujienų etc. gali neskaityti visus metus, pusmetį... Viskas kaip ant delno – visos visuomenės pjūvis. Aiškūs sluoksniai it archeologo perkasoje. Tai karnavalas. Atostogos ir yra karnavalas, didelis pasirodymas. Puikiai pamenu, kaip vaikystėje mama prieš kelionę prie jūros siūdavosi kokią suknią, kad vakare išeitų į Palangos gatves, prasieitų...

IIII

Pliažuose erotikos nedaug, pliažai erotiką paskerdžia. Perdėm viskas atvira. Erotika – atvirų erdvių nemėgsta. Reikia priedangos, šydo. Gamtoje erotikos nėra – banali tiesa, bet tiesa. Šiaip niekad nemokėjau atostogauti prie jūros. Skaityti knygą prie jūros –­ keistas dalykas. Kažkokia pornografija. Apskritai skaityti knygą atviroje erdvėje – man nesuvokiama. Negaliu to paaiškinti. Net kokiam hamake po obelim. Knygos skaitymas – irgi tam tikra erotika. Kalbõs. Bažnyčiose erotikos daugiausia.

Vaikystėje eidamas basas iš pliažo sovietiniais šaligatviais dažnai nusimušdavau kojos pirštą, paprastai nykštį, užlenkdavau nagą... Sužydėdavo it nuodingasis žalčialunkis ankstyvą pavasarį. Mama su tėvu dėl kokių niekų susipykdavo. Kad ir dėl kokių strimėlių... Eidavom į bufetą / valgyklą tarsi didžiausio deficito ir stebuklo valgyti tų virtų, neva tarybinių, dešrelių. Didžiausia pramoga tada – Palangos „Velnio ratas“. Jis mus visus yra įsukęs.

IIIII

Pajūrio atostogų romanas – tai mitas, literatūra, melas... Kaip jis turėtų išsipildyti? Įvykti?

Jūra nemėgsta vienatvės, vienišo žmogaus, ji vienatvės nesugeria, tik atspindi, o atspindėdama daugina geometrine progresija... Vienam būti kurorte prie jūros – savižudybė. Čia visi susiporavę: arba poros, arba mamos su vaikais. Vyrai paprastai palieka atvežę ir išvyksta į savo tolimuosius (artimuosius?) reisus. O jos žiūri į jūrą lyg į kažkokią dvasingą būtybę, Soliarį, žvilgsniai tokie, jog, regis, lauktų savo žilvinų. Nieko jos ten nemato. Jųjų žvilgsnių nepagausi – nesiduoda sužvejojamos, baikščios – net nepasiduoda nekaltam flirtui. Vienatvė čia vulgari.

IIIIII

Eidamas pėsčiomis pakrante nuo Palangos tilto per vyrų pliažą Šventosios link išvysti tikrai nieko nesitikėjau. Ir apskritai moterų, vyrų pliažai – kažkoks anachronizmas, nesusipratimas. Šventas poreikis pabūti nuogam ir kad tave šiek tiek matytų. Kiekvienas yra šiek tiek ekshibicionistas – iš egoizmo, noro pasirodyti ir atrodyti, poreikio būti pripažintam, iš niekingos egzistencijos įrodymo. Kodėl miestuose nėra tą funkciją atliekančių moterų, vyrų gatvių, skverų?..

O išvydau: netoliese vienut vienutėlis stovėjo nuogas vyras, jau pagyvenęs –­­ gal kokių 60-ties, su skrybėle, įrudęs, plaukuotas. Jis išdidžiai rėmėsi į jau kadai nenaudojamą, nudrengtą gelbėtojų valtį, kažkada prašmatnią, glotnią, baltą. Šis vaizdas mane sukrėtė. Dingtelėjo, jog tai kažkoks archetipas, metafora. Taip yra nutikę, taip nutinka. Nedažnai. Pamatai ir supranti šį tą esminio. Nepalieka nuojauta, jog vaizdas sumontuotas, surežisuotas. Jei jį kažkas nufotografuotų ar nutapytų – tai darbą verta būtų pavadinti „Vakar diena“, „Europos senatvė“... Pretenzinga, tiesa?.. Kaip ir visas pajūrio turistinis gyvenimas. Iš šio kadro tryško vienatvė, apleistis, tuštybė, tuštuma ir sykiu išnykusios didybės nuojauta. Panašų jausmą kadai suakumuliavo filmas „Didis grožis“, kuris iš esmės man nepatiko. Ir netiko. Pižoniškas skiedalas. Ne mano estetika.