Hrycko Čiubaj

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Ukrainiečių poetas, vertėjas Hrycko (Hryhorijus) Čiubajus gimė 1949 m. Berezynuose (Rivno sr.). Baigęs vidurinę mokyklą atvyko stoti į Kijevo universitetą, bet nebuvo priimtas, nes prie T. Ševčenkos paminklo pasakęs kalbą, kurioje ne pagal oficia­lius kanonus interpretavo poeto kūrybą. Dirbo Radyvylivo radijo studijoje. Nuo 1970 m. gyveno Lvove, bendravo su nepriklausomų pažiūrų inteligentais, privačiuose sambūriuose skaitė poeziją, leido savilaidos žurnalą „Skrynia“. 1972 m. kelioms dienoms suimtas KGB, jo namuose atlikta krata. Dirbo teatro scenos darbininku, kroviku, buvo išvykęs uždarbiauti į Sibirą. 1979 m. įstojo neakivaizdžiai studijuoti Maskvos M. Gorkio literatūros institute. 1982 m. neaiškiomis aplinkybėmis sulaikytas milicijos, išėjo iš areštinės sunkiai sužalotas ir po kelių mėnesių mirė.

Po mirties išleistos jo poezijos knygos: „Kalbėti, tylėti ir vėl kalbėti“ („Говорити, мовчати та говорити знов“, 1990, išversta į lenkų ir ispanų k.), „Jeremijo rauda“ („Плач Єремії“, 1999), vaikų poezijos rinkinys „Greitakalbė ne vilkui“ („Скоромовка не для вовка“, 2009), visos kūrybos ir atsiminimų apie jį rinktinė „Penkiaknygė“ („П‘ятикнижжя“, 2013).

Poezijai būdingas mitologiškumas, saviti, drąsūs įvaizdžiai, muzikalumas, išradinga kompozicija, religiniai, civilizacijos kritikos motyvai, filosofiškumas ir vidinės žmogaus tapatybės paieškos, E. Poundo ir T. S. Elioto poetikos atspindžiai. Kūryba ir intelektualine laikysena bei akiračiu paveikė daugelį savo ir jaunesnių kartų ukrainiečių poetų (O. Lyšehą, K. Moskalecą ir kt.). Į ukrainiečių kalbą išvertė ispanų ir Lotynų Amerikos (A. Machado, G. Mistral), čekų (F. Lipkos), lenkų (T. Różewicziaus), rusų (A. Bloko) poetų kūrinių.

Vertėjas

 

Eilėraščiai iš rinkinio
„Jeremijo rauda“

 

Vyras

susimąstęs stovi ant laiptų vyras
ir stebi kaip danguje glebėsčiuojasi
du oranžiniai debesys

paskui ima ruoštis į
kelionę ir pamažu skaidrėja

du oranžiniai debesys prasilenkia
po valandos danguje kaip svetimi ir nepažįstami

ir jau visai skaidrus vyras staiga
prisimena kad jo nelaukia joks kelias

 

Moteris

liūdna moteris nieko nelaukia
liūdna moteris guli aukštielninka
upės pakrantėje
mąstydama apie upės vandenį
tekantį į jūrą

ji pati pamažu virsta upe ir
keistai teškena per smėlį
kad net žuvys iškiša galvas
iš vandens pasižiūrėti to stebuklo
pasižiūrėti baltos upės
be jokio kranto

ir teka jos plaukai nežinia kur
ir teka jos kūnas nežinia kur

 

šviesa

tamsoje tie kurie sukūrė šviesą
pamatė kaip išaušo
kad net dangų savo įdėjo
kažkam į kišenę

tamsoje tie kurie sukūrė šviesą
pamatė kaip išaušo
kad net savo rojų pasodino
sename kiaurame kibire

tamsoje tie kurie pasaulį sukūrė
pamatė kaip išaušo
kad net saulę savo pakabino
laikraščių pardavėjui ant pečių

 

Piemenys

jau kelintą kartą sueina į ankštą kavinę
vis liūdnesni piemenys netvirtais balsais

prisimena kaip lūžo nuo vėjo ugnies tvartas,
kaip traškėjo gardo liepsna
kaip dūmų banda pamažu traukė į dangų
ir nebuvo kaip ją sulaikyti

kad pasimirštų –
vaišina vienas kitą cigaretėmis
ir gano cigarečių dūmus

 

Kronika

            skirta Ihoriui Kalynecui

tada visą naktį virš mūsų miesto plaukė dvigulės
            lovos vietoje debesų kalbama kad iš jų ryte
            nulijo monetų lietus

tada laikrodžių veidai buvo blyškūs lyg negyvėlių
           ir minučių ašaros ant grindų vis tolygiau
           lašėjo

           liko mūsų arkliai pageltusiuose lapuose
           ir kartu su lapais vėjas kažkur juos nuginė

o baigiant gerti kavą mums apreiškė
           kišeninis mesijas ir pranašas

           nebūkit visi kartu didvyriai nes būsite
           panašūs į prekijus siūlančius
           tą pačią prekę stokit į eilę
           pirkti didvyriškumo ir laukit

o jei taip ir mirsite nenuveikę nieko
         didvyriška tai argi ne didvyriškas buvo
         jūsų garbingas stovėjimas eilėje pirkti didvyriškumo

o dar beprotė bažnyčia pamišusi iš
         vienatvės ir tuštumos per tą kavinę pamažu
         tada žingsniavo

 

Girdisi

girdisi kaip naktį
kažkas tarsi rūkas
kažkas tarsi drėgmė
pirštų galiukais sėlina kiaurai per sieną
tai rūdys artėja prie peilio akies
viską mačiusios

 

Alegorija

begalė keistų medžių slampinėja
be tikslo po miestą
rankų šakas su dviem plaštakų
lapeliais paslėpę kišenėse

kiekviename sielos lizdas
kuris niekad negali likti tuščias

o dar kai tie medžiai buvo maži
kažkas piktas sužinojęs apie lizdus
pavogė iš jų skausmo paukštyčius
dar neišmokusius skraidyti
ir nunešė juos be galo toli

o kad užaugę neparskristų
pastatė tarp jų ir medžių
miestą iš spalvotų kartoninių namų
o medžių lizdus kurie negalėjo likti tušti
apgyvendino žvirbliais visus iki vieno

 

Tas kuris tikras

tas kuris tikras dėl sienos ir durų
net antrą valandą nakties parėjęs atsirakina
namų duris ir ieško sienoje
jungiklio

bet neranda įprastoje vietoje
sienos o juo labiau jungiklio
joje neranda

– siena stovi ties pat horizontu
apšviesta mėnulio –

tas kuris tikras dėl sienos ir durų
ir savo žmonos nemato
jos lovoje

– ten trys apelsinai –
juokiasi rausvašoniai

tas kuris tikras pirmąsyk susimąsto kaip menkai
jis pažįsta sieną o juo labiau savo žmoną

o dar pamano galbūt atėjęs ne ten
kur turėjo pareiti

tas kuris tikras dėl sienos ir durų
net antrą valandą nakties

 

Iš ukrainiečių kalbos vertė Vytas Dekšnys

Грицько Чубай. „П‘ятикнижжя“. – Львів: Видавництво Старого Лева, 2013